Savarankiškumo kursai: finansų susiejimas su Evangelijos tiesomis

Paveikslėlis

moteris žiūrinti į lapus

Dešimtinės mokėjimas ir nedidelės pajamos

Gyvenant su sutuoktiniu, Deborai iš Mičigano, JAV, niekada nekilo keblumų tvarkant savo finansus. Tačiau, kai išsituokė su vyru, sąskaitas apmokėti tapo sunkiau. Nors Debora reguliariai lankėsi šventykloje, visgi jai darėsi vis sunkiau sumokėti dešimtinę ir ji nustojo lankytis šventykloje.

Ji kreipėsi pagalbos į savo vyskupą, kuris jai papasakojo apie Bažnyčios asmeninių finansų valdymo savarankiškumo užsiėmimus, vykstančius jos kuole. Debora sutiko nueiti, bet iš pradžių nematė priežasties juose dalyvauti: „Tiesą sakant, pagalvojau: „Nesuprantu, kodėl esu čia. Žinau, kaip tvarkyti savo pinigus. Visą gyvenimą tvarkiau juos.“

Debora susitiko su grupe ir pagalbininku. Kiekvieną savaitę po dvi valandas jie mokėsi ir apie materialius finansinio stabilumo aspektus (pvz., biudžeto planavimą), ir apie dvasinius finansinio stabilumo aspektus (pvz., kaip išlikti ištikimu pajamų prievaizdu). „Niekada nesusiejau tų dviejų dalykų taip, kaip to išmokau šioje klasėje“, – prisipažįsta Debora.

Debora pajuto, kad jos sandoros ryšys su Dangiškuoju Tėvu padėjo jai išmokti įtraukti Jį į savo finansinius sprendimus. „Mano Dangiškasis Tėvas visada buvo šalia, kad man padėtų. […] Turiu visur Juo pasikliauti.“

Vadovaudamasi raginimais ir nurodymais, gautais savarankiškumo grupėje, Debora sugebėjo atidėti pinigų dešimtinei, apmokėti sąskaitas ir net sutaupyti, nors jos pajamos nepadidėjo.

Prezidentas Heberis Dž. Grantas (1856–1945) liudijo, kad, sumokėjus dešimtinę, su likusia pajamų dalimi galima padaryti daugiau, nei su visa suma prieš sumokant dešimtinę: „Liudiju, kad […] vyrams ir moterims, kurie buvo visiškai sąžiningi su Dievu, mokėjo dešimtinę, […] Dievas suteikė išminties naudotis likusiais devyniasdešimčia procentų. Tai labai pravertė ir jie sugebėjo su tuo likučiu padaryti daugiau nei būtų padarę, jeigu nebūtų buvę sąžiningi su Viešpačiu.“¹

Debora sulaukė tiek materialiųjų, tiek ir dvasinių palaiminimų (Mozijo 2:41), nes laikėsi dešimtinės įstatymo ir tvarkydama savo biudžetą taikė Evangelijos principus. Jos savarankiškumo grupės patarimai ir Šventosios Dvasios įkvėpimas suteikė jai galimybę gauti šventyklos rekomendaciją ir lankyti ją vėl. „Jis man parodė, kaip padaryti viską, ko maniau, kad negaliu padaryti, ir kad galiu padaryti net dar daugiau, – liudija ji. – Tai, ką darai šiandien, nulemia tavo ateitį, ir aš noriu, kad mano ateitis būtų tokia, jog galėčiau įžengti į Detroito šventyklą ir vėl tęsti darbą savo protėvių labui.“

Paveikslėlis

vyras ir žmona su vadovėliu

Beri ir Laito Chju nuotrauka

Išsilaisvinimas iš skolų

Vidurio Taipėjaus kuolo Taivanyje narei Beri Chju reikėjo daugiau išminties, nei ji turėjo, kai po nesėkmingos investicijos liko su didele skola. Ši situacija trumpam paralyžiavo Beri judėjimą pirmyn. Bet Beri nusižemino ir maldoje ieškojo Dangiškojo Tėvo. Dėl maldos ji įgijo drąsos papasakoti vyrui, kas nutiko. Beri vyras, Laitas Tsai, švelniai ir užjaučiančiai patikino ją, kad jie tai išspręs ir atsikratys skolos. Laitas ir Beri meldėsi kartu siekdami Viešpaties vadovavimo.

