Atsigręžkime į Viešpatį

1998 metų pavasarį mudviem su Kerole pavyko verslo kelionę suderinti su šeimos atostogomis ir savo keturis vaikus drauge su ką tik našle tapusia uošviene kelioms dienoms nuvežti į Havajus.

Vakare prieš skrydį į Havajus mūsų keturių mėnesių sūneliui Džonatonui buvo diagnozuota vidinės ausies infekcija, ir mums buvo pasakyta, kad jis negalės keliauti mažiausiai tris–keturias dienas. Buvo nuspręsta, kad Kerolė pasiliks namuose su Džonatonu, o aš keliausiu su likusia šeima.

Pirmasis požymis, kad tai nebuvo tokia kelionė, kokią įsivaizdavau, pasirodė netrukus po mūsų atvykimo. Kai, priešais save matydami vandenyną, ėjome mėnulio nušviestu, palmėmis apaugusiu keliu, pasisukau, ketindamas pakomentuoti salos grožį, ir tą romantišką akimirką, užuot pamatęs Kerolę, suvokiau, kad žiūriu į akis savo uošvienei, kurią, galiu pridurti, taip pat nuoširdžiai myliu. Tiesiog tikėjausi ne to. Nei Kerolė nesitikėjo praleisti atostogas namuose viena su sergančiu kūdikiu.

Gyvenime bus akimirkų, kai atsidursime kelyje, kuriame būti nesitikėjome, ir pateksime į daug sudėtingesnes situacijas nei tik sugadintos atostogos. Kaip reaguojame, kai įvykiai, kurių dažnai negalime kontroliuoti, pakoreguoja tą gyvenimą, kokį suplanavome ar kokio tikėjomės?

1944 m. birželio 6 d. Hairumas Šamvėjus, jaunas Jungtinių Valstijų kariuomenės leitenantas, išsilaipino Omahos paplūdimyje kaip D dienos įsiveržimo dalyvis. Jis išsilaipino saugiai, bet birželio 27 d, dalyvaudamas sąjungininkų vykdomame puolime, sprogus prieštankinei minai, buvo sunkiai sužeistas. Per akimirką jo gyvenimas ir būsima medicinos karjera dramatiškai pasikeitė. Po daugybės operacijų, padėjusių jam išgyti iš daugumos rimtų sužeidimų, vis dėlto brolis Šamvėjus niekada nebeatgavo regėjimo. Kaip jis į tai reagavo?

Po trejų metų, praleistų reabilitacinėje ligoninėje, jis grįžo namo į Lovelą, Vajominge. Jis suprato, kad svajonė tapti medicinos daktaru nebegali išsipildyti, tačiau buvo pasiryžęs eiti pirmyn, vesti ir išlaikyti šeimą.

Galiausiai Baltimorėje, Merilende, jis rado darbą kaip aklųjų reabilitacijos patarėjas ir įdarbinimo specialistas. Per savo paties reabilitaciją jis sužinojo, kad aklieji geba daug daugiau, nei jis manė, todėl dirbdamas šiose pareigose aštuonerius metus jis įdarbino daugiau aklųjų nei bet koks kitas patarėjas visoje šalyje.

Tada, įgavęs pasitikėjimo, kad sugebės išlaikyti šeimą, Hairumas pasipiršo savo mylimajai, sakydamas: „Jei skaitysi man laiškus, atrinksi kojines ir vairuosi automobilį, aš galėsiu daryti visa kitą.“ Netrukus jie buvo užantspauduoti Solt Leiko šventykloje ir galiausiai buvo palaiminti aštuoniais vaikais.

1954-ais Šamvėjų šeima grįžo į Vajomingą, kur brolis Šamvėjus 32 metus dirbo Valstijos kurčiųjų ir aklųjų švietimo direktoriumi. Per tą laiką jis septynerius metus tarnavo Šaijeno pirmosios apylinkės vyskupu, vėliau – 17 metų kuolo patriarchu. Išėjęs į pensiją, brolis Šamvėjus su seserim Šamvėj kaip pagyvenusi pora dar tarnavo Londono Anglijos Pietų misijoje.

