Stengtis, stengtis, stengtis

Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas už galimybę pasikalbėti su jumis. Ši konferencija man buvo pakylėjanti ir pamokanti. Šventosios Dvasios dėka širdimis jautėme giedotą muziką ir kalbėtus žodžius. Meldžiu, kad ta pati Dvasia perduotų mano žodžius jums.

Kadaise Jungtinių Valstijų rytuose tarnavau pirmuoju apygardos prezidento patarėju. Daugiau nei kartą mums važinėjant po mažyčius skyrius prezidentas man sakė: „Henri, jei su sutiktu žmogumi elgsiesi taip, lyg jį būtų ištikusi rimta bėda, daugiau nei pusę kartų būsi teisus.“ Jis ne tik buvo teisus, bet bėgant metams supratau, kad jo paskaičiavimai buvo pernelyg optimistiški. Šiandien norėčiau padrąsinti susidūrusius su bėdomis.

Mūsų mylintis Dievas gyvenimą žemėje sukūrė taip, kad kiekvienam iš mūsų jis taptų tiek išbandymu, tiek tobulėjimo pamatu. Ar prisimenate Dievo žodžius apie Savo vaikus pasaulio kūrimo metu: „Ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“¹

Nuo pat pradžių tie išmėginimai nebuvo lengvi. Išbandymus patiriame, nes turime mirtingus kūnus. Visi gyvename pasaulyje, kuriame vis intensyvėja Šėtono karas prieš tiesą ir mūsų asmeninę laimę. Gali atrodyti, kad tiek pasaulį, tiek jūsų gyvenimą supa vis didėjanti sumaištis.

Leiskite jus patikinti: mylintis Dievas, kuris leidžia vykti tokiems išmėginimams, taip pat yra sukūręs patikimą būdą juos įveikti. Dangiškasis Tėvas taip pamilo pasaulį, kad mums padėti atsiuntė Savo Viengimį Sūnų.² Jo Sūnus Jėzus Kristus dėl mūsų paaukojo Savo gyvybę. Getsemanėje ir ant kryžiaus Jėzus Kristus pakėlė visų mūsų nuodėmių naštą. Visą sielvartą, visus skausmus ir mūsų nuodėmių padarinius Jis išgyveno dėl to, kad mums patiriant gyvenimo išmėginimus sugebėtų mus paguosti ir sustiprinti.³

Pamenate, kaip Savo tarnams Viešpats kalbėjo:

„Tėvas ir aš esame viena. Aš esu Tėve, ir Tėvas manyje; ir kiek jūs mane priėmėte, tiek jūs esate manyje ir aš jumyse.

Taigi aš esu tarp jūsų ir esu gerasis ganytojas ir Izraelio uola. Tas, kuris stato ant šios uolos, niekada negrius.⁴“

Mūsų pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, yra išsakęs panašių paguodos žodžių. Be to, jis apibūdino, kaip galėtume statyti ant šios uolos ir į savo širdis įsirašyti Viešpaties vardą, mus vesiantį per išbandymus.

Jis sakė: „Atėjus laikinam liūdesiui atminkite, kad gyvenimas neturi būti lengvas. Jo metu reikia įveikti išbandymus ir ištverti sielvartą. Prisiminę, jog „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Luko 1:37), žinokite, kad Jis yra jūsų Tėvas. Jūs esate pagal Jo atvaizdą sukurtas sūnus arba dukra, o jūsų vertumas suteikia teisę gauti teisingų dalykų siekti padėsiantį apreiškimą. Jūs galite priimti šventąjį Viešpaties vardą. Jūs galite turėti teisę kalbėti šventuoju Dievo vardu (žr. DS 1:20).“⁵

Šie prezidento Nelsono žodžiai primena sakramento maldoje esantį pažadą, kurį mūsų Dangiškasis Tėvas išpildo tuomet, kai įvykdome savąjį pažadą.

Įsiklausykite į tuos žodžius: „O Dieve, Amžinasis Tėve, mes prašome tavęs tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu palaiminti ir pašventinti šią duoną sieloms visų tų, kurie jos valgo, kad valgytų tavo Sūnaus kūnui atminti ir liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti tavo Sūnaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė jiems, kad jo Dvasia visuomet būtų su jais. Amen.“⁶

Kaskart, kai mūsų vardu sukalbėjus šią maldą ištariame žodį amen, mes pažadame, kad valgydami duoną pasiryžtame priimti šventąjį Jėzaus Kristaus vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų. Jei taip darysime, mums pažadama, kad Jo Dvasia visuomet bus su mumis. Dėl šių pažadų Gelbėtojas yra uola, ant kurios galime saugiau stotis ir nesibaiminti kiekvienos mus ištinkančios audros.

