„O ateikite visi pas pranašą“

Kalbėdamas apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentą, Viešpats pareiškė:

„Ir dar, aukštosios kunigystės pareigybės prezidento pareiga yra pirmininkauti visai bažnyčiai ir būti kaip Mozė –

[…]: taip, būti regėtoju, apreiškėju, vertėju ir pranašu, turinčiu visas Dievo dovanas, kurias jis suteikia bažnyčios galvai“ (Doktrinos ir Sandorų 107:91–92; kursyvas pridėtas).

Turiu palaiminimą matyti kai kurias Dievo dovanas, skirtas Jo pranašams. Ar galėčiau jums papasakoti apie vieną šventą potyrį? Prieš savo dabartinį pašaukimą padėdavau surasti ir rekomenduoti būsimų šventyklų sklypus. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. JAV teritorijos pasienio postuose sugriežtėjo kontrolė. Dėl to daugeliui narių prireikdavo nuo dviejų iki trijų valandų, kad iš Vankuverio Kanadoje nuvažiuotų į Sietlo šventyklą Vašingtono valstijoje. Prezidentas Gordonas B. Hinklis, tuometinis Bažnyčios prezidentas, norėdamas palaiminti Bažnyčios narius, pasiūlė statyti šventyklą Vankuveryje. Gavę leidimą ieškoti vietos, mes ištyrėme ne tik kelis Bažnyčiai priklausančius žemės sklypus, bet ir kitus jai nepriklausančius sklypus.

Šalia transkanadinio greitkelio radome nuostabų sklypą, puikiai tinkantį religinės paskirties pastatams. Sklypas buvo lengvai pasiekiamas, pilnas gražiųjų kanadinių pušų ir labai gerai matomas tūkstančiams pravažiuojančių žmonių.

Šio sklypo nuotraukas ir žemėlapius parodėme kas mėnesį susirenkančiame Šventyklų sklypų komitete. Prezidentas Hinklis įgaliojo parengti įsigijimo sutartį bei atlikti būtinąsias studijas. Tų metų gruodį tam pačiam komitetui pranešėme, kad studijos jau atliktos ir prašome leidimo pradėti įsigijimo procedūrą. Išklausęs mūsų pranešimo, prezidentas Hinklis tarė: „Jaučiu, kad turiu pats apžiūrėti tą sklypą.“

Vėliau, tą patį mėnesį, praėjus dviem dienoms po Kalėdų, mes kartu su prezidentu Hinkliu, prezidentu Tomu S. Monsonu ir Bilu Viljamsu, šventyklos architektu, išvykome į Vankuverį. Ten mus pasitiko Polas Kriščensenas, vietinis kuolo prezidentas. Jis mus nuvežė į sklypą. Tądien buvo šiek tiek drėgna ir ūkanota, tačiau prezidentas Hinklis iššoko iš automobilio ir ėmė vaikštinėti po visą sklypą.

Prezidentui Hinkliui apžiūrėjus sklypą, pasiteiravau, ar jis norėtų apžiūrėti kai kuriuos kitus svarstytus sklypus. Jis atsakė, kad norėtų. Matote, apžiūrėdami kitus sklypus galėjome įvertinti kiekvieno jų privalumus.

Taip plačiu ratu aplink Vankuverį apvažiavome ir apžiūrėjome kitus sklypus, kol galiausiai sugrįžome į pirmąjį. Prezidentas Hinklis tarė: „Čia nuostabus sklypas.“ Tada jis paklausė: „Ar galėtume nuvažiuoti į Bažnyčiai priklausančius susirinkimų namus, esančius už 400 m?“

„Žinoma, prezidente“, – atsakėme.

Vėl susėdome į automobilius ir išvažiavome į netoliese esančius susirinkimų namus. Kai privažiavome maldos namus, prezidentas Hinklis tarė: „Pasukite čia, kairėn.“ Mes pasukome ir, kaip buvo nurodyta, važiavome gatve. Gatvė pamažu ėmė kilti.