Hairumas Šamvėjus mirė 2011 m. kovą, palikdamas daugybei savo vaikų, vaikaičių ir provaikaičių didžiulį tikėjimo ir pasikliovimo Viešpačiu sunkiose sąlygose palikimą.¹

Nors galbūt jo gyvenimą karas ir pakeitė, bet brolis Šamvėjus niekada nesuabejojo savo dieviška prigimtimi ir amžinuoju potencialu. Kaip ir jis, esame dvasiniai Dievo sūnūs ir dukterys, ir priėmėme „jo planą, kurio dėka [galime] gauti fizinį kūną ir įgyti žemiškos patirties, kad [galėtume] tobulėti ir galiausiai realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį“². Jokia gausybė pasikeitimų, išmėginimų ar pasipriešinimo negali pakeisti to amžinojo kurso – tik mūsų pačių pasirinkimai naudojantis valios laisve.

Mirtingojo gyvenimo pokyčiai ir dėl to kylantys sunkumai mums ateina įvairių formų ir dydžių ir kiekvieną iš mūsų paveikia savaip. Kaip ir jūs, mačiau, kaip mano draugai ir šeima kenčia sunkumus, kuriuos sukėlė:

• Artimo žmogaus mirtis.

• Sunkios skyrybos.

• Galimybės vesti ar ištekėti nebuvimas.

• Rimta liga ar trauma.

• Netgi gamtinės nelaimės, kokias neseniai matėme visame pasaulyje.

Ir tas sąrašas tęsiasi. Nors kiekvienas „pokytis“ gali būti unikalus mūsų konkrečioje situacijoje, sukeltuose išmėginimuose ir sunkumuose bendra yra viena: visada galime įgyti vilties ir ramybės per apmokančiąją Jėzaus Kristaus auką. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas parūpina geriausias ištaisančias ir išgydančias priemones kiekvienam sužeistam kūnui, sužalotai dvasiai ir sudužusiai širdžiai.

Jis geriau už bet ką kitą žino, ko mums asmeniškai reikia, kad per pokyčius judėtume pirmyn. Kitaip nei draugai ir artimieji, Gelbėtojas ne tik mus užjaučia, bet ir tobulai supranta, kaip jaučiamės, nes Jis buvo ten, kur esame mes. Be to, kad sumokėjo kainą ir kentėjo už mūsų nuodėmes, Jėzus Kristus dar ėjo kiekvienu keliu, susidūrė su kiekvienu sunkumu, patyrė visus skausmus – fizinius, emocinius ar dvasinius – kokius kada nors mirtingajame gyvenime patirsime.

Prezidentas Boidas K. Pakeris mokė: „Jėzaus Kristaus gailestingumas ir malonė skirta ne vien tiems, kurie nusideda, […] bet jie suteikia beribės ramybės pažadą visiems, kurie priima ir seka Juo. […] Jo gailestingumas yra galingas vaistas net tiems, kurie nukenčia nuo svetimų nuodėmių.“³

Šiame mirtingajame gyvenime negalime kontroliuoti visko, kas mums atsitinka, bet galime visiškai kontroliuoti, kaip reaguojame į tuos gyvenimo pasikeitimus. Tai nereiškia, kad mūsų patiriami sunkumai ir išmėginimai nesvarbūs ir kad su jais lengva susitvarkyti ar juos ištverti. Tai nereiškia, kad nekentėsime skausmo ar širdgėlos. Tai reiškia, kad yra pagrindas turėti vilties ir kad dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galime judėti pirmyn ir patirti geresnių dienų, netgi džiaugsmo, šviesos ir laimės kupinų dienų.

Mozijo knygoje skaitome pasakojimą apie buvusį karaliaus Nojaus kunigą Almą ir jo žmones, kurie „[perspėti] Viešpaties, […] pasitraukė į tyrus nuo karaliaus Nojaus armijų“. Po aštuonių dienų „jie atėjo į […] labai gražią ir malonią žemę“, kur „pasistatė savo palapines ir pradėjo dirbti žemę, ir pradėjo statyti pastatus“⁴.

Jų situacija atrodė daug žadanti. Jie priėmė Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jie pasikrikštijo, sudarydami sandorą, kad tarnaus Viešpačiui ir laikysis Jo įsakymų. Ir „jie nepaprastai dauginosi ir klestėjo […] žemėje“⁵.

Tačiau netrukus jų situacija pasikeitė. „Šalies pakraščiuose pasirodė lamanitų armija.“⁶ Netrukus Alma ir jo žmonės pateko į vergiją, ir „jų suspaudimai buvo tokie dideli, kad jie pradėjo karštai šauktis Dievo“. Be to, jų pavergėjai net įsakė jiems nustoti melstis, kitaip „kiekvienas, kuris bus pastebėtas šaukiantis Dievo, būtų atiduotas mirčiai“⁷. Alma ir jo žmonės nebuvo padarę nieko blogo, kad užsitarnautų tokias naujas aplinkybes. Kaip jie į tai reagavo?

