Mūsų tikėjimo laužas

Brangūs broliai ir seserys, argi nenuostabu per prezidentą Raselą M. Nelsoną ir Bažnyčios vadovus gauti iš dangaus nuolatinį apreiškimą, kviečiantį, namuose ir bažnyčioje, gyventi nauju ir šventesniu būdu¹ visa širdimi, protu ir jėgomis?

Ar kada nors turėjote galimybę padaryti ką nors tokio, kam jautėtės nepasiruošę ar netinkami, ir buvote palaiminti už bandymą?

Aš tai patyriau. Štai vienas pavyzdys.

Prieš kelerius metus vyresnysis Ričardas G. Skotas, Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, maloniai pakvietė: „Geritai, ar norėtum su manimi tapyti akvarele?“

Vyresnysis Skotas sakė, kad tapyba padeda jam stebėti ir kurti. Jis rašė: „Bandyk kurti, net jei rezultatai būtų kuklūs. […] Kūryba gali pažadinti dėkingumą už gyvenimą ir už tai, ką Viešpats įaudė į tave. […] Jei pasirinksi išmintingai, tai neturėtų atimti daug laiko.“²

Prezidentas Henris B. Airingas sako, kad jo kūrybinius apmąstymus skatina meilė, taip pat „meilė Kūrėjo, kuris tikisi, kad Jo vaikai taps tokie, kaip Jis, – kuriantys ir veikiantys“³. Prezidento Airingo kūriniai byloja „unikalų, dvasinį požiūrį į liudijimą ir tikėjimą“⁴.

Prezidento Boido K. Pakerio menas iliustruoja pagrindinę Evangelijos žinią, kad „Dievas sukūrė Dangus ir žemę, ir visa, kas juose; kad visa gamta liudija apie tą Dievo vadovaujamą kūrybą ir kad yra tobula darna tarp gamtos, mokslo ir Jėzaus Kristaus Evangelijos“⁵.

Alma liudija: „Viskas rodo, jog yra Dievas.“⁶ Mūsų pradinukai gieda: „Kada tik paukštelį čiulbant girdžiu ar dangų saulėtą matau […] džiaugiuos, kad grožybėj tokioj gyvenu, – tai Tėvas sukūrė ją man.“⁷ Rašytojas Viktoras Hugo šlovina nuostabius ryšius tarp gyvų būtybių ir daiktų šioje begalinėje visatoje, nuo saulės iki amarėlio. […] Kiekvienas skraidantis paukštelis turi amžinybės giją savo kojelėse. […] Ūkas yra žvaigždžių spiečius.⁸

Ir tai grąžina mus prie vyresniojo Skoto kvietimo.

Aš atsakiau: „Vyresnysis Skotai, norėčiau tapti pastabesnis ir kūrybingesnis. Aš džiūgauju įsivaizduodamas Dangiškojo Tėvo paveikslus su kylančiais debesimis ir visais dangaus ir vandens atspalviais. Bet, – čia stojo ilga pauzė, – vyresnysis Skotai, visiškai nemoku tapyti akvarele. Bijau, kad galite nusivilti mokydamas mane.“

Vyresnysis Skotas nusišypsojo ir suplanavo mūsų susitikimą. Paskirtą dieną jis paruošė popierių, dažus ir teptukus. Jis užmetė kontūrus ir padėjo man sušlapinti popierių.

Kaip modelį panaudojome jo akvarelę, pavadintą Laužas leidžiantis saulei. Tapydami kalbėjome apie tikėjimą: kaip atsisukę į laužo šviesą ir šilumą nusigręžiame nuo už mūsų esančios tamsos ir netikrumo – kaip kartais ilgomis ir vienišomis naktimis mūsų tikėjimo laužas gali teikti vilties ir tikrumo. O saulė tikrai pateka. Mūsų tikėjimo laužas – mūsų prisiminimai, patirtys ir tikėjimo Dievo gerumu bei švelniais pasigailėjimais mūsų gyvenime paveldas – stiprina mus per naktį.

Liudiju, kad tiems, kurie siekia, priima ir gyvena vardan to, patekės arba sugrįš, kartais palaipsniui, tikėjimo saulė. Šviesa ateina, kai jos trokštame ir siekiame, kai esame kantrūs ir paklusnūs Dievo įsakymams, kai esame atviri Dievo malonei, gydymui ir sandoroms.

Kai pradėjome tapyti, vyresnysis Skotas padrąsino: „Geritai, net po vienos pamokos ką nors nutapęs, norėsi tai pasilikti ir prisiminti.“ Vyresnysis Skotas buvo teisus. Branginu tą akvarelę, vaizduojančią mūsų tikėjimo laužą, kurią nutapyti man padėjo vyresnysis Skotas. Mano meniniai sugebėjimai buvo ir yra riboti, bet prisiminimas apie mūsų tikėjimo laužą gali mus skatinti penkeriopai:

Pirma, mūsų tikėjimo laužas gali paskatinti mus rasti džiaugsmo prasmingoje kūryboje.

