Vyresnio amžiaus misionieriai – reikalingi, laiminami ir mylimi
Vyresnio amžiaus misionierių poros tarnavimas gali būti lankstesnis, pigesnis ir smagesnis, nei gali atrodyti.
„Ar galėtumėte atvykti ir padėti?“
Tai klausimas, į kurį Žeraldas ir Lorna Malmrouzai iš Vašingtono (JAV) jau atsakė. Jie atsakė „taip“, kai buvęs jų vyskupas, tuo metu tarnavęs misijos prezidentu, paklausė, ar jie galėtų su juo tarnauti Vest Indijoje. Jie vėl atsakė „taip“, kai jų kuolo prezidentas pašaukė juos atlikti tarnavimo misiją Bažnyčios valdyboje, Solt Leik Sityje, Jutoje, JAV – dirbti su kompiuteriais ir žmonėmis.
Kai jų buvęs vyskupas ir misijos prezidentas Reidas Robisonas paskambino vėl – šį kartą kaip misionierių ruošimo centro Akroje, Ganos Respublikoje, prezidentas, – jis paklausė, ar jie galėtų vėl padėti.
„Žinojome, kad galime pasitikėti Viešpačiu, – sako vyresnysis Malmrouzas. – Taigi nusprendėme ir toliau Juo pasitikėti.“ Jie atsakė „taip“, užpildė paraiškos formas, gavo pašaukimą ir netrukus jau buvo Ganoje.
Poros tarnavimas
Malmrouzų patirtis iliustruoja kai kuriuos principus, susijusius su vyresnio amžiaus porų tarnavimu misijoje, kuriuos gal ne visi supranta.
-
Misijos yra dvejopos. 1) Bažnyčios prezidentas pašaukia vyresnio amžiaus porą tarnauti jų vietovėje arba svetur. (2) Kuolo prezidentas pašaukia Bažnyčios tarnybos misionierių porą vietiniams ar regioniniams poreikiams skirti dalį savo laiko – nuo 8 iki 32 valandų per savaitę. Dažniausiai jie gyvena ir tarnauja savo vietovėje, bet gali tarnauti ir svetur.
-
Misijų prezidentai kviečiami ieškoti porų, kurios gali tarnauti jų misijoje, taip pat poros gali pateikti savo pageidavimus. „Nesakome, kad poros gali rinktis savo misijos užduotis, – aiškino vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. – Pašaukimas vis tiek yra pašaukimas. […] Bet mes kalbamės su vyresnio amžiaus poromis apie jų tarnystės pageidavimus ir atsižvelgdami į visus jų pageidavimus leidžiame jiems tarnauti, kur jie nori ir kaip jie nori.“1
-
Misijos prezidentas kalbasi su poromis, kaip geriausiai panaudoti jų sugebėjimus ir galimybes. „Kad jūsų, kaip vyresnio amžiaus poros patyrimas būtų kuo prasmingiausias, – sako prezidentas Robisonas, – jūs turite turėti galimybę darbuotis srityje, kuri jums patinka ir kurioje turite įgūdžių, dėl kurių galite jaustis naudingi.“
Pavyzdžiui, prezidentui Robisonui buvo naudinga žinoti, kad vyresnysis Malmrouzas kalba prancūziškai, nes daug afrikiečių kalba prancūziškai. „Aš maniau, kad jis padės tvarkyti keliones ir vizas, – sako prezidentas Robisonas. – Bet jam atvykus supratau, kad iš tikrųjų jam tai nebuvo įdomu. Taigi pasiūliau jam panaudoti savo darbo kompiuteriu įgūdžius. Jis sutaupė mums daugybę laiko.“ Vyresnysis Malmrouzas taip pat padeda misionieriams, ypač prancūziškai kalbantiems misionieriams, paruošti vardus ir vykdyti šventyklos darbą už jų šeimų narius. Sesuo Malmrouz, atestuota gydytojo asistentė, buvo paskirta dirbti su misijos gydytoju ir sesele.
Jis paruošia kelią
Kaip ir Malmrouzai, taip ir kitos poros pastebėjo, kad kai jos pasitiki Viešpačiu, Jis paruošia kelią. Tai nutiko Alvinui ir Korasonai Rietams iš Kavito Filipinuose.
„Prieš dvejus metus iki mūsų sprendimo tarnauti misijoje, ėmėme rimtai tvarkyti savo šeimos verslo planus, – sako vyresnysis Rietas. – Mūsų sūnus ir dukra buvo baigę universitetą ir galėjo pavaduoti mus, bet buvo neaišku, kas spręs verslo problemas ir kaip į mūsų planus reaguos klientai.“
Seseriai Rietai taip pat buvo neramu palikti savo seną mamą. „Bijojau, kad, kol būsime išvykę, galime ją prarasti, – sako ji. – Taip pat jaučiausi nepasiruošusi Evangelijos mokymo iššūkiui.“
Jie pasitarė su savo vyskupu ir su pora, kuri neseniai tarnavo Davao. „Visi jie stipriai liudijo, kad Viešpats kiekvienai porai patars, kaip sutvarkyti savo namų, šeimos ir misijos finansavimo reikalus“, – sako sesuo Rieta.
