Sužeistieji
Sunkiuose žemiškojo gyvenimo išmėginimuose, kantriai ženkite pirmyn, o gydančioji Gelbėtojo galia suteiks šviesos, supratimo, ramybės ir vilties.
2016 m. kovo 22 dieną, prieš pat aštuntą valandą ryto, Briuselio oro uoste sprogo dvi teroristų bombos. Vyresnysis Ričardas Norbis, vyresnysis Meisonas Velsas ir vyresnysis Džozefas Empis į oro uostą nuvežė seserį Feni Klein, turėjusią išskristi į savo misiją Klivlande, Ohajuje. Žuvo trisdešimt du žmonės, o visi minėtieji misionieriai buvo sužeisti.
Sunkiausiai sužeistas buvo 66 m. amžiaus vyresnysis Ričardas Norbis, tarnavęs kartu su savo žmona seserimi Pem Norbi.
Vyresnysis Norbis apie tą metą prisimena:
„Iš karto supratau, kas įvyko.
Bandžiau bėgti į saugią vietą, tačiau staiga parkritau. […] Pamačiau, kad mano kairioji koja buvo sunkiai sužalota. [Pastebėjau], kad abi mano rankos pasidengė į voratinklį panašiais juodais suodžiais. Švelniai juos patrynęs supratau, kad tai ne suodžiai, o mano nudegusi oda. Mano balti marškiniai ėmė raudonuoti nuo žaizdos nugaroje.
„Kai galiausiai atsikvošėjau, į galvą atėjo ši labai aiški mintis: […] Gelbėtojas žino, kur esu, kas ką tik įvyko ir ką tuo metu išgyvenau.“1
Ričardo Norbio ir jo žmonos Pem laukė sunkios dienos. Jam buvo sukelta dirbtinė koma, vėliau buvo kelios operacijos, infekcijos ir nežinomybė.
Ričardas Norbis išgyveno, tačiau jo gyvenimas pasikeitė visiškai. Nors jau praėjo dveji su puse metai, tačiau jo žaizdos vis dar gyja; trūkstamą kojos dalį pakeitė protezas; kiekvienas žingsnis yra kitoks nei prieš tą akimirką Briuselio oro uoste.
Kodėl tai nutiko Ričardui ir Pem Norbiams?2 Jie buvo ištikimi savo sandoroms, prieš tai jie atitarnavo misiją Dramblio Kaulo Krante ir užaugino nuostabią šeimą. Būtų visai suprantama, jei kas pasakytų: „Tai nesąžininga! Taip neturi būti! Savo gyvenimą jie paskyrė Jėzaus Kristaus Evangelijai; kodėl taip nutiko?“
Tai mirtingasis gyvenimas.
Nors ir skirtingai, tačiau kiekvieną iš mūsų ištinka tragedijos, nelaukti fiziniai ir dvasiniai išbandymai bei išmėginimai, nes tai mirtingasis gyvenimas.
Šį rytą mąstydamas vien apie šios konferencijos sesijos kalbėtojus, prisiminiau, kad du iš jų neteko vaikų, trys neteko anūkų, kurie netikėtai sugrįžo į savo dangiškuosius namus. Nė vienas neišvengė ligos ar liūdesio, ir, kaip jau kalbėta, netgi šią savaitę mūsų visų mylimas angelas žemėje – sesuo Barbara Balard – irgi grakščiai praėjo pro uždangą. Prezidente Balardai, mes niekada neužmiršime šįryt pasakyto jūsų liudijimo.
Mes ieškome laimės. Mes trokštame ramybės. Mes viliamės meilės. Viešpats mus gausiai apipila nuostabiausiais palaiminimais. Tačiau be viso šito džiaugsmo ir laimės yra dar vienas neabejotinas dalykas – bus tokių akimirkų, valandų, dienų ir kartais metų, kai jūsų siela bus sužeista.
Raštai moko, kad ragausime kartaus ir saldaus3 ir kad „visame kame [bus] priešingybė“4. Jėzus sakė: „[Jūsų Tėvas] leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“5
Sielos žaizdos neapsiriboja vien turtuoliais ar vargšais, viena konkrečia kultūra, tauta ar karta. Jos atsiranda visiems ir yra dalis mokymosi, kurį patiriame šiame žemiškame gyvenime.
Teisieji nėra atleisti
Savo šiandienos žinią skiriu ypač tiems, kurie laikosi Dievo įsakymų, laikosi savo pažadų Dievui, bet, kaip ir Norbiai, ir daugelis kitų vyrų, moterų ir vaikų šioje pasaulinėje auditorijoje, susiduria su netikėtais ir skaudžiais išbandymais bei iššūkiais.
