Pažvelkite į savo palaiminimus
Mūsų kūne vienu metu gyvena ir prigimtinis žmogus, ir amžinasis dieviškasis žmogus. Amžinasis žmogus – tai Tėvo dalis, kuri viską žino. Tačiau prigimtinis žmogus suprasti ima tik tada, kai ko nors netenka.
Norėčiau su jumis pasidalyti trimis potyriais, kuomet tai aiškiai supratau.
Kiekvieną sekmadienį einu į Bažnyčią ir priimu sakramentą. Sakramento metu atnaujinu savo sandoras su Viešpačiu, atsigaunu ir sustiprėju, kad geriau susitvarkyčiau su visais naujos savaitės iššūkiais. Prie gero įprantame greitai, nes tai mus palaiko ir stiprina. Štai kodėl galime lengvai to imti nebevertinti.
O jei kurį sekmadienį negaliu nueiti į Bažnyčią, jaučiuosi kitaip. Jaučiu, kad man trūksta kažko labai svarbaus. Malda ir Raštų studijavimas padeda išgyventi savaitę. Tačiau kai po savaitės priimu sakramentą, imu ryškiau ir stipriau jausti dėkingumą. Tuomet ir suprantu, koks tai didelis palaiminimas mums visiems.
Viešpats yra įsakęs mums dažnai rinktis drauge Jo vardu. Kai savaitės metu bent kartą susitinku su saviškiais, tai sekmadieniais jaučiu, kad dar turiu savyje ugnies. Galiu susitelkti ne tik į savo pačios „pasikrovimą“. Esu dėmesingesnė ir matau progų patarnauti. Matau, kam reikalinga šypsena, kam – apkabinimas, o kam reikia pasikalbėjimo apie mielus dalykus. Pastebiu, kad turiu džiaugtis ir tuo džiaugsmu dalytis.
Dirbu taip, kad galiu sau leisti į šventyklą vykti kas septynias savaites. Šią vasarą šventyklos svečių namai buvo remontuojami, tad ten nuvykti nepavyko. Kaip prailgo tas laukimo metas! Nepraėjo nė diena, kai negalvojau apie šventyklą. Niekas negalėjo nuslopinti mano ilgesio. Nepaliaudama žiūrėjau į savo šventyklos korteles, ypač į tas, kurias reikėjo užantspauduoti. Mąsčiau, kad kortelėse užrašyti žmonės laukia, kol galiausiai vėl susitiks su artimaisiais.
Šventykloje susitinka visiškai skirtingi žmonės, tačiau jie visą savaitę tarnauja kaip vienas. Tai tobula proga tapti tolerantiškesniam, rūpestingesniam ir labiau mylinčiam. Šventykloje patiriame ramybę, galime atleisti kitiems, įskaitant save pačius, nes Dievą ir Jo Sūnaus meilę ten jaučiame labai aiškiai.
Iš šventyklos grįžtame akivaizdžiai pasikeitę. Pastebiu, kad sakramento ir kiti susirinkimai tampa dvasingesni. Pati puikiai galiu palyginti save su tuo, kokia buvau iki kelionės į šventyklą. Tampu ramesnė, santūresnė ir laimingesnė. Randu daugiau tarnavimo galimybių bei jaučiu didesnę meilę savo broliams ir seserims. Man lengviau atminti, kad mūsų prigimtinis žmogus yra linkęs teisti ir smerkti kitų poelgius. Man lengviau atminti, kad Dievas myli visus Savo vaikus ir mato kiekvieno jų širdį.
Nė vienas nesame be nuodėmės. Mums visiems reikia atgailauti. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jono 8:7), – sakė Jėzus Rašto žinovams ir fariziejams, norėjusiems akmenimis užmėtyti paleistuvaujant sugautą moterį. Jei atleisime nusižengėliams, pajusime ramybę. Teisti – tai Dievo teisė.
Liudiju, kad Dievas yra gyvas ir veda Savo vaikus. Dėl Jėzaus Apmokančiosios aukos visi turime galimybę sugrįžti pas Jį, jei tik būsime ištikimi ir nepajudinami darydami gera.