Apmąstydamas šiuos sandoros žodžius ir susijusius pažadėtus palaiminimus svarsčiau, ką reiškia būti pasiryžusiam priimti Jėzaus Kristaus vardą.

Prezidentas Dalinas H. Ouksas paaiškina: „Svarbu suprasti, kad priimdami sakramentą mes nepaliudijame, jog priimame Jėzaus Kristaus vardą. Mes paliudijame, kad esame pasiryžę taip daryti. (Žr. DS 20:77.) Faktas, kad paliudijame tik apie savo ryžtą, byloja, jog prieš mums priimant šį šventą vardą, pačia svarbiausia to žodžio reikšme, turi kai kas įvykti.“⁷

Teiginys, kad esame „pasiryžę priimti“ Jo vardą byloja, jog krikšto metu pirmą kartą priimamas Gelbėtojo vardas nėra baigtinis veiksmas. Gyvenime turime nuolat stengtis priimti Jo vardą, o į tai įeina ir sandorų atnaujinimas prie sakramento stalo, ir sandorų sudarymas šventose Viešpaties šventyklose.

Tad kiekvienam iš mūsų reikia atsakyti į du esminius klausimus: „Kaip turėčiau priimti Jo vardą“ ir „Kaip žinoti, kad tobulėju?“

Vienas prezidento Nelsono teiginys siūlo naudingą atsakymą. Jis pasakė, kad galime priimti Gelbėtojo vardą ir kalbėti Jo vardu. Kalbėdami Jo vardu mes Jam tarnaujame. „Nes kaipgi žmogus pažins šeimininką, kuriam netarnavo ir kuris svetimas jam, ir tolimas nuo jo širdies minčių ir ketinimų?“⁸

Kad kalbėtume Jo vardu reikalinga tikėjimo malda. Reikia karštai melstis Dangiškajam Tėvui, kad žinodami ką sakyti galėtume padėti vykdyti Gelbėtojo darbą. Turime būti tinkamai pasiruošę šiam pažadui: „Ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat.“⁹

Bet ir vien kalbėjimo Jo vardu neužtenka, kad priimtume Jo vardą. Kad būtume pasiruošę būti Jo tarnai, mūsų širdyse turi būti atitinkami jausmai.

Pranašas Mormonas paaiškino, kokie jausmai suteikia mums teisę ir leidžia priimti Jo vardą. Tai tikėjimas, viltis, tikroji meilė, kuri yra tyra Kristaus meilė.

Mormonas paaiškino:

„Aš esu geresnės nuomonės apie jus, nes dėl jūsų romumo manau, jog tikite Kristų; nes jeigu netikite jį, tuomet netinkate būti priskaičiuoti prie jo bažnyčios žmonių.

Ir dar, mano mylimi broliai, aš norėčiau pakalbėti jums apie viltį. Kaipgi jūs galite įgyti tikėjimą, jeigu neturėsite vilties?

Ir ko gi jūs vilsitės? Štai sakau jums, kad per Kristaus apmokėjimą ir jo prikėlimo galią jūs vilsitės būti prikelti amžinajam gyvenimui; ir tai dėl jūsų tikėjimo juo, pagal pažadą.

Todėl, jeigu žmogus turi tikėjimą, jis turi turėti viltį; nes be tikėjimo negali būti jokios vilties.

Ir vėl, štai sakau jums, jog jis negali turėti tikėjimo ir vilties, jeigu nebus romus ir nusižeminęs širdimi.

O jei taip būtų, tai jo tikėjimas ir viltis yra tušti, nes niekas kitas nėra priimtinas Dievui, kaip tik romus ir nusižeminęs širdimi; o jeigu žmogus romus ir nusižeminęs širdimi, ir Šventosios Dvasios galia išpažįsta, kad Jėzus yra Kristus, jis būtinai turi turėti tikrąją meilę; nes jeigu jis neturi tikrosios meilės, jis yra niekas; taigi jam būtinai reikia turėti tikrąją meilę.“

Aprašęs tikrąją meilę, Mormonas tęsė:

„Bet tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė ir išlieka per amžius; ir viskas bus gerai tam, kas bus pripažintas jos turįs paskutiniąją dieną.