Susižaloti galime ištikus stichinei nelaimei ar nelaimingam atsitikimui. Mus sužeisti gali neištikimas vyras ar žmona, aukštyn kojomis apverčiantys teisaus sutuoktinio ir vaikų gyvenimą. Mus sužaloti gali apnikusi tamsi ir niūri depresija, ištikusi nelaukta liga, apėmusi kančia dėl netikėtos mylimo žmogaus mirties, liūdesys dėl savo tikėjimo išsižadėjusio šeimos nario; žaloja vienatvė, nes dėl įvairių aplinkybių nerandame amžinojo porininko – šimtai kitų širdį draskančių, skausmingų negandų, kurių plika akimi nepamatysi.6
Visi suvokiame, kad sunkumai yra gyvenimo dalis, tačiau kai jie ištinka mus asmeniškai – netenkame žado. Tačiau ne bijokime, o tam ruoškimės. Apaštalas Petras sakė: „Nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.“7 Tarp šviesių laimės ir džiaugsmo spalvų į mūsų Tėvo plano audeklą yra giliai įaustos ir tamsesnių spalvų išmėginimų bei tragedijų gijos. Tokie vargai, nors ir sunkūs, dažnai tampa mūsų didžiausiais mokytojais.8
Pasakodami stebuklingą istoriją apie 2060 jaunų Helamano karių, mėgstame cituoti šią Raštų eilutę: „Sulig Dievo gerumu, ir didžiai mūsų nuostabai bei visos mūsų armijos džiaugsmui, nė viena siela iš jų nežuvo.“
Tačiau sakinys tuo nesibaigia: „Ir nebuvo tarp jų nė vienos sielos, kuri nebūtų gavusi daug žaizdų.“9 Visi 2060 karių buvo sužeisti. Mes irgi gyvenimo kovoje patirsime sužeidimų – tiek fizinių, tiek ir dvasinių.
Jėzus Kristus yra mūsų Gerasis Samarietis.
Niekada nepasiduokite, kad ir kokios gilios būtų jūsų sielos žaizdos, kad ir koks būtų jų šaltinis, kad ir kur ar kada jos atsirastų, kad ir kiek ilgai ar trumpai jos gytų, jums nebūtina dėl jų dvasiškai žūti. Turite dvasiškai atsilaikyti ir sužydėti tikėjimu bei pasikliauti Dievu.
Dievas mūsų dvasių nesukūrė tam, kad jos būtų nepriklausomos nuo Jo. Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus per neįkainojamą Savo Apmokėjimo dovaną mus ne tik išgelbsti iš mirties, ne tik per atgailą atleidžia mūsų nuodėmes, bet ir yra pasiruošęs mus išgelbėti iš mūsų sužeistų sielų sielvarto ir skausmo.10
Gelbėtojas yra mūsų Gerasis Samarietis11, pasiųstas „gydyti tų, kurių širdys sudužusios“12. Prie mūsų Jis prieina tada, kai kiti pro mus praeina. Mūsų žaizdas Jis atjaučiančiai suvilgo gydančiu balzamu ir jas sutvarsto. Jis mus neša. Jis mumis rūpinasi. Jis mus kviečia: „Atei[kite] pas mane […] ir aš [jus] išgydysiu.“13
„Ir [Jėzus] … [kęs] visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; … kad … [galėtų paimti] ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas … [gailestingai paimdamas ant Savęs mūsų] silpnybes.“14
Ateikite, nuliūdusieji, kad ir kur būtumėte;
Ateikite prie malonės dangčio ir širdingai klaupkitės.
Atneškite čia sužeistas širdis; čia sielvartą išliekite.
Žemėje nėra tokio sielvarto, kurio dangus išgydyt nepajėgs.15
Neapsakomos kančios metu pranašui Džozefui Viešpats tarė: „Visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera.“16 Kaip sopančios žaizdos gali mums išeiti į gera? Sunkiuose žemiškojo gyvenimo išmėginimuose kantriai ženkite pirmyn, o gydančioji Gelbėtojo galia suteiks šviesos, supratimo, ramybės ir vilties.17
Niekada nepasiduokite
Melskitės iš visos širdies. Stiprinkite savo tikėjimą Jėzumi Kristumi, Jo realumu ir Jo malone. Laikykitės šių Jo žodžių: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume.“18
Atminkite, kad atgaila yra galingas dvasinis vaistas.19 Laikykitės įsakymų ir būkite verti Guodėjo, atmindami Gelbėtojo pažadą: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.“20
Šventykloje juntama ramybė sužeistoms sieloms yra lyg raminantis balzamas. Kuo dažniau lankykitės šventyklose su sužeista širdimi ir su savo šeimos vardais. Mūsų trumpas žemiškasis gyvenimas šventykloje atvaizduojamas plačiame amžinybės ekrane.21
Pažvelkite atgal ir prisiminkite, kad savo vertumą jau įrodėte ikižemiškajame būvyje. Esate narsus Dievo vaikas, tad su Jo pagalba galėsite triumfuoti puolusio pasaulio mūšiuose. Jau esate taip padarę, tad galite ir vėl taip padaryti.
