Tikėkite, mylėkite, darykite

Gera žinia ta, kad yra viltis. Yra priemonė nuo gyvenimo tuštybės, bergždumo ir Weltschmerz. Yra būdas įveikti net didžiausią jūsų jaučiamą beviltiškumą ir nusiminimą.

Viltį galima rasti keičiančioje Jėzaus Kristaus Evangelijos galioje ir išperkančioje Gelbėtojo galioje, galinčioje išgydyti mus nuo mūsų sielos ligos.

Jėzus skelbė: „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“⁴

Tą apstų gyvenimą pasiekiame ne susitelkdami į savo poreikius ir pasiekimus, bet tapdami tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais – sekdami Jo keliais ir įsitraukdami į Jo darbą. Tą apstų gyvenimą randame pamiršdami save ir prisijungdami prie didžio Kristaus reikalo.

Ir kas yra tas Kristaus reikalas? Tai tikėti Jį, mylėti taip, kaip Jis mylėjo, ir daryti taip, kaip Jis darė.

Jėzus „vaikščiojo, darydamas gera“⁵. Jis vaikščiojo tarp vargšų, atmestųjų, ligotų ir sugėdintų. Jis tarnavo bejėgiams, silpniems ir vienišiems. Jis skyrė jiems laiko; Jis kalbėjosi su jais. „Ir Jis visus išgydė.“⁶

Visur, kur ėjo, Gelbėtojas skelbė Evangelijos „gerąją naujieną“⁷. Jis dalijosi amžinosiomis tiesomis, kurios išlaisvindavo žmones tiek dvasiškai, tiek fiziškai.

Tie, kurie paaukoja save Kristaus reikalui, sužino, kad teisingas yra Gelbėtojo pažadas: „Kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“⁸

Saliamonas klydo, mano brangūs broliai ir seserys, – gyvenimas nėra „tuštybė“. Priešingai, jis gali būti kupinas prasmės, tikslo ir ramybės.

Gydančios Jėzaus Kristaus rankos ištiestos visiems, kurie Jo siekia. Žinau, ir nė kiek neabejoju, kad tikėdami Dievą, Jį mylėdami ir stengdamiesi sekti Kristumi galime pasiekti, kad mūsų širdys pasikeistų,⁹ skausmas susilpnėtų ir mūsų sielos prisipildytų „nepaprastai didelio džiaugsmo“¹⁰.

Be abejo, turime daryti daugiau, nei vien džiaugtis intelektualiu Evangelijos supratimu, jeigu norime, kad šį gydantį poveikį ji turėtų mūsų gyvenime. Turime įtraukti ją į savo gyvenimą – padaryti ją dalimi to, kas esame ir ką darome.

Manau, kad mokinystė prasideda trimis paprastais žodžiais:

Tikėkite, mylėkite ir darykite.

Dėl tikėjimo Dievu auga pasitikėjimas Jo žodžiu. Dėl tikėjimo mūsų širdyse auga meilė Dievui ir kitiems. Tai meilei augant esame įkvepiami sekti Gelbėtojo pavyzdžiu, kai tęsiame savo didžiąją kelionę mokinystės keliu.

„Bet tai, regis, truputį supaprastinta, – sakote jūs. – Gyvenimo problemos – mano problemos – tikrai yra per sudėtingos tokiam paprastam receptui. Negalite Weltschmerz išgydyti trimis paprastais žodžiais: tikėti, mylėti, daryti.“

Gydo ne aforizmas. Tai Dievo meilė gelbsti, sugrąžina ir atgaivina.

Dievas jus pažįsta. Esate Jo vaikas. Jis myli jus.

Net kai manote, kad jūsų neįmanoma mylėti, Jis tiesia jums ranką.

Net šią dieną – kiekvieną dieną – Jis tiesia jums ranką trokšdamas jus išgydyti, pakylėti ir tuštumą jūsų širdyje pakeisti ilgalaikiu džiaugsmu. Jis trokšta nušluoti bet kokią jūsų gyvenimą temdančią tamsą ir pripildyti jį šventos ir spindinčios Savo begalinės šlovės šviesos.

Patyriau tai pats.

Ir toks yra mano, Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalo, liudijimas, kad visi ateinantieji pas Dievą – visi, kurie iš tiesų tiki, myli ir daro, – gali tai patirti.

