Nesavanaudiško tarnavimo džiaugsmas
Esame pažadėję Dangiškajam Tėvui, kad su meile tarnausime Jam ir kitiems, ir visada vykdysime Jo valią.
Po pastarosios visuotinės konferencijos daugybė žmonių uždavė man klausimą: „Ar tos kėdės patogios?“ Kiekvienam iš jų atsakiau tą patį: „Tos kėdės labai patogios, jeigu nereikia kalbėti.“ Tiesa, ar ne? Šią konferenciją sėdėti šioje kėdėje nebuvo labai patogu, tačiau esu labai dėkinga už man tekusį palaiminimą ir garbę šiandien jums kalbėti.
Kartais tarnaujant tenka sėdėti ant įvairių kėdžių. Ant jų mums gali būti gana patogu, bet gali būti ir priešingai, tačiau esame pažadėjusios Dangiškajam Tėvui, kad su meile tarnausime Jam ir kitiems, ir visada vykdysime Jo valią.
Prieš kelerius metus Bažnyčios jaunimas mokėsi, kad „[imdamiesi] Dievo tarnystės“ [Doktrinos ir Sandorų 4:2] leidžiamės į labai svarbią kelionę. Padedame Dievui spartinti Savo darbą – tai didis, džiaugsmingas ir nuostabus patyrimas.1 Į šią kelionę gali leistis visi – amžiaus cenzo nėra – ją mūsų mylimas pranašas vadina „sandoros keliu“2.
Apmaudu, tačiau gyvename savanaudiškame pasaulyje, žmonės nuolat klausia: „O kas man iš to?“, o galėtų klausti: „Kam šiandien galiu padėti?“ arba „Kaip galėčiau geriau tarnauti Viešpačiui atlikdamas savo pašaukimą?, arba „Ar tikrai viską skiriu Viešpačiui?“
Man nesavanaudiškos tarnystės pavyzdys yra sesuo Viktorija Antoneti. Viktorija buvo viena iš Pradinukų organizacijos mokytojų, kai augau Argentinoje. Kiekvieną antradienio popietę į Pradinukų organizacijos pamokas ji atsinešdavo šokoladinį pyragą. Jį mėgo visi, tiksliau, visi, išskyrus mane. Negalėjau pakęsti šokoladinio pyrago! Ji visuomet siūlydavo to pyrago ir man, tačiau aš visada atsisakydavau.
Kartą jai dalijantis šokoladiniu pyragu su vaikais aš paklausiau: „Kodėl neatnešat kokio nors kitokio, pavyzdžiui, apelsininio arba vanilinio?“
Nusijuokusi ji manęs paklausė: „O kodėl tu neparagauji? Jame yra kai kas ypatingo ir prisiekiu, kad jis tau patiktų, jei paragautum!“
Apsižvalgiau ir nustebau, nes mačiau, kad tas pyragas patiko visiems. Sutikau jo paragauti. Pabandykite atspėti, kas nutiko. Jis man patiko! Tai buvo pirmas man patikęs šokoladinis pyragas.
Tik po daugybės metų sužinojau slaptąjį sesers Antoneti šokoladinio pyrago ingredientą. Kiekvieną savaitę su vaikais lankydavau savo motiną. Per vieną tokį apsilankymą su mama skanavome šokoladinį pyragą ir aš jai papasakojau, kada toks pyragas pradėjo man patikti. Tuomet ji mane apšvietė.
„Matai, Kris, – tarė mama, – Viktorijos šeima gyveno labai kukliai ir kiekvieną savaitę jai reikėjo rinktis: arba su savo keturiais vaikais atvažiuoti į Pradinukų susirinkimus autobusu, arba už tuos pinigus nupirkti produktų šokoladiniam pyragui pradinukams. Ji visuomet rinkdavosi šokoladinį pyragą, o ne autobusą – ji ir visi keturi vaikai, nesvarbu, kokios būdavo oro sąlygos, žingsniuodavo daugiau negu 3 kilometrus į vieną pusę.“
Tą dieną jos šokoladinis pyragas man tapo dar brangesnis. Svarbiausia, aš sužinojau, kad slaptasis Viktorijos pyrago ingredientas buvo meilė tiems, kuriems ji tarnavo, ir jos nesavanaudiškas pasiaukojimas dėl mūsų.
Kai galvoju apie Viktorijos pyragą, prisimenu, ko apie nesavanaudišką pasiaukojimą Viešpats mokė Savo apaštalus atėjęs prie šventyklos iždo. Žinote šį pasakojimą. Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas mokė, kad buvo 13 skrynių ir žmonės metė savo aukas į jas [skirtingiems] tikslams, užrašytiems ant skrynių. Jėzus stebėjo išsirikiavusius aukotojus, tarp kurių buvo įvairių žmonių. Kai kurie aukojo nuoširdžiai ir tikslingai, kiti metė daug sidabro ir aukso tikėdamiesi, kad bus pastebėti ir pagirti už savo aukas.