Džiugu fantazuoti, tyrinėti ir kurti ką nors naujo. Tai ypač pasitvirtina, kai stipriname savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Mes negalime taip savęs mylėti, kad išsigelbėtume. Bet Dangiškasis Tėvas mus myli labiau, nei patys save mylime, ir pažįsta geriau, nei patys save pažįstame. Galime pasitikėti Viešpačiu ir nesiremti savo supratimu.⁹

Ar esate buvęs vienintelis, nepakviestas į kieno nors gimtadienio šventę?

Ar esate buvęs išrinktas paskutinis arba neišrinktas, kai buvo renkamos komandos?

Ar kada ruošėtės mokyklos egzaminui, darbo pokalbiui ar labai trokštamai galimybei ir pajutote, kad jums nepavyko?

Ar teko melstis dėl santykių, kurie dėl kokios nors priežasties nesusiklostė?

Ar teko sirgti chroniška liga, būti paliktam sutuoktinio, kentėti dėl savo šeimos?

Mūsų Gelbėtojas žino mūsų aplinkybes. Kai naudojamės Dievo suteikta valios laisve ir nuolankiai bei su tikėjimu pasitelkiame visus savo sugebėjimus, mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus gali padėti mums sutikti gyvenimo iššūkius ir džiaugsmus. Tikėjimas apima norą ir pasirinkimą tikėti. Tikėjimas kyla ir iš paklusnumo Dievo įsakymams, kurie skirti mums laiminti, kai einame Jo sandoros keliu.

Kai jautėmės ar jaučiamės netikri, vieniši, susierzinę, pikti, nuvilti, nusivylę ar nutolę nuo Dievo ir Jo atkurtosios Bažnyčios, gali reikėti daugiau pastangų ir tikėjimo sugrįžti į Jo sandoros kelią. Bet stengtis verta! Prašau, ateikite ar sugrįžkite pas Viešpatį Jėzų Kristų! Dievo meilė stipresnė už mirties – tiek fizinės, tiek dvasinės – raiščius.¹⁰ Mūsų Gelbėtojo Apmokėjimas yra begalinis ir amžinas. Visi klystame ir nusidedame. Galime laikinai nuklysti nuo kelio. Dievas meilingai tikina mus: kad ir kur būtume, kad ir ką darytume, nėra tokios padėties, iš kurios negalėtume sugrįžti. Jis laukia pasiruošęs mus apkabinti.¹¹

Antra, mūsų tikėjimo laužas gali paskatinti mus tarnauti naujais, geresniais ir dvasingesniais būdais.

Tokia tarnystė neša stebuklus ir sandorų bendrystę – jaučiame Dievo meilę ir su tokia dvasia stengiamės tarnauti vieni kitiems.

Neseniai sesuo Gong ir aš susipažinome su tėvu ir šeima, kuriuos palaimino ištikimas kunigijos brolis, atėjęs pas jų vyskupą ir paklausęs, ar jis (t. y. tas kunigijos brolis) galėtų būti namų mokytojas su tuo tėvu. Tas tėvas buvo neaktyvus ir jo nedomino namų mokymas. Bet kai to tėvo širdis pasikeitė, jis ir jo mylintis kunigijos brolis pradėjo lankyti „savo“ šeimas. Po vieno tokio lankymo jo žmona – tada irgi nelankiusi bažnyčios – paklausė savo vyrą, kaip sekėsi. Jis pripažino: „Regis, kažką pajutau“, – tada nuėjo į virtuvę pasiimti alaus.¹²

Bet vienas dalykas sekė kitą: dvasiniai patyrimai, tarnavimas, besikeičiančios širdys, pasiruošimo šventyklai klasė, bažnyčios lankymas, šeimos užantspaudavimas šventoje šventykloje. Įsivaizduokite, kokie dėkingi yra vaikai ir vaikaičiai savo tėvui ir mamai, ir tam uoliam broliui, kuris ėjo kaip draugas ir porininkas su jų tėvu, kad tarnautų kitiems ir mylėtų juos.

Trečias tikėjimo laužo paskatinimas: kūrybinis Evangelijos džiaugsmas ir palaiminimai ateina, kai stengiamės mylėti Viešpatį ir kitus visa savo širdimi ir siela.