Raštuose esame mokomi, kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra.“¹¹

Kai kuriems tikėjimo veiksmas yra sunkus. Kartais mums trukdo išdidumas. Galbūt galvojame, jog dėl to, kad esame protingi, išsilavinę ar patyrę, paprasčiausiai negalime tikėti Dievą. Ir pradedame į religiją žiūrėti kaip į kvailą tradiciją.¹²

Iš patirties žinau, kad tikėjimas nėra piešinys, į kurį žvelgiame ir žavimės, ir apie kurį diskutuojame ir plėtojame teorijas. Jis kur kas panašesnis į plūgą, kurį pasiimame į laukus ir braukdami prakaitą nuo kaktos ariame vagas žemėje, kad priimtų sėklas ir duotų vaisių, kuris išliktų.¹³

Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų.¹⁴ Tai pažadas visiems tiems, kurie stengiasi tikėti.

Raštuose teigiama, kad kuo labiau mylime Dievą ir Jo vaikus, tuo laimingesni tampame.¹⁵ Tačiau Jėzus kalbėjo ne apie tokią meilę, kurią netrukus išmetame kaip sveikinimo atviruką ar iškeičiame į ką nors kita. Tai ne tokia meilė, apie kurią pakalbėjai ir užmiršai. Tai ne „pranešk, jei galėsiu kuo padėti“ meilė.

Dievas kalba apie tokią meilę, kuri atsiranda širdyje pabudus ryte, pasilieka su mumis visą dieną ir auga mūsų širdyse, kai sakome savo dėkingumo maldas vakarui baigiantis.

Tai neapsakoma meilė, kuria mus myli mūsų Dangiškasis Tėvas.

Tai begalinis gailestis, leidžiantis mums aiškiau kitus matyti tokius, kokie jie yra. Per tą tyros meilės lęšį matome nemirtingas beribio potencialo ir vertės esybes ir mylimus Visagalio Dievo sūnus ir dukteris.

Pradėję matyti pro tą lęšį, negalime nė vieno žmogaus nuvertinti, ignoruoti ar diskriminuoti.

Gelbėtojo darbe dažnai būtent „nežymiais ir paprastais dalykais įvykdomi dideli dalykai“¹⁶.

Žinome, kad tobulėjimas bet kokioje srityje reikalauja nuolatinio praktikavimosi. Ar tai būtų grojimas klarnetu, sviedinio spyrimas į tinklą, automobilio remontas ar net skraidymas lėktuvu, tik praktikuodamiesi galime tai daryti vis geriau.¹⁷

Mūsų Gelbėtojo žemėje sukurta organizacija – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia – padeda mums daryti būtent tai. Ji suteikia vietos praktikuotis gyventi taip, kaip Jis mokė, ir laiminti kitus taip, kaip Jis laimino.

Kaip Bažnyčios nariams mums duodami pašaukimai, pareigos ir galimybės tiesti kitiems gailestingumo ir tarnystės ranką.

Neseniai Bažnyčia vėl pabrėžė tarnystę, arba tarnavimą kitiems su meile. Buvo ilgai galvojama sprendžiant, kaip vadinti šią išskirtinę iniciatyvą.

Vienas iš svarstomų pavadinimų buvo ganymas – tai labai tiko pagal Kristaus kvietimą: „Ganyk mano avis.“¹⁸ Tačiau jis kūrė painiavą: jį vartojant aš tapčiau vokiečių aviganiu. Todėl aš visai patenkintas pavadinimu tarnystė.

Žinoma, ši iniciatyva nėra nauja. Ji tiesiog mums suteikia naują ir geresnę galimybę vykdyti Gelbėtojo įsakymą „mylėkite vienas kitą“¹⁹, geresnį būdą įgyvendinti ir vykdyti Bažnyčios paskirtį.

Tik pagalvokite apie misionierišką darbą: drąsus, nuolankus ir tvirtas dalijimasis Evangelija yra nuostabus tarnystės kitų dvasiniams poreikiams, kad ir kokie jie būtų, pavyzdys.

Arba šventyklos darbo vykdymas – ieškant savo protėvių vardų ir siūlant jiems amžinybės palaimas. Koks dieviškas tarnystės būdas!