„Kai meldėme patarimo, – sako vyresnysis Rietas, – į mūsų nuogąstavimus buvo atsakyta: nepaisant sunkumų verslas sekėsi gerai, mūsų klientai išreiškė džiaugsmą ir palaikymą, o mūsų šeima rūpindamasi mūsų negaluojančia mama suartėjo. Pradėjome suprasti, kad Viešpats tikrai mums padės.“
Dabar Rietai tarnauja Filipinų Cagajan de Oro misijoje stiprindami narius ir vadovus.
Daugybė dalykų, kuriuos galite padaryti
Kai kurios poros abejoja dėl savo fizinių ribotumų, bet ne Kytas ir Dženilin Mauermenai iš Jutos, JAV. Prieš daugelį metų, praėjus vos keturiems mėnesiams nuo jų santuokos Los Andželo Kalifornijos šventykloje, Kytas buvo paimtas į karinę tarnybą ir pasiųstas vykdyti karinės užduoties. Jam, desantininkų būrio vadui, einant savo karių priešakyje sprogo pėstininkų mina. Jis neteko abiejų kojų. Kai grįžo namo, Dženilin bėgo jo pasitikti.
„Žinojau, kad man nereikia nerimauti, – sako Kytas, – nes mes sujungti amžina santuoka. Mano žmona visą laiką mane palaikė. Ji ir dabar mane kasdien palaiko.“
Kai sesuo Mauermen išėjo į pensiją, jie nusprendė tarnauti misijoje. Bet ar nesukels problemų tai, kad vyresniajam Mauermenui amputuotos abi kojos? „Visada yra dalykų, kurių negaliu padaryti, – sako jis, – bet visada yra daugybė dalykų, kuriuos galiu padaryti, – žinojome, kad rasime vietą, kur būsime naudingi.“
Pildydamas savo paraiškos formas jis pažymėjo langelį, rodantį, kad jis tarnavo karinėse pajėgose. Netrukus jie gavo pašaukimą iš Bažnyčios ryšių su kariuomene biuro. „Aš turėjau identifikacijos kortelę, leidžiančią įeiti į karines bazes, tad jie paklausė, ar galėtų mus rekomenduoti ryšių su kariuomene misijai.“
Mauermenai buvo pašaukti tarnauti karinėje bazėje, esančioje Šiaurės Karolinoje, JAV. Vyresnysis Mauermenas pasakoja: „Užrašas prie vartų bylojo: „Brego fortas, desantininkų namai.“ Kai sargybinis pasveikino mus desantininkų šūkiu „Visada atsidavęs!“ (All the Way!), tai buvo pirmas kartas po daugelio metų. Jaučiausi kaip namie, nors iki tol Brego forte nesu buvęs. Supratau, kad mūsų misijos pašaukimas tobulai tiko ir kad Viešpats rūpinasi manimi.
„Mes vedėme pamokas, kaip tapti savarankiškam ir atspariam, ir kaip stiprinti šeimą, – sako sesuo Mauermen. – Iš pradžių nenorėjome pasakoti savo istorijos, bet kai ją papasakojome, viskas pasikeitė. Kariai ir jų žmonos žiūrėjo į mus ir sakė: „Jei jūs tai galite, galime ir mes.“
Mauermenai patyrė tokius teigiamus išgyvenimus Šiaurės Karolinoje, kad jie pasiprašė tarnauti vėl. Dabar jie du kartus per savaitę keliauja iš savo namų Oreme į Solt Leik Sitį tarnauti Bažnyčios ryšių su kariuomene biure. Jie taip pat moko vyresnio amžiaus poras Provo misionierių ruošimo centre, kur mato, kad beveik kiekvienoje grupėje yra žmogus, kuriam teko įveikti kliūtis, kad galėtų tarnauti.
Universalios kalbos
Pašaukti į Brazilijos Kujabos misiją Rendis ir Lu Elen Romrelai iš Jutos nerimavo. Nors vyresnysis Romrelas tarnavo Brazilijoje būdamas jaunas misionierius, jis leido savo portugalų kalbos įgūdžiams išblėsti. O sesuo Romrel nemokėjo portugalų kalbos. Studijos ir pastangos padėjo vyresniajam Romrelui susigrąžinti savo portugalų kalbos įgūdžius, o seseriai Romrel juos įgyti. Taip pat padėjo havajietiška gitara.