Ten buvo viena beturtė našlė, kuri […] į vieną iš tų skrynių įmetė du bronzinius pinigėlius, tai yra skatiką: jos auka šių dienų supratimu būtų mažiau negu pusė Amerikos dolerio cento. Viešpats pasikvietė Savo apaštalus, atkreipė jų dėmesį į šią suvargusią našlę ir jos poelgį, ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę. Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą“ [Morkaus 12:43–44].“3
Atrodo, kad našlė tų dienų visuomenėje neužėmė bent kiek svarbesnės vietos. Visgi ji buvo svarbi: jos ketinimai buvo tyri ir ji atidavė visa, ką turėjo. Galbūt ji davė mažiau negu kiti, tyliau negu kiti, kitaip negu kiti. Kai kurie gali manyti, kad jos auka bevertė, tačiau Viešpaties, to, „kuris yra širdies minčių ir ketinimų ištyrėjas“, akimis, 4 ji atidavė viską.
Seserys, ar mes be išlygų skiriame viską Viešpačiui? Ar aukojame savo laiką ir talentus, kad auganti karta išmoktų mylėti Viešpatį ir laikytis Jo įsakymų? Ar stropiai tarnaujame tiek artimiesiems, tiek tiems, kuriais esame pašaukti rūpintis, ar aukojame jėgas ir energiją, kurias galėtume panaudoti kitur? Ar laikomės dviejų didžiųjų įsakymų: mylėti Dievą ir mylėti Jo vaikus?5 Tokia meilė dažnai pasireiškia tarnyste.
Prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė: „Gelbėtojas visiškai atsidavė nesavanaudiškai tarnystei. Jis mokė, jog kiekvienas iš mūsų, turėtų sekti Juo, atsisakydamas savanaudiškų paskatų vardan tarnavimo kitiems.“
Jis tęsė:
„Gerai žinomas savęs išsižadėjimo tarnaujant kitiems pavyzdys […] yra gimdytojų aukojimasis dėl savo vaikų. Motinos patiria skausmą ir atsisako asmeninių tikslų bei patogumų, kad susilauktų vaiko ir jį augintų. Tėvai sutvarko savo gyvenimą ir prioritetus taip, kad pasirūpintų šeima. […]
Taip pat džiaugiamės tais, kurie rūpinasi neįgaliais šeimos nariais ir pasenusiais gimdytojais. Toks tarnavimas neklausia: „O kokia man iš to nauda?“ Visa, ko prašoma, tai atsisakyti savo asmeninės naudos ir pakeisti ją nesavanaudiška tarnyste. […]
Visa tai iliustruoja amžiną principą, kad esame laimingesni ir jaučiame didesnį pasitenkinimą, kai tarnaujame norėdami duoti, o ne gauti.“
Mūsų Gelbėtojas moko sekti Juo aukojant tai, kas būtina, kad pasinertume į nesavanaudišką tarnystę kitiems.“6
Prezidentas Tomas S. Monsonas panašiai mokė, kad „galbūt, kai akis į akį susitiksime su mūsų Kūrėju, Jis nepaklaus mūsų: „Kiek pašaukimų turėjai?“, bet paklaus: „Keliems žmonėms padėjai?“ Tiesa ta, kad negalime mylėti Viešpaties, kol netarnaujame Jam tarnaudami Jo žmonėms.“7
Kitaip sakant, seserys, nesvarbu, ar sėdėjome ant patogių kėdžių, ar laukėme nesulaukėme susirinkimo pabaigos sėdėdamos paskutinėje eilėje ant surūdijusios sulankstomos kėdės. Bus nesvarbu, kad turėjome išeiti į koridorių nuraminti verkiančio kūdikio. Svarbu tai, kad atėjome trokšdamos tarnauti, kad pastebėjome tuos, kuriems tarnaujame, ir džiaugsmingai juos sutikome, kad susipažinome su tais, kurie sėdi mūsų eilėje ant tų sulankstomų kėdžių, – svarbu, kad draugaujame su tais, kuriems nesame paskirti tarnauti. Ir tikrai svarbu, kad visa tai darome su ypatingaisiais tarnavimo ingredientais: meile ir pasiaukojimu.
Supratau, kad norint būti gera ir pasišventusia pradinukų mokytoja neprivaloma kepti šokoladinių pyragų, nes pyragas nesvarbus. Svarbi šį poelgį paskatinusi meilė.
Liudiju, kad meilę pašventina auka – mokytojos auka ir ypač didžiausia amžinoji Dievo Sūnaus auka. Liudiju, kad Jis gyvas! Aš myliu Jį ir trokštu atsisakyti savanaudiškų troškimų, kad mylėčiau ir tarnaučiau taip, kaip Jis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.