Raštai mus kviečia padėti viską, kas esame ir kuo tampame, ant meilės ir tarnystės altoriaus. Senajame Testamente, Pakartoto įstatymo knygoje mums sakoma: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“¹³ Jozuė ragina: „Mylėkite Viešpatį, savo Dievą, vaikščiokite Jo keliais, laikykitės Jo įsakymų ir Jam tarnaukite visa širdimi bei visa siela.“¹⁴

Naujajame Testamente mūsų Gelbėtojas išsakė du didžius įsakymus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis […], ir savo artimą kaip save patį.“¹⁵

Mormono Knygoje, dar viename Jėzaus Kristaus testamente, rašoma, kad karalius Benjaminas dirbo „visa savo kūno galia ir visos sielos sugebėjimu“ ir įvedė taiką šalyje.¹⁶ Doktrinos ir Sandorų knygoje, kaip visi misionieriai žino, Viešpats prašo mus tarnauti Jam „visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe“¹⁷. Kai šventieji įžengė į Džeksono apygardą, Viešpats įsakė jiems taip švęsti šabą: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa galia, protu ir stiprybe; ir tarnausi jam Jėzaus Kristaus vardu.“¹⁸

Mes džiaugiamės kvietimu visa savo siela ieškoti geresnių ir šventesnių būdų mylėti Dievą ir savo aplinkinius bei stiprinti savo tikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi savo širdyje, namuose ir bažnyčioje.

Ketvirta, mūsų tikėjimo laužas skatina mus ugdyti nuolatinius teisaus gyvenimo įpročius, kurie stiprintų tikėjimą ir dvasingumą.

Šie šventi įpročiai, teisi kasdienė tvarka ar dievotas dienos režimas gali apimti maldą; Raštų studijavimą; pasninką; Gelbėtoją ir sandoras primenančias sakramento apeigas; dalijimąsi Evangelijos palaiminimais per misionierišką, šventyklos, šeimos istorijos ir kitokią tarnystę; dvasingo asmeninio dienoraščio vedimą ir pan.

Kai susijungia teisūs įpročiai ir dvasingi troškimai, susijungia laikas ir amžinybė. Kai reguliarus religinis gyvenimas artina mus prie mūsų Dangiškojo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, ateina dvasinė šviesa ir gyvenimas. Kai mylime įstatymo dvasią ir raidę, amžinybės dalykai gali leistis ant mūsų sielų kaip rasa iš dangaus.¹⁹ Per kasdienį paklusnumą ir gaivinimąsi gyvuoju vandeniu rasime atsakymus, tikėjimą ir stiprybę pasitikti kasdienius sunkumus ir galimybes su evangeliška kantrybe, perspektyva ir džiaugsmu.

Penkta, mums stropiai laikantis žinomų įpročių ir ieškant naujų bei šventesnių būdų mylėti Dievą ir padėti sau bei kitiems pasiruošti susitikti su Juo, tikėjimo laužas gali paskatinti mus atminti, kad tobulybė yra Kristuje, jos nepasieksime patys ar per pasaulietišką perfekcionizmą.

Dievo kvietimai yra kupini meilės ir galimybių, nes Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“²⁰. Tuos, kurie jaučiasi prislėgti, Jis kviečia: „Ateikite pas mane“, o tiems, kurie ateina pas Jį, Jis žada: „Aš jus atgaivinsiu!“²¹ „Ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame, […] ir jeigu […] mylėsite Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe, tada jums pakaks jo malonės, tad per jo malonę būsite tobuli Kristuje.“²²

Patikinime „per jo malonę būsite tobuli Kristuje“ taip pat glūdi paguoda, ramybė ir pažadas, kad galime toliau žengti su tikėjimu ir pasitikėjimu Viešpačiu net tada, kai reikalai klostosi ne taip, kaip tikėjomės, vylėmės, ar galbūt nusipelnėme, ne dėl mūsų kaltės, net po to, kai padarėme viską, ką galėjome.

Įvairiais atvejais ir būdais visi jaučiamės netinkami, netikri, galbūt neverti. Tačiau dėl savo ištikimų pastangų mylėti Dievą ir tarnauti savo artimui, galime jausti Dievo meilę ir reikalingą įkvėpimą dėl jų ir savo gyvenimo nauju ir šventesniu būdu.

Mūsų Gelbėtojas su atjauta skatina mus ir užtikrina, kad galime „veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms“²³. Kristaus doktrina, Gelbėtojo Apmokėjimas ir pasišventęs sekimas Jo sandoros keliu gali padėti mums pažinti Jo tiesas ir išsilaisvinti.²⁴

Liudiju, kad Jo Evangelijos pilnatvė ir Jo laimės planas yra sugrąžinti ir jų mokoma Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, Šventuosiuose Raštuose ir per pranašus – nuo pranašo Džozefo Smito iki prezidento Raselo M. Nelsono mūsų dienomis. Liudiju, kad Jo sandoros kelias veda prie didžiausios dovanos, kurią mums žada mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas: „Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.“²⁵

Kad gautume Jo palaimas ir nesibaigiantį džiaugsmą šildydami savo širdis, viltis ir įsipareigojimus prie tikėjimo laužo – to meldžiu šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.