Todėl, mano mylimi broliai, melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai; kad taptumėte Dievo sūnumis; idant kada jis pasirodys, būtume tokie kaip jis, kadangi matysime jį tokį, koks jis yra; idant turėtume šitą viltį; idant būtume išskaistinti, kaip jis skaistus. Amen.“¹⁰

Liudiju, kad į jūsų širdis Gelbėtojas įdeda Savo vardą. Daugelio iš jūsų tikėjimas Juo auga. Jaučiate daugiau vilties ir optimizmo. Taip pat jaučiate tyrą Kristaus meilę kitiems ir sau patiems.

Matau, kad tai būdinga misionieriams, tarnaujantiems visame pasaulyje. Matau, kad tai būdinga nariams, kurie savo draugams ir šeimos nariams kalba apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Vyrai, moterys, jaunuoliai ir net vaikai tarnauja vardan meilės Gelbėtojui ir savo artimui.

Vos tik išgirdę pirmuosius pranešimus apie kur nors pasaulyje įvykusią stichinę nelaimę, nariai imasi gelbėjimo planų, keliauja per vandenynus, net neprašomi. Kartais jiems sunku laukti, kol nusiaubtas kraštas bus paruoštas juos priimti.

Suvokiu, kad kai kurie šiandien besiklausantieji jaučiatės taip, lyg jūsų tikėjimas ir viltis būtų užgožti bėdų. Ir galbūt jūs trokštate būti mylimi.

Broliai ir seserys, Viešpaties paruoštos galimybės pajusti meilę ir pasidalyti Jo meile yra šalia jūsų. Ryžtingai pasimelskite, kad Viešpats padėtų jums rasti tą, kuriam Jo vardu parodytumėte meilę. Jis atsako į tokių nuolankių savanorių, kaip jūs, maldas. Pajusite Dievo meilę sau ir tam, kuriam tarnaujate Jo vardu. Jei padėsite Dievo vaikams įveikti jų bėdas, jūsų pačių bėdos atrodys mažesnės. Sustiprės jūsų tikėjimas ir viltis.

Galiu apie tai asmeniškai paliudyti. Per visą gyvenimą mano žmona žmonėms kalbėjo ir tarnavo Viešpaties vardu. Kaip minėjau anksčiau, vienas iš mūsų vyskupų kartą man pasakė: „Aš labai stebiuosi. Kaskart sužinojęs apie bėdon pakliuvusį žmogų, išskubu pagalbon. Bet vos tik atvykstu, visuomet ten išvystu jau atvykusią jūsų žmoną.“ Tai galima pasakyti apie visas vietas, kuriose kartu gyvenome 56 metus.

Dabar per dieną ji tegali ištarti vos kelis žodžius. Ją lanko tie, kuriuos ji pati mylėjo Viešpaties vardu. Kiekvieną vakarą ir rytą kartu sugiedame giesmę ir pasimeldžiame. Maldas sakome ir giesmes giedame mano balsu. Kartais matau, kaip jos lūpos taria giesmių žodžius. Jai labiau patinka vaikų dainos. Jos nuostatas geriausiai apibendrina dainelė „Aš stengiuosi būt, kaip Jėzus“¹¹.

Neseniai, sudainavus šios dainelės priedainį: „Kitą mylėki, kaip Jėzus tave. / Viską daryki su meile švelnia“, ji švelniai, bet aiškiai pasakė: „Stengtis, stengtis, stengtis.“ Tikiu, kad susitikusi su Gelbėtoju ji supras, jog Savo vardą Jis yra įdėjęs į jos širdį ir ji tapo panaši į Jį. Dabar Jis neša ją per jos bėdas, lygiai kaip Jis neš jus per jūsų bėdas.

Reiškiu jums savo liudijimą, kad Gelbėtojas jus pažįsta ir myli. Jis žino jūsų vardą, kaip ir jūs žinote Jo vardą. Jis žino jūsų bėdas. Jis jas patyrė. Savo Apmokėjimu Jis nugalėjo pasaulį. Pasiryždami priimti Jo vardą palengvinsite daugybės kitų žmonių naštas. Atėjus laikui suprasite, kad geriau pažįstate Gelbėtoją ir labiau Jį mylite. Jo vardas bus jūsų širdyje ir įsismelkęs į jūsų atmintį. Būtent šiuo vardu būsite pašaukti. Apie tai liudiju su dėkingumu už Jo meilų gerumą man, mano mylimiems žmonėms ir jums, Jėzaus Kristaus vardu, amen.