Liahona
Mano didžiausi turtai
2024 m. sausis


„Mano didžiausi turtai“, Liahona, 2024 sausis.

Pastarųjų dienų šventųjų balsai

Mano didžiausi turtai

Apsimetimas pastarųjų dienų šventuoju atvedė prie krikšto ir naujo gyvenimo pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Paveikslėlis
maistą ruošiančios rankos, o netoliese guli Mormono Knyga

Beno Simonseno iliustracija

Darbas virtuvės šefu buvo mano gyvenimas. Keliavau po pasaulį ruošdamas maistą prabangiuose viešbučiuose ir kruiziniuose laivuose. Prisijungiau prie gerų virėjų komandos, kuri laimėjo daugybę tarptautinių kulinarijos varžybų.

Kartą buvau išvykęs trejus metus. Mano motina dažnai man skambindavo verkdama ir prašydama, kad grįžčiau namo.

Vieną dieną Milane, Italijoje, kur viešbutyje dirbau virėju pagal sutartį, metro stotyje sutikau nuolatinius misionierius. Jie man papasakojo apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir kai kuriuos Evangelijos principus. Man ypač patiko tai, ko jie mane mokė apie šeimą.

Misionieriai man davė Mormono Knygą ir paprašė manęs melstis dėl jos. Jie taip pat man davė brošiūrą su nurodymais, kaip melstis.

Grįžau į savo viešbutį laimingas, nuėjau į savo kambarį, pasimeldžiau ir pradėjau skaityti. Kuo daugiau skaičiau Mormono Knygą, tuo labiau norėjau skaityti. Deja, darbas neleido man dar kartą susitikti su misionieriais. Kai baigėsi mano sutartis su viešbučiu, grįžau namo į Barį, kur pradėjau dirbti virėju kitame viešbutyje.

Vieną dieną to viešbučio restorane kitas virėjas netinkamais sumetimais bandė įkalbėti kai kurias padavėjas eiti į pasimatymą su juo. Jis pyko, nes padavėjos, kurios buvo pastarųjų dienų šventosios, atsisakė.

Prisiminęs, ką man pasakojo misionieriai Milane, pasakiau tam virėjui, kad padavėjos teisingai jam atsakė.

„Tai ką, tu irgi mormonas?“ – paklausė jis.

Kadangi man patiko misionierių mokyti principai ir maniau, kad tai suteikia pagrindą ginti padavėjas, atsakiau „Taip“.

Kitą kartą virėjas pamatęs tas padavėjas pasakė joms, kad esu pastarųjų dienų šventasis. Jos labai apsidžiaugė. Kai susirinkome pietauti, jos pradėjo manęs klausinėti apie Bažnyčią Milane. Papasakojau joms apie miestą ir kad tenai sutikau misionierius. Kai mums atnešė pietus, paėmiau nuo stalo taurę vyno.

„Ką sau manai gerdamas vyną?“ – pasakė viena padavėja.

„Ar kas dėl to negerai?“ – paklausiau.

„Ar tu bent aktyvus?“ – manęs paklausė kita.

„Kokia prasme?“ – atsakiau klausimu į klausimą.

„Kaip buvai apsirengęs tą dieną, kai buvai pakrikštytas?“ – paklausė jos.

„Neprisimenu – pasakiau joms. – Man tebuvo mėnuo.“

Jos labai supyko, nes manė, jog iš jų šaipausi. Patikinau jas, kad to nedarau. Prisipažinau, kad nebuvau Bažnyčios narys, bet pasakiau joms, kad man patiko Mormono Knyga ir sužinoti Evangelijos principai. Tada paklausiau, kaip galėčiau sužinoti daugiau apie jų bažnyčią.

Padavėjos greitai supažindino mane su misionieriais. Kai praėjau vaikščioti į pokalbius ir buvau pakrikštytas, jos vos galėjo patikėti.

Paveikslėlis
motina ir tėvas su dviem berniukais

Šeimos nuotrauka – autoriaus

Po krikšto mano gyvenimas pasikeitė. Sužinojau, kad negali viena koja būti pasaulyje, o kita – Evangelijoje. Sužinojau, kad darbas nėra svarbiausia gyvenime. Sužinojau, kad svarbiausi yra Viešpats ir mano šeima. Galiausiai supratau tą liūdesį, kurį jautė mano motina man išvykus, ir paprašiau jos atleidimo.

Lioviausi keliavęs po pasaulį, susituokiau Berno šventykloje Šveicarijoje, sukūriau šeimą ir įsidarbinau virėju vietinėje ligoninėje, kur naudojau savo talentą, kad padėčiau sergantiems pasveikti. Dabar esu atsakingas už ligoninės personalą. Darbas savo šalyje leidžia man skirti laiko šeimai ir Bažnyčios pašaukimams.

Praėjus dviem metams nuo mano krikšto, nuvykau į šventyklą ir gavau savo endaumentą, ir nuo tos dienos pamilau šventyklos šventumą ir darbą joje. Kai po ketverių metų mirė mano tėvas, buvau sugniuždytas. Jis buvo mano didvyris. Esu dėkingas už Jėzaus Kristaus Evangeliją, nes žinau, kad jis gyvas.

Kai, atlikęs vikarinį darbą už savo tėvą, įžengiau į celestialinį kambarį, jaučiau jo apkabinimą. Tą akimirką žinojau, kad mano tėvas priėmė Viešpaties evangeliją ir meilę, kurią Jis skiria savo vaikams.

Mes, pastarųjų dienų šventieji, esame palaiminti tikrosios Evangelijos pažinimu. Esu dėkingas už tai, kaip ji pakeitė mano gyvenimą. Tai Evangelijoje radau tikrą laimę. Evangelija ir šeima yra didžiausi mano turtai.