Jam

Šį istorinį vakarą reiškiu savo meilę ir dėkingumą kiekvienai iš jūsų, mano brangios seserys. Kad ir koks būtų mūsų amžius, gyvenamoji vieta ar aplinkybės, šį vakarą susirinkome siejamos vienybės, stiprybės, tikslo ir liudijimo, kad mūsų Dangiškasis Tėvas, Gelbėtojas Jėzus Kristus ir dabartinis pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas mus myli ir mums vadovauja.

Kai buvome jauni, mudu su vyru buvome vyskupo pašaukti lankyti ir tarnauti šeimai, kuri jau daugelį metų nesirodė bažnyčioje. Mes mielai priėmėme šį pavedimą ir po kelių dienų juos aplankėme. Iškart tapo aišku, kad jie nepageidavo svečių iš Bažnyčios.

Taigi per kitą apsilankymą nunešėme lėkštę sausainių, įsitikinę, kad sausainiai su šokoladu suminkštins jų širdis. Taip neįvyko. Jie su mumis kalbėjo stovėdami už tinklinės durų pertvaros, taip dar labiau pabrėždami, kad esame nepageidaujami. Tačiau važiuodami namo buvome beveik tikri, kad sėkmė būtų buvusi mūsų pusėje, jeigu būtume pavaišinę zefyriniais skanėstais.

Kadangi į šią užduotį nežvelgėme dvasiškai, patyrėme dar keletą karčių nesėkmių. Nemalonu būti atstumtam. Bėgant laikui pradėjome savęs klausti: „Kodėl tai darome? Koks mūsų tikslas?“

Vyresnysis Karlas B. Kukas štai ką pastebėjo: „Tarnauti Bažnyčioje gali būti sunku, jeigu mūsų paprašo padaryti ką nors, kas mus gąsdina, jeigu pavargstame nuo tarnavimo arba esame pašaukti atlikti kai ką, kas mums iš pradžių neatrodo patrauklu.“¹ Patyrėme vyresniojo Kuko žodžių tiesą, kai nusprendėme kreiptis nurodymų į Tą, kuris žino geriau už mus.

Taigi, daug meldėmės ir studijavome, kol gavome atsakymą į klausimą, kodėl tarnaujame. Pasikeitė mūsų mąstymas, įvyko širdies permaina, t. y. gavome apreiškimą.² Kai nurodymų ieškojome Raštuose, Viešpats mus mokė, kaip tarnavimą kitiems paversti lengvesniu ir prasmingesniu. Štai eilutė pakeitusi mūsų abiejų širdį ir požiūrį: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa galia, protu ir stiprybe; ir tarnausi jam Jėzaus Kristaus vardu.“³ Nors ši eilutė buvo gerai žinoma, atrodė, kad ji prabilo mums taip, kaip niekada anksčiau.

Supratome, kad nuoširdžiai stengėmės tarnauti šiai šeimai ir savo vyskupui, bet turėjome paklausti savęs, ar išties tarnaujame iš meilės Viešpačiui. Karalius Benjaminas aiškiai išskyrė tokį tarnavimą sakydamas: „Štai, sakau jums, kad sakydamas, jog praleidau savo dienas tarnaudamas jums, aš nenoriu pasigirti, nes iš tikrųjų tik tarnavau Dievui.“⁴

Taigi, kam iš tikrųjų tarnavo karalius Benjaminas? Dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui. Kai žinome kam ir kodėl tarnaujame, suprantame, kad didžiausia meilės išraiška yra pasišventimas Dievui.

Kai po truputį keitėsi mūsų požiūris, ėmė keistis ir mūsų maldos. Pradėjome laukti apsilankymų pas tą brangią šeimą, nes mylėjome Viešpatį.⁵ Darėme tai Jam. Jis palengvino mūsų naštą. Po daugelį mėnesių trukusių susitikimų prie durų, šeima pradėjo mus įsileisti vidun. Galiausiai pradėjome reguliariai drauge melstis ir švelniai aptarinėti Evangeliją. Užsimezgė ilgalaikė draugystė. Garbinome ir mylėjome Jį mylėdami Jo vaikus.

Ar galite prisiminti tą kartą, kai su meile ištiesėte pagalbos ranką nuoširdžiai trokšdami padėti bėdoje ir jautėte, kad jūsų pastangos buvo nepastebėtos, neįvertintos arba net nepageidaujamos? Ar tą akimirką sudvejojote savo tarnystės nauda? Jei taip, lai karaliaus Benjamino žodžiai pakeičia jūsų dvejones ir net nuoskaudas: „Jūs tik tarnaujate savo Dievui.“⁶

Užuot lieję apmaudą, per tarnystę galime užmegzti tobulesnius santykius su savo Dangiškuoju Tėvu. Mūsų meilė ir pasišventimas Jam pašalina pripažinimo ar padėkos poreikį ir leidžia Jo meilei sklisti į mus ir per mus.

Kartais pradžioje tarnaujame iš pareigos ar prievolės, bet net tokia tarnystė gali pastūmėti ieškoti ko nors didingesnio, dėl ko imame tarnauti pranašesniu būdu,⁷ kaip prezidentas Nelsonas kvietė, „įgyvendin[dami] naują, šventesnį rūpinimąsi kitais ir tarnystę jiems“⁸.

