Vyresnio amžiaus misionierių TARNAVIMO AKIMIRKOS

Mano draugai, vyresnio amžiaus sutuoktiniai, daugelis iš jūsų turėtumėte stengtis susikurti tokių akimirkų. Prisiminkite istoriją, kurią papasakojo vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo apie tai, ką galėjo padaryti vyresnio amžiaus pora, tarnaujanti Čilėje. Mirė vieno jauno misionieriaus gimdytojas. Misijos prezidentas buvo per toli, kad galėtų greitai susitikti su tuo misionieriumi.

„Bet tame Krašte tarnavo miela [brandaus amžiaus] misionierių pora, – sakė vyresnysis Holandas. – Jie atvyko, atsisėdo su tuo misionieriumi ir švelniai rūpinosi juo bei guodė jį tol, kol su juo asmeniškai galėjo pasikalbėti misijos prezidentas. Mūsų misijoje buvo puikių jaunų misionierių, bet joks jaunas vienišas misionierius negalėtų padaryti to, ką galėjo padaryti ta pora.“¹

Tą akimirką iš jų reikėjo tik vieno įgūdžio – sunkią valandą išreikšti užuojautą. Jiems nereikėjo kalbėti jokia kita kalba kaip tik Kristaus meilės kalba. Jiems nerūpėjo, kad teks praleisti anūko gimtadienį ar kūdikio palaiminimą, kad ir kokie svarbūs būtų tie įvykiai. Jiems tik rūpėjo būti ten, kur Viešpats galėtų jais pasinaudoti, kad palaimintų vieno iš Jo vaikų gyvenimą. Ir kadangi jie to norėjo, Jis galėjo leisti jiems atstovauti Jam.

Tai tiesa, kad nė vienam vyresnio amžiaus misionieriui nėra patogu palikti namus. Nebuvo patogu nei Džozefui Smitui, nei Brigamui Jangui, nei Džonui Teilorui ar Vilfordui Vudrafui. Jie taip pat turėjo vaikų ir vaikaičių. Jie mylėjo savo šeimas kaip ir mes. Bet jie taip pat mylėjo Viešpatį ir norėjo Jam tarnauti. Kada nors gal sutiksime tuos didvyrius, padėjusius įsteigti šį Evangelijos laikotarpį. Tada džiaugsimės, kad ir mes neieškojome malonių paunksmių, kai turėjome tarnauti.

Kai kurie gali pasirinkti tarnauti tebegyvendami namuose. Kai insultas prikaustė Eisę Šumacher Nelson (ne giminė) prie vežimėlio, ji baiminosi, kad jos gyvenimo svajonė vykti į misiją su savo vyru Donu liks neįgyvendinta. Tada kaimynė papasakojo jiems apie Bažnyčios tarnybos misiją vyskupo sandėlyje. Taip paskatinti, jie pasikalbėjo su to sandėlio vadovu, užpildė paraiškos formas ir buvo pašaukti dvi dienas per savaitę tarnauti netoli jų namų esančiame vyskupo sandėlyje.

„Yra lengva tiesiog gulėti ir galvoti: esu niekam nereikalinga, – sako Eisė Nelson. – Bet dabar jaučiu, kad esu reikalinga. Ir tai buvo liudijimas man.“

Jei kyla pagunda galvoti, kad esate nereikalingi, leiskite man jus patikinti, kad esate reikalingi. Bažnyčioje nerasite misijos prezidento, kuris nenorėtų turėti daugiau porų, tarnaujančių jo misijoje. Vyresnio amžiaus misionieriai stiprina jaunus vyresniuosius ir seseris. Jie padeda kitiems geriau vykdyti savo tarnavimo atsakomybes. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia vadovui, kuris vos kelerius metus yra Bažnyčios narys, turėti galimybę sulaukti senų Bažnyčios narių pagalbos? Vyresnio amžiaus poros dažnai yra tiesioginis atsakas į vyskupų ir skyriaus prezidentų maldas.

Kad patenkintų savo misijų poreikius, skatiname misijų prezidentus ieškoti porų. Vyskupai turi ieškoti porų, kurios galėtų tarnauti. Tinklalapyje LDS.org yra daugybė puslapių, kuriuose surašytos galimybės vyresnio amžiaus poroms. Bet svarbiausia, poros gali atsiklaupti ir klausti Dangiškąjį Tėvą, ar jau laikas jiems drauge tarnauti misijoje. Iš visų reikalavimų galbūt svarbiausias yra noras tarnauti (žr. DS 4:3).

Liaupsindamas vyresnio amžiaus misionierių darbą, suvokiu, kad yra daug tokių, kurie norėtų tarnauti, bet negali. Amžiaus ar silpnos sveikatos primestus apribojimus, kaip ir svarbius šeimos narių poreikius, dera realiai įvertinti. Kai širdyje dega troškimas, bet yra tokie apribojimai, kiti gali būti jūsų rankos ir kojos, o jūs galite parūpinti jiems lėšų.

Vyresnio amžiaus poros, kad ir kas esate, kad ir kur esate, prašau pasimelsti dėl šios galimybės drauge susikurti nuostabių vyresnio amžiaus misionierių tarnavimo akimirkų. Dangiškasis Tėvas padės jums suprasti, ką galite padaryti.