Kai pasiekėme gatvės aukščiausią vietą, prezidentas Hinklis tarė: „Sustokite čia, sustokite čia.“ Tada jis parodė dešinėje esantį žemės lopinėlį ir paklausė: „O ką manote apie šį sklypą? Šventykla turėtų stovėti čia. Būtent čia, Viešpats nori šventyklos. Ar galėtumėte tuo pasirūpinti? Ar galėtumėte tuo pasirūpinti?“

Šio sklypo mes nesvarstėme. Jis buvo toliau nuo pagrindinio kelio, net nebuvo parduodamų sklypų sąrašuose. Kai atsakėme, jog nesame tikri, prezidentas Hinklis parodė į sklypą ir vėl tarė: „Šventykla turėtų stovėti čia.“ Ten užsibuvome dar kelias minutes, o tada pasukome link oro uosto, kad grįžtume namo.

Kitą dieną brolį Viljamsą ir mane pakvietė į prezidento Hinklio kabinetą. Popieriaus lape jis buvo nubraižęs viską: kelius, maldos namus, pasukti kairėn čia, X ženklu pažymėtą vietą šventyklai. Prezidentas pasiteiravo, ką mes išsiaiškinome. Pasakėme, kad sudėtingesnio varianto jis turbūt negalėjo sugalvoti. Tas sklypas priklausė trims asmenims: kanadiečiui, indui ir kinui! Be to, jis nelabai tiko religinės paskirties pastatams.

Jis atsakė: „Ką gi, todėl pasistenkite.“

O tada nutiko stebuklas. Po kelių mėnesių sklypas jau priklausė mums, o vėliau Langlio miestas Britų Kolumbijoje išdavė leidimą šventyklai statyti.

Paveikslėlis

Britų Kolumbijos Vankuverio šventykla

Mąstydamas apie šį potyrį su visu nuolankumu suvokiu, kad nors brolis Viljamsas ir aš turėjome formalų išsilavinimą ir ilgą patirtį nekilnojamo turto bei šventyklų dizaino srityje, tačiau tokio formalaus išsilavinimo neturėjęs prezidentas Hinklis turėjo kai ką daug geresnio – pranašiško regėjimo dovaną. Jis gebėjo numatyti, kur turėtų stovėti Dievo šventykla.

Viešpats pirmiesiems šio Evangelijos laikotarpio šventiesiems, įsakęs pastatyti šventyklą, pareiškė:

„Bet tegul namai mano vardui bus pastatyti pagal modelį, kurį jiems parodysiu.

O jei mano žmonės statys juos ne pagal modelį, kurį aš parodysiu […], aš nepriimsiu jų iš jų rankų“ (Doktrinos ir Sandorų 115:14–15).

Taip buvo pasakyta pirmiesiems šventiesiems, taip šiandien sakoma ir mums: Viešpats Bažnyčios prezidentui yra apreiškęs, ir toliau apreiškia, modelius, pagal kuriuos mūsų dienomis turėtų būti statoma Dievo karalystė. O kiekvienam iš mūsų asmeniškai jis pataria, kaip kasdien gyventi, kad mūsų elgesys būtų priimtinas Viešpačiui.

2013 m. balandį kalbėjau apie paruošiamuosius darbus, kad šventyklų pamatai atlaikytų ištiksiančias audras ir negandas. Bet pamatai tėra pradžia. Šventykla statoma iš daugybės statybinių blokų, kartu sutvirtinamų pagal iš anksto numatytus modelius. Jei savo gyvenimą norime paversti šventykla, kaip to mokė Viešpats (žr. 1 Korintiečiams 3:16–17), turėtume savęs paklausti: „Kur ir kokius blokus turėtume sudėti, kad gyvenimas taptų nuostabus, didingas ir atlaikytų pasaulio audras?“

Atsakymą į šį klausimą galime rasti Mormono Knygoje. Apie Mormono Knygą pranašas Džozefas Smitas sakė: „Aš pasakiau broliams, kad Mormono Knyga yra teisingiausia iš visų knygų žemėje ir mūsų religijos sąvaros akmuo, ir kad žmogus labiau priartės prie Dievo, gyvendamas pagal jos priesakus, negu pagal bet kokios kitos knygos“ (Mormono Knygos įvadas). Mormono Knygos įvade mus moko, kad jei iš Šventosios Dvasios įgysime liudijimą, jog Mormono Knyga yra Dievo žodis, ta pačia galia sužinosime, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas, kad Džozefas Smitas yra Jo apreiškėjas ir Sugrąžinimo pranašas ir kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra žemėje vėl atkurta Viešpaties karalystė.