Užuot kaltinę Dievą, jie atsigręžė į Jį ir „išliedavo savo širdis jam“. Atsakydamas į jų tikėjimą ir tylias maldas Viešpats pasakė: „Būkite paguosti. […] Aš […] palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų.“ Netrukus „Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai“⁸. Nors dar neišvaduoti iš vergijos, bet atsigręžę į Viešpatį, o ne nuo Jo, jie buvo palaiminti pagal savo poreikius ir pagal Viešpaties išmintį.

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas mokė: „Išgydymo palaimos ateina įvairiais būdais, ir kiekviena jų atitinka mūsų asmeninius poreikius, žinomus Tam, kuris myli mus labiausiai. Kartais „gydymas“ išgydo mūsų ligą arba pašalina mūsų dvasią slėgusią naštą. Tačiau kartais mes „išgydomi“ duodant mums stiprybės ar supratimo, ar kantrybės nešti tas ant mūsų užkrautas naštas“⁹.

Galiausiai „toks didis buvo jų tikėjimas ir kantrybė“, kad Viešpats išvadavo Almą ir jo žmones, ir „jie liejo savo padėkas […], nes jie buvo vergijoje, ir niekas negalėjo jų išvaduoti, išskyrus Viešpatį, jų Dievą“¹⁰.

Liūdnai ironiška yra tai, kad labai dažnai tie, kuriems labiausiai reikia, nusigręžia nuo savo tobulo pagalbos šaltinio – mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Gerai žinomas pasakojimas iš Raštų apie „varinę gyvatę“ mus moko, kad, susidūrę su sunkumais, galime rinktis. Po to, kai daugeliui Izraelio vaikų įgėlė „ugningos skraidančios gyvatės“¹¹, „buvo iškeltas pavaizdas, kad kiekvienas, kuris žiūrės […], galėtų gyventi. [Bet buvo galimybė rinktis.] Ir daug kas žiūrėjo ir gyveno.

Bet buvo daug tokių, kurie buvo taip užkietėję, kad nepanoro žiūrėti, todėl jie pražuvo“¹².

Kaip ir senovės izraelitai, mes irgi raginami žiūrėti į Gelbėtoją ir gyventi, nes Jo jungas švelnus ir Jo našta lengva, net jeigu mūsiškė sunki.

Alma jaunesnysis šios šventos tiesos mokė sakydamas: „Žinau, kad kiekvienas, kuris savo viltis sudės į Dievą, bus remiamas savo išmėginimuose ir savo varguose, ir savo suspaudimuose ir bus iškeltas paskutiniąją dieną.“¹³

Šiomis paskutinėmis dienomis Viešpats parūpino mums gausius išteklius – mūsų „varines gyvates“ – skirtus padėti mums žvelgti į Kristų ir savo viltis sudėti į Jį. Tvarkantis su gyvenimo sunkumais reikia ne ignoruoti tikrovę, bet pasirinkti, į ką sutelksime savo dėmesį ir kas bus mūsų pagrindas, ant kurio renkamės statyti.

Šie ištekliai gali būti:

• Reguliarus Raštų ir gyvųjų pranašų mokymų studijavimas.

• Dažnas, nuoširdus meldimasis ir pasninkavimas.

• Sakramento priėmimas esant to vertam.

• Reguliarus šventyklos lankymas.

• Kunigystės palaiminimai.

• Apmokytų profesionalų duodami išmintingi patarimai.

• Netgi deramai paskirti ir, kaip nurodyta, vartojami vaistai.

Kad ir kokioje gyvenimo situacijoje tektų atsidurti, kad ir kokiu nenumatytų keliu tektų keliauti, kaip į tai reaguojame – mūsų pasirinkimas. Atsigręžti į Gelbėtoją ir sugriebti Jo ištiestą ranką visados yra geriausias mūsų pasirinkimas.

Vyresnysis Ričardas G. Skotas mokė šios amžinos tiesos: „Tikrą, ilgalaikę laimę su ją lydinčiomis stiprybe, drąsa ir gebėjimu įveikti pačius sudėtingiausius sunkumus randame į Jėzų Kristų sutelktame gyvenime. […] Nėra jokių garantijų, kad rezultatai pasimatys per vieną naktį, tačiau esame užtikrintai patikinti, kad Viešpaties nustatytu laiku ateis sprendimas, ramybė įsigalės, o tuštuma bus užpildyta.“¹⁴

Aš liudiju apie šias tiesas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.