Žvelkite pirmyn. Jūsų bėdos ir sielvartai tikrai realūs, tačiau tai netruks amžinai.22 Jūsų tamsi naktis praeis, nes „pakils teisumo Sūnus su išgydymu savo sparnuose“23.
Norbiai man pasakė: „Kartais apninka neviltis, bet jai neleidžiame užsibūti.“24 Apaštalas Paulius sakė: „Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę.“25 Galbūt būsite išsekę, tačiau niekada nepasiduokite.26
Net jausdami savas sopančias žaizdas, jūs instinktyviai tiesite kitiems pagalbos ranką, kliaudamiesi šiuo Gelbėtojo pažadu: „Kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“27 Sužeistieji, kurie tvarsto kitų žaizdas, yra Dievo angelai žemėje.
Netrukus klausysimės mūsų mylimo pranašo prezidento Raselo M. Nelsono – nepalaužiamo tikėjimo Jėzumi Kristumi žmogaus, kupino vilties ir ramybės žmogaus, kurį Dievas myli, bet neapsaugo nuo sielos žaizdų.
1995 metais jo besilaukiančiai dukrai Emilijai buvo diagnozuotas vėžys. Jai pagimdžius sveiką kūdikį buvo viltingų ir laimingų dienų. Tačiau vėžys sugrįžo ir nuo Emilijos 37-ojo gimtadienio tepraėjus vos porai savaičių ji paliko šį gyvenimą bei savo mylimą vyrą ir penkis mažamečius vaikus.
Netrukus po jos mirties vykusioje visuotinėje konferencijoje prezidentas Nelsonas prisipažino: „Mano sielvarto ašaras lydėjo apgailestavimas, kad galėjau labiau pasistengti dėl savo dukters. […] Jei būčiau turėjęs prikėlimo galią, būčiau susigundęs [ją] susigrąžinti. […] [Tačiau] tokius raktus teturi Jėzus Kristus. Juos tiek Emilijai, tiek visiems kitiems žmonėms Jis panaudos Savo metu.“28
Praeitą mėnesį, lankydamas šventuosius Puerto Rike ir prisiminęs niokojantį praeitų metų uraganą, prezidentas Nelsonas su meile ir atjauta kalbėjo:
„Toks yra gyvenimas. Todėl čia ir esame. Esame čia tam, kad įgytume kūną ir būtume išbandyti ir išmėginti. Kai kurie iš tų išmėginimų yra fiziniai; kai kurie – dvasiniai; o jūsų čia patiriami išbandymai yra tiek fiziniai, tiek dvasiniai.“29
„Jūs nepasidavėte. Mes jumis [labai] didžiuojamės. Jūs, ištikimi šventieji, praradote daug, bet nepaisant to, jūs puoselėjote tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi.“30
„Jei laikysimės Dievo įsakymų, tai džiaugsmą galėsime rasti net pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis.“31
Kiekviena ašara bus nušluostyta
Mano broliai ir seserys, pažadu jums, kad puoselėdami tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi jūs sustiprėsite ir rasite daugiau vilties. Visas jūsų, teisiųjų, žaizdas mūsų sielų Gydytojas išgydys Savo laiku ir Savo būdu.32 Jokia neteisybė, joks persekiojimas, joks išbandymas, joks liūdesys, jokia širdgėla, jokia kančia, jokia žaizda – kad ir kokia gili, kad ir kokia plati, kad ir kokia skausminga – neliks palikta be paguodos, ramybės ir neblėstančios vilties To, kurio ištiestos rankos ir kurio sužeisti delnai kvies mus sugrįžti Jo akivaizdon. Tą dieną, kaip liudija apaštalas Jonas, teisieji, kurie „[ateina] iš didelio suspaudimo“33, stovės „apsivilkę baltais apsiaustais […] prieš Dievo sostą“. Avinėlis „juos ganys ir vedžios […], ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“34. Tokia diena tikrai ateis. Taip liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.