Kai susitelkiame į visa tai, ką Dievas dėl mūsų padarė, pradedame tarnauti dėkinga širdimi. Kai imame mažiau rūpintis savo pačių išaukštinimu per tarnystę, suvokiame, kad tarnystėje susitelksime teikdami pirmenybę Dievui.⁹

Prezidentas M. Raselas Balardas mokė: „Tik tuo atveju, jei visa savo širdimi, siela ir protu mylime Dievą ir Jėzų Kristų, galime dalytis šia meile su savo artimaisiais.“¹⁰

Pirmajame iš dešimties įsakymų atkartojama ši dieviška išmintis: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas. […] Neturėk kitų dievų šalia manęs.“¹¹ Tai, kad šis įsakymas pirmas, padeda suprasti, kad jeigu teiksime pirmenybę Jam, visa kita, net mūsų tarnystė kitiems, galiausiai susitvarkys. Kai sąmoningai nusprendžiame, kad savo gyvenime teiksime pirmenybę Jam, tada Jis galės palaiminti mūsų poelgius mūsų ir kitų labui.

Viešpats patarė: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane.“¹² Kas savaitę sudarome sandorą daryti būtent tai, t. y. „visuomet jį atminti“¹³. Ar toks dieviškas dėmesys taikytinas viskam, ką darome? Ar net menkiausia užduotis gali tapti galimybe parodyti Jam savo meilę ir pasišventimą? Tikiu, kad gali tapti ir taps.

Kiekvieną atliktiną užduotį iš savo darbų sąrašo galime paversti galimybe šlovinti Jį. Ar galime kiekvieną užduotį matyti kaip privilegiją ir galimybę tarnauti Jam, net kai spaudžia terminai, pareigos ar nešvarios sauskelnės?

Kaip Amonas sakė: „Taip, aš žinau, kad esu niekas; kas dėl mano jėgos, aš esu silpnas; todėl nesigirsiu savimi, bet girsiuosi savo Dievu, nes jo stiprybėje aš galiu padaryti viską.“¹⁴

Kai mūsų gyvenime tarnavimas Dievui tampa pagrindiniu prioritetu, užmirštame save ir taip atrandame save.¹⁵

Gelbėtojas taip paprastai ir atvirai mokė šio principo: „Todėl taip tešviečia jūsų šviesa šitų žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje.“¹⁶

Leiskite pasidalyti išmintingais žodžiais, kuriuos radau ant vaikų namų Kalkutoje, Indijoje, sienos: „Jei esi geras, žmonės gali tave apkaltinti, kad esi toks iš slaptų savanaudiškų paskatų. Vis tiek būk geras. Tai, ką ilgus metus statai, kas nors gali sugriauti per naktį. Vis tiek statyk. Dažnai rytojaus dieną žmonės neprisimins tavo šiandienos gerų darbų. Vis tiek daryk gera. Pasauliui atiduok geriausia, ką turi, bet to gali nepakakti. Vis tiek atiduok pasauliui geriausia, ką turi. Matai, galiausiai visa tai yra tarp tavęs ir tavo Dievo… kiekvieną kartą.“¹⁷

Seserys, tai visuomet tarp mūsų ir Viešpaties. Kaip prezidentas Džeimsas E. Faustas sakė: „Koks didžiausias poreikis pasaulyje? […] Ar ne didžiausias poreikis pasaulyje, kad kiekvienas turėtų asmeninį, gyvą, kasdienį ir nenutrūkstantį ryšį su Gelbėtoju? Toks ryšys gali išlaisvinti mūsų dieviškumą ir niekas taip nepakeis mūsų gyvenimo, kaip dieviškas ryšys su Dievu, kurį patiriame ir suprantame.“¹⁸

Alma panašiai aiškino savo sūnui: „Taip, ir šaukis Dievo dėl visokios paramos sau; taip, tegul visi tavo darbai būna Viešpačiui, ir kad ir kur beeitum, tebūna tai Viešpatyje; taip, tegul visos tavo mintys būna nukreiptos į Viešpatį; taip, tavo širdies meilė tebūna nukreipta į Viešpatį per amžius.“¹⁹

Panašiai mus mokė ir prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Kai suprantame Jo savo noru atliktą Apmokėjimą, bet koks jausmas, kad aukojamės, visiškai nustelbiamas nuoširdžios padėkos už privilegiją tarnauti Jam.“²⁰

Seserys, liudiju, kad kai Jėzus Kristus savo Apmokėjimo galia ima su mumis ir mumyse darbuotis, Jis pradeda dirbti per mus, kad palaimintų kitus. Mes jiems tarnaujame, bet darome tai mylėdami Jį ir tarnaudami Jam. Kaip rašoma Raštuose, mes tampame žmonėmis „siek[iančiais] naudos savo artimui ir viską dar[ančiais] su akimi, pašvęsta vien Dievo šlovei“²¹.

Galbūt mūsų vyskupas žinojo, kad mudu su vyru būtent to pasimokysime iš savo pirmų, geranoriškų, nors ir netobulų, ketinimų tarnauti Dievo mylimiems sūnums ir dukterims. Tvirtai liudiju, kad Jis išlieja ant mūsų savo gerumą ir meilę, kai stengiamės Jam tarnauti. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.