Mano iš Viešpaties gauta žinia

1993 m., praėjus trims dienoms po to, kai persikėliau į Polokvanę, Pietų Afrikos šiaurėje, kažkas pasibeldė į mano duris. Jas pravėręs, pamačiau stovinčius du Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionierius.

Buvau auginamas labai religingai, ir mano šeima visada ragino laikytis nuo jų atokiau. Bet jie pasirodė malonūs, o man patinka kalbėti apie religiją, todėl pakviečiau juos vidun.

Po nuostabaus apsilankymo jie manęs paklausė: „Ar galėtume tau duoti Mormono Knygą?“

„Luktelėkit minutę, – atsakiau. – Manau, kad turiu vieną.“

Jie apstulbo, kai parodžiau savo egzempliorių. Paaiškinau, kad mano gimtajame mieste Keiptaune prieš kelerius metus vykusioje parodoje misionieriai man davė Mormono Knygą. Pasilikau ją ir retkarčiais pavartydavau.

Pakviečiau misionierius užsukti dar kartą. Buvau auginamas kitoje bažnyčioje, kur mano patėvis buvo pastorius. Mintis, kad vėl teks krikštytis, tapo viena iš mano atsivertimo kliūčių. Vis dėlto pradėjau lankytis nedideliame Bažnyčios skyriuje. Maždaug po pusantrų metų skyriaus prezidentas pasikvietė mane į savo kabinetą.

„Deividai, noriu, kad priimtum iššūkį, – pasakė skyriaus prezidentas. – Nuoširdžiai norime, kad įgytum liudijimą apie Mormono Knygą. Jaučiu, kad gali tai padaryti, jei pašauksiu tave mokyti Evangelijos doktrinos. Tu jau dėstai universitete ir nebijai stovėti priešais auditoriją.“

Šiandien mokytojai turi būti Bažnyčios nariai.¹ Tačiau tuomet skyriaus prezidentas jautė įkvėpimą paprašyti manęs, kad mokyčiau. Esu už tai dėkingas.

Pasakiau: „Gerai.“

Kiekvieną šeštadienio vakarą labai išsamiai išstudijuodavau pamoką, kad galėčiau ją suprasti, žinoti ir susieti su Mormono Knygos pasakojimais bei veikėjais. Mormono Knygos mokymas man buvo tikrai geras būdas įgyti savo liudijimą apie ją.

Vieną sekmadienį, kai jau mokiau maždaug metus, iš Pretorijos į konferenciją atvyko ir mano sekmadieninės mokyklos pamokoje dalyvavo misijos prezidentas.

„Ačiū, broli Baksteri, – pasakė jis vėliau. – Buvo puiki pamoka. Iš kur esate kilęs?“

Kai pasakiau jam, kad iš Keiptauno, jis paklausė, kurioje apylinkėje lankiausi.

„Nesilankiau jokioje apylinkėje.“

„Ką turite omeny?“ – paklausė jis.

„Aš esu tas, kurį jūs vadintumėte kitatautis, – pasakiau. – Nesu Bažnyčios narys.“

Jis išbalo ir nuskubėjo pas skyriaus prezidentą.

„Turite nenarį, kuris moko Raštų?“ – paklausė jo misijos prezidentas.

„Na, ar jis tai padarė blogai?“

„Ne.“

„Ar jis įkvėpė?“

„Taip.“

„Ar jis mokė tikros doktrinos?“

„Taip.“

Jie leido man ir toliau mokyti. Po kelių mėnesių Kalėdų šventėms nuvykau aplankyti savo šeimos į Keiptauną. Kai ten buvau, mama pasakė, kad paliks savo bažnyčią, kai mirs mano patėvis. Tą akimirką Viešpats padėjo man pasijausti laisvam nuo kaltės jausmo, kurį turėjau dėl ištikimybės mamai ir bažnyčiai, kurioje užaugau.

Grįžęs namo paskambinau skyriaus prezidentui.

„Norėčiau rytoj būti pakrikštytas“, – pasakiau jam.

„Ar tikrai?“

„Visiškai, – patvirtinau. – Gavau žinią iš Viešpaties.“

Paveikslėlis

rankos, laikančios knygą

„Turiu šį tą, ką noriu tau duoti“

Kai pasakiau savo biologiniam tėvui, kad tapau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu, negalėjau suprasti, kodėl jis buvo toks ramus.

„Leisk papasakoti tau truputį savo istorijos“, – pasakė jis.

Mano tėvas, kuris niekada su manimi nekalbėjo apie religiją, papasakojo, kad būdamas jaunas dalyvavo Bažnyčios Kumoros apylinkės susirinkimuose Keiptaune. Jis žaidė apylinkės krepšinio komandoje. Susirado keletą artimų draugų, kurie buvo pastarųjų dienų šventieji. Vienas geriausių jo draugų buvo misionieriumi, tačiau po savo misijos buvo nužudytas Vietname.

Jei mano tėtis nebūtų praradęs to draugo, manau, jis būtų prisijungęs prie Bažnyčios. Jo gyvenimo istorija būtų buvusi visiškai kitokia. Po daugelio metų jis vis dar labai gerbė pastarųjų dienų šventuosius. Jis pats neišpažino jokios religijos, bet visiškai palaikė mano sprendimą prisijungti prie Bažnyčios.

Praėjus keliems mėnesiams po mano patėvio mirties, papasakojau mamai apie savo krikštą. Tai nepavyko taip sklandžiai. Vis dėlto, kai nuvykau į Olandiją aplankyti šeimos narių iš mamos pusės, pasidalijau su jais savo atsivertimo istorija. Tada sužinojau apie kitą šeimos ryšį su Bažnyčia.

Kai ten buvau, prie manęs priėjo dėdė. „Turiu šį tą, ką noriu tau duoti“, – pasakė jis. Tada jis man padavė pirmąjį Mormono Knygos leidimą olandų kalba, išleistą 1890 m.

„Tai seniai priklausė mūsų šeimai, – pasakė jis. – Noriu, kad tu tai turėtum.“

Šie du šeimos ryšiai su Bažnyčia mane labai paguodė. Šiandien labai branginu tą Mormono Knygą olandų kalba. Ji man primena pirmuosius misionierius, kurie apsilankė pas mane. Ji man primena, koks svarbus mano atsivertimui buvo Mormono Knygos mokymas. Ji man primena mano velionio tėvo pagarbą Bažnyčiai ir tai, kad kai kurie mano protėviai priėmė sugrąžintąją Evangeliją.

Ji taip pat man primena, kad Mormono Knyga tikrai turi galią „žydą ir kitatautį įtikinti, kad Jėzus yra Kristus, amžinasis Dievas, apreiškiantis save visoms tautoms“.²