„Kaip rasti pilnatvę per Jėzų Kristų“, Liahona, 2024 m. sausis.
Tikėjimas brandžiame amžiuje
Kaip rasti pilnatvę per Jėzų Kristų
Kodėl, mano gyvenime atsiradus naujai laisvei, galimybėms ir nuotykiams dėl to, kad mano vaikai išsikraustė, nejaučiau pilnatvės jausmo? Ko trūko?
Iliustravo Dailyn Marš
Kai mano jauniausiam sūnui užpildžius paraišką tarnauti misijoje, meldžiau ramybės, byrėjo ašaros. Nuoširdžiai norėjau, kad jis vyktų į misiją. Tikrai. Vis bandžiau save tuo įtikinti.
Myliu Gelbėtoją ir nuoširdžiai džiaugiausi savo sūnaus galimybe dalytis džiaugsmu, kurį galime rasti per Jėzų Kristų. Visgi giliai viduje bijojau, jog jis išvyks. Žinojau, kad po misijos jis niekada iš tikrųjų nebegrįš namo. Net jeigu gyventų namuose, viskas būtų kitaip.
Mano draugai sakė, kad, išsikrausčius vaikams, gyvenimas yra nuostabus. Mudu su vyru nekantravome ir laukėme tos laisvės ir galimybių, kurių neturėjome augindami savo vaikus.
Įgijusi šią naują laisvę, pasinėriau į begalę veiklų. Keliavau kartu su vyru, mokiausi groti vargonais dėl savo pašaukimo, žaidžiau su savo vaikaičiais ir vykdžiau šventyklos ir giminės istorijos darbą.
Atradau jaudulį ir nuotykius. Atradau tobulėjimą. Atradau nuostabių dalykų.
Visgi, kažko visada trūko. Vis dar kažko nebuvo. Išvykdamas mano sūnus pasiėmė didelę mano širdies dalį ir atsiradusios tuštumos niekaip negalėjau užpildyti.
Po mano sūnaus išvykimo praėjus maždaug metams, patyriau pykčio priepuolį, pranokusį visus pykčio priepuolius, kuriuos demonstravo mūsų vaikai būdami maži. Mano vyras pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Mišele, tau reikia tarnauti.“ Užsirašiau į vieną tarnavimo projektą.
Ir vis tiek gėlė širdį. Buvo sunku pasinerti į tarnystę ar bet kokias kitas sudominusias veiklas. Visiems mano vaikams išvykus, atrodė, kad savo gyvenime niekada nejausiu pilnatvės.
Kai vieną vakarą meldžiau pagalbos, Dvasia pranešė man, kad patiriu tuštumą, kylančią iš praradimo – tikslo praradimo. Maniau, kad įveikiau tą konkretų liūdesį pripildydama savo gyvenimą visų tų nuostabių veiklų.
Atsakymų ieškojimas
Kai ieškojau atsakymų, radau šį teiginį iš pranašo Džozefo Smito istorijos: „Kai netenkame [ko nors], kam buvome skyrę savo širdį, tai turi būti mums įspėjimas. […] Prisirišti turėtume labiau prie Dievo ir jo darbo, nei savo artimųjų.“1
Tamsų debesį virš mano širdies perskrodė šviesos blyksnis. Savo gilią liūdesio tuštumą bandžiau užpildyti dalykais, veiklomis ir potyriais – tarnyste, meile, talentų vystymu. Visais gerais dalykais, bet jie neužpildė atsivėrusios tuštumos. Jie nesuteikė man reikalingo išgijimo.
Suvokiau, kad tokia ramybė ir prasmė gali ateiti tik per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Jėzus mokė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6). Tik per Jį randame džiaugsmą, pilnatvę, ramybę ir pasitenkinimą. Psalmių 16:11 sakoma: „Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė.“
Kaip aš pasikeičiau
Gyvenimas staiga nepasikeitė. Mano širdis staiga neišgijo. Tačiau žinojau, į ką turėjau sutelkti savo dėmesį, kad tai galėtų įvykti.
Pasikeitė mano maldos. Pradėjau prašyti Dangiškojo Tėvo padėti man kurti stipresnius santykius su mano Gelbėtoju. Kai nusimindavau, nuolat sau primindavau, kad Jėzus Kristus pasiruošęs padėti ir kad per savo apmokančiosios aukos malonę Jis man padės. Mano Raštų studijavimas pasidarė labiau sutelktas į ryšį su Juo. Prireikė laiko, bet atkakliai nukreipinėjau savo emocijas, energiją ir mintis į Jėzų Kristų.
Kai tai dariau, tiršta tamsa pradėjo sklaidytis. Radau daugiau pasitenkinimo mažuose tarnystės veiksmuose ir meilės išraiškose kiekvieną dieną. Šviesa ir viltis nušvietė mano kelią ir užpildė tuštumą mano širdyje. Skirdama Gelbėtojui pirmą vietą radau gilesnę prasmę ir džiaugsmą visose savo gyvenimo srityse: nuo tarnavimo savo šeimai iki laiko leidimo su ja, nuo kelionių iki savo talentų vystymo. Viskas tapo prasmingiau, kai centre buvo Kristus.
Kiekvieno žmogaus kelionė permainų laikotarpiu yra unikali. Tačiau ieškodami sprendimo, kaip išsklaidyti savo liūdesį, turime atsiliepti į Kristaus kvietimą: „Atei[kite] pas mane visa širdimi, ir aš [jus] išgydysiu“ (3 Nefio 18:32). Tik per Jį galime rasti tikrą išgijimą, ramybę, meilę ir džiaugsmą.
Autorė gyvena Jutos valstijoje, JAV.