„Iš tikrųjų neketinau jos vežtis, – sako sesuo Romrel, – bet vyresnysis Romrelas buvo įkvėptas tai padaryti, ir dabar nuostabu matyti, kas iš to išėjo. Kai mokome besidominčiuosius ir vykdome aktyvinimo bei draugystės darbą, smagu ja groti giedant giesmes. Mes mokomės kalbos, o giesmės atneša stiprią dvasią.“
Nors jos portugalų kalbos įgūdžiai dar tik vystosi, ji jau laisvai susikalba per muziką. „Muzika suartina žmones, – sako ji. – Nors negaliu suprasti visko, ką apsilankymo metu jie sako, kai dainuojame, mes susivienijame.“ Pakviesti mokyklose kalbėti apie amerikiečių Padėkos šventę, Romrelai dainuoja dėkingumo dainas pagal havajietiškos gitaros akompanimentą. Sesuo Romrel, akompanuodama bažnyčioje, taip pat groja visuotinai įprastu instrumentu – pianinu.
O portugalų kalba? „Net jei nemokate laisvai kalbėti, padės vos keli išmokti žodžiai, – sako ji. – Vien pasisveikinimas su žmonėmis labai padeda. Pasakykite jiems, kad jūs mokotės. Kalbėkite paprastai ir pasikliaukite Dvasia.“ O Dvasia yra dar viena kalba, kuria visi gali kalbėti.
Tarnavimas namuose
Polas ir Merė Džyn Liuisai iš Jutos kartu tarnavo jau trijose misijose (Palmyros Niujorko šventykloje, Hong Kongo Kinijos šventykloje ir Kroatijos, Serbijos ir Slovėnijos seminarijose ir institutuose). Jie ruošėsi tarnauti dar vienoje, kai jų kuolo prezidentas paklausė: „Ar norėtumėte tarnauti čia, savo kuole, stiprindami misiją, kurioje gyvename?“
„Mes čia naujokai, tad tai puiki galimybė, – sako sesuo Liuis. – Tarnaujame su jaunais vyresniaisiais ir seserimis, palaikome glaudų ryšį su misijos prezidentu, dalyvaujame apygardos ir zonos susirinkimuose ir dirbame kartu su apylinkės misijos vadovais.“ Jie taip pat lanko besidominčiuosius ir mažiau aktyvius.
„Sutikome nuostabių žmonių, su kuriais kitaip nebūtume susipažinę, – sako sesuo Liuis, – kai kurie iš jų buvo nuklydę nuo kelio. Matyti, kaip jie sugrįžta, priima apeigas ir vyksta į šventyklą, yra nuostabus palaiminimas.“
„Daugelis porų, pagalvoję apie tarnavimą misijoje, nerimauja, ką jie darys su savo namu, automobiliu, ar ką praleis savo šeimos gyvenime, – sako vyresnysis Liuisas. – Mes galėjome gyventi savo namuose ir važinėti savo automobiliu. Esame raginami dalyvauti šeimos veiklose, jei jos neprieštarauja mūsų misionieriškoms atsakomybėms. Mes netgi buvome čia, kai gimė mūsų anūkas.“
Šeimos palaimos
Kita vertus, Džilė ir Kentas Sorensenai, kurie yra iš to paties kuolo, sako, kad vienas geriausių būdų stiprinti savo šeimą pasirodė esąs tarnavimas toli nuo namų. Sesuo Sorensen sako: „Vienas iš pagrindinių pasiteisinimų, dėl kurių sutuoktiniai sako negalį vykti, yra anūkai, susituokę vaikai, patiriantys sunkumų, besilaukiančios dukros, seni tėvai ir panašios aplinkybės. Šeima yra svarbiausia, ir jūs ilgitės jų kasdien. Bet tarnavimas misijoje yra galinga žinia, kad misionieriškas darbas taip pat svarbus.“
Be to, kaip pastebi vyresnysis Sorensenas, „šiais laikais yra tiek daug būdų palaikyti ryšį, kad jūs galite daryti tai nuolat“.
Sorensenų misionieriška kelionė prasidėjo prieš trejus metus, kai jų vyskupas paprašė juos kas mėnesį rengti vakarones poroms, svarstančioms misionieriškos tarnystės klausimą. „Nuolat apie tai kalbėjome, – sako sesuo Sorensen, – tad turėjome vykti patys!“ Jie buvo pašaukti tarnauti Kuko salose, kur Džilo seneliai tarnavo prieš 50 metų.
Dabar, šalia kitų pareigų, jų paprašė vesti Biblijos pamokas mokyklose.
„Mes kalbame, kad Kristus yra uola, – sako vyresnysis Sorensenas. – Mes padovanojame mokiniams po mažą uolos gabalėlį ir skatiname juos išlikti tvirta uola Kristuje. Dabar visur, kur tik einame, mus pamatę žmonės sako: „Tvirta uola!“
Atvykite ir padėkite
Jei svarstote apie nuolatinę misiją ar Bažnyčios tarnybos misiją, visos minėtos poros užduotų jums tą patį klausimą, kurį prezidentas Robisonas uždavė Žeraldui ir Lornai Malmrouzams: „Ar galėtumėte atvykti ir padėti?“ Ir jie jums pasakys, kad nepriklausomai nuo to, kaip tarnausite, tikri yra šie žodžiai: jūs reikalingi, jūs galite padėti ir jūs būsite laiminami ir mylimi.