Pagalvokite apie vargšų ir beturčių ieškojimą, nusvirusių rankų pakėlimą ir ligonių ir kenčiančių laiminimą. Argi tai nėra būtent tie tyros tarnystės darbai, kokius praktikavo Viešpats, vaikščiodamas žemėje?

Jei nesate Bažnyčios narys, aš kviečiu jus ateiti ir pamatyti.²⁰ Ateikite, prisijunkite prie mūsų. Jeigu esate Bažnyčios narys, bet šiuo metu aktyviai joje nedalyvaujate, aš kviečiu jus: prašau sugrįžti. Mums jūsų reikia!

Ateikite, prijunkite prie mūsų savo jėgas.

Dėl savo nepakartojamų talentų, gebėjimų ir asmenybės jūs padėsite mums tapti geresniems ir laimingesniems. Atsilygindami mes padėsime ir jums tapti geresniems ir laimingesniems.

Ateikite ir padėkite mums kurti ir stiprinti gydymo, gerumo ir gailestingumo visiems Dievo vaikams kultūrą. Nes visi stengiamės tapti naujais kūriniais, kuriuose „kas sena – praėjo [… ir] visa tapo nauja“²¹. Gelbėtojas rodo mums judėjimo kryptį – pirmyn ir aukštyn. Jis sako: „Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.“²² Visi darbuokimės drauge, kad taptume tokiais žmonėmis, kokiais Dievas numatė mums tapti.

Būtent tokią Evangelijos kultūrą trokštame ugdyti Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Stengiamės stiprinti Bažnyčią kaip vietą, kur atleidžiame vieni kitiems. Kur priešinamės pagundai ieškoti kaltų, apkalbinėti ir versti kitus jaustis blogai. Kur, užuot nurodę ydas, mes pakylėjame ir padedame vieni kitiems tapti geriausiais žmonėmis, kokiais tik galime būti.

Leiskite man dar kartą jus pakviesti. Ateikite ir pamatykite. Junkitės prie mūsų. Mums jūsų reikia.

Pamatysite, kad šioje Bažnyčioje yra vieni geriausių žmonių, kokius tik gali pasiūlyti pasaulis. Jie svetingi, mylintys, geri ir nuoširdūs. Jie darbštūs, pasiaukojantys ir kartais netgi didvyriški.

Taip pat jie skausmingai netobuli.

Jie daro klaidas.

Retkarčiais jie pasako tai, ko neturėtų sakyti. Jie padaro tai, ko nereikėtų daryti.

Bet jie turi štai ką bendro: jie nori tobulėti ir artintis prie Viešpaties, mūsų Gelbėtojo, būtent Jėzaus Kristaus.

Jie stengiasi viską padaryti teisingai.

Jie tiki. Jie myli. Jie daro.

Jie nori tapti nesavanaudžiai, gailestingesni, tobulesni, panašesni į Jėzų.

Taip, kartais gyvenimas gali būti sunkus. Tikrai, visi patiriame nevilties ir liūdesio laikotarpių.

Bet Jėzaus Kristaus Evangelija siūlo viltį. O Jėzaus Kristaus Bažnyčioje mes vienijamės su žmonėmis, ieškančiais vietos, kurioje galima jaustis kaip namuose, – augimo vietos, kur drauge galime tikėti, mylėti ir daryti.

Nepaisant skirtumų siekiame apkabinti vieni kitus kaip mūsų mylimo Dangiškojo Tėvo sūnus ir dukteris.

Esu be galo dėkingas, kad esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys, ir žinau, jog Dievas tiek myli Savo vaikus, kad sukūrė planą, kaip rasti laimę ir prasmę šiame gyvenime, ir būdą, kaip patirti amžinąjį džiaugsmą šlovės rūmuose ateinančiame gyvenime.

Esu dėkingas, kad Dievas mums davė būdą išgyti nuo sielos ligos ir gyvenimo Weltschmerz.

Liudiju ir palieku jums savo palaiminimą, kad jei tikėsime Dievą, mylėsime Jį ir mylėsime Jo vaikus visa širdimi, ir jei stengsimės daryti tai, ką Dievas mums nurodė, rasime išgydymą ir ramybę, laimę ir prasmę. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.