Beri ir Laitas manė, kad jiems gali būti naudingas Bažnyčios asmeninių finansų savarankiškumo kursas. Nors skola buvo slegianti, jie parengė jos grąžinimo planą. Kurse jie išmoko „teikti pirmenybę dešimtinei ir […] dievotai valdyti finansus, – pasakoja Beri. – Taip pat išmokome biudžete numatyti išlaidas ir teikti pirmenybę tik būtiniausioms reikmėms.“

Beri ir Laitas ne tik išmoko atsakingai planuoti savo pajamas, bet jų asmeninių finansų grupė įkvėpė Berę pakeisti darbą. Darbo pakeitimas sąlygojo didesnį atlyginimą, kurį ji galėjo panaudoti skolai grąžinti.

Susivieniję, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą grąžinti skolą, Beri ir Laitas panaudojo visas savo gaunamas premijas, investicijas ir papildomas pajamas iš pagrindinių ir papildomų darbų. Su Viešpaties pagalba jie grąžino visas savo skolas ir, kas svarbiausia, vis dar mokėjo dešimtinę bei aukojo kitas atnašas.

Viešpats pareiškė: „Aš ketinu aprūpinti savo šventuosius. […] Bet tai turi būti daroma mano būdu (Doktrinos ir Sandorų 104:15–16). Asmenys ir šeimos visame pasaulyje sužino, kaip Jis jais pasirūpina, kai jie praktiškai įgyvendina dvasinio ir finansinio pasitikėjimo savimi principus.

Paveikslėlis

vyras ir žmona kartu žiūri į lapus

Mokyti „kaip“, o net tik „ką“

Kurtis ir Pšaunda Skotai iš Teksaso, JAV, norėjo išmintingai tvarkyti savo finansus, bet nerado sprendimo, kaip tai padaryti. Pšaunda žinojo, kad jiems reikia medicininio draudimo, bet Kurtis taip pat žinojo, kad jie negali to sau leisti. Nors jie mylėjo vienas kitą, tačiau jų skirtingi požiūriai į finansus apsunkino jų santuoką. „Kalbant apie finansus, – prisimena Pšaunda, – aš net nemaniau, kad mes sutarėme dėl pagrindinių dalykų, jau nekalbant apie smulkmenas.“

Kurtis sutiko. „Pinigai visada buvo sunki tema, nors buvo ir daugiau svarbių dalykų, kurių neaptarėme.“

Jų vyskupas rekomendavo Pšaundai ir Kurčiui pradėti lankyti jų kuole vedamą asmeninių finansų savarankiškumo kursą.

Kurtį nustebino, kad jam taip tiko atviros diskusijos. Jis galėjo paaiškinti, kaip mąsto, ir gauti įžvalgų iš narių, kurie suprato jo šeimos aplinkybes. Grupinės diskusijos padėjo Kurčiui ne tik atrasti Evangelijos principus, bet ir praktinius jų taikymo būdus. Šešerius metus po savo krikšto Kurtis dažnai buvo mokomas, kad turėtų sustiprinti savo tikėjimą, geriau melstis ir priartėti prie Gelbėtojo, tačiau kaip tai padaryti, jo manymu, jį išmokė tik savarankiškumo kursas.

Kurčiui išmokus taikyti Evangelijos principus tvarkant savo finansinius reikalus namuose ir versle, jis giliau suvokė Viešpaties meilę jam. „Tai iš tiesų sustiprino mano tikėjimą ir supratimą, kaip stipriai Dangiškasis Tėvas rūpinasi mumis ir mus myli“, – sako jis.

Pšaunda mano, kad dvasinis savarankiškumo kurso aspektas padėjo jai suprasti, kaip net finansiniai reikalai gali būti Dievo plano dalimi. „Tai sustiprino mano liudijimą […] žingsnis po žingsnio, eilutė po eilutės.“

Įtraukę Viešpaties mokymus į savo finansinius sprendimus, Kurtis ir Pšaunda pagaliau dėl šių klausimų rado bendrą kalbą. „Tapome komanda, – sako Pšaunda. – Nepasakyčiau, kad esame turtingi ar kad turime daugiau pinigų, bet tikrai judame teisinga kryptimi.“