Tokie tad yra kai kurie esminiai mūsų asmeninio tikėjimo ir liudijimo statymo blokai:

1. Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas.

2. Mormono Knyga yra Dievo žodis.

3. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje.

4. Džozefas Smitas yra pranašas, o šiandien žemėje taip pat turime dabartinius pranašus.

Pastaruosius kelis mėnesius klausiausi visų visuotinės konferencijos kalbų, kurias pasakė prezidentas Nelsonas nuo pat jo pašaukimo tarnauti apaštalu. Tai pakeitė mano gyvenimą. Studijuojant ir apmąstant per 34 metus susikaupusią prezidento Nelsono išmintį išryškėjo tam tikros pasikartojančios jo mokymų temos. Kiekviena tų temų susijusi su ką tik minėtais statybiniais blokais arba yra dar vienas esminis statybinis blokas mūsų asmeninėms šventykloms. Tarp tų temų yra tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi, atgaila, krikštas nuodėmėms atleisti, Šventosios Dvasios dovana, mirusiųjų išpirkimas ir šventyklos darbas, šabo dienos šventimas, kaip pradėti omenyje turint pabaigą ir kaip išsilaikyti sandoros kelyje. Visomis šiomis temomis prezidentas Nelsonas kalbėjo su meile ir atsidavimu.

Pagrindinis Bažnyčios ir mūsų gyvenimo kertinis akmuo bei statybinis blokas yra Jėzus Kristus. Tai yra Jo Bažnyčia. Prezidentas Nelsonas yra Jo pranašas. Prezidento Nelsono mokymai mūsų labui liudija ir apreiškia Jėzaus Kristaus gyvenimą ir savybes. Su meile ir kompetencija jis kalba apie Gelbėtojo prigimtį ir Jo misiją. Jis taip pat dažnai ir karštai liudija apie dievišką dabartinių pranašų – Bažnyčios prezidentų, – su kuriais jam teko tarnauti, pašaukimą.

O dabar, šiandien, turime privilegiją jį patį palaikyti dabartiniu Viešpaties pranašu žemėje. Esame pratę Bažnyčios vadovus palaikyti pagal dievišką modelį pakeldami stačiu kampu sulenktas rankas, kad išreikštume savo sutikimą ir paramą. Taip darėme vos prieš kelias minutes. Tačiau tikras palaikymas reiškia kur kas daugiau nei vien šis fizinis ženklas. Kaip rašoma Doktrinos ir Sandorų 107:22, Pirmoji Prezidentūra turi būti „[palaikyta] bažnyčios pasitikėjimu, tikėjimu ir malda“. Dabartinį pranašą iš tikrųjų visiškai palaikome pasikliaudami jo žodžiais, su tikėjimu juos vykdydami ir nuolat jam melsdami nesibaigiančių Viešpaties palaiminimų.

Kai mąstau apie prezidentą Raselą M. Nelsoną, randu paguodą šiuose Gelbėtojo pasakytuose žodžiuose: „Ir jei mano žmonės įsiklausys į mano balsą ir į balsą mano tarnų, kuriuos aš paskyriau vesti mano žmones, štai, iš tiesų sakau jums: jie nebus pajudinti iš savo vietos“ (Doktrinos ir Sandorų 124:45).

Dabartinių pranašų klausymas ir paisymas į mūsų gyvenimą įneša neapsakomų, netgi kardinalių pokyčių. Mes sustiprėjame. Imame labiau pasitikėti Viešpačiu. Girdime Viešpaties žodį. Pajuntame Dievo meilę. Sužinome, kaip gyventi prasmingiau.

Myliu ir palaikau prezidentą Raselą M. Nelsoną ir kitus, pašauktus tarnauti pranašais, regėtojais ir apreiškėjais. Liudiju, kad jis turi Viešpaties ant jo galvos išlietas dovanas. Taip pat liudiju, kad įprasdami įsiklausyti į dabartinių pranašų balsą ir jo paisyti savo gyvenimą statysime pagal mums skirtą dieviškąjį Viešpaties modelį ir per tai raškysime amžinuosius palaiminimus. Šis kvietimas skiriamas visiems. O ateikite visi pas pranašą; taip, ateikite pas Kristų ir gyvuokite. Jėzaus Kristaus vardu, amen.