Niekada nepraleisk progos liudyti apie Kristų

Prieš penkerius metus tą pačią dieną pakėlėme rankas, kad palaikytume mūsų mylimą pranašą prezidentą Raselą M. Nelsoną kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentą – Viešpaties ruporą šiuo nepaprastu augimo ir apreiškimų metu. Per jį gavome daugybę kvietimų ir mums buvo pažadėti šlovingi palaiminimai, jei savo gyvenimą sutelksime į Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Kai 2011 m. kartu su vyru tarnavome misijos vadovais gražiojoje Kuritiboje, Brazilijoje, per susirinkimą suskambo mano telefonas. Suskubusi jį nutildyti, pastebėjau, kad skambina mano tėvas. Greitai išėjau iš susirinkimo ir atsiliepiau: „Labas, tėti!“

Netikėtai jo balsas buvo kupinas emocijų: „Sveika, Bone. Noriu tau kai ką pasakyti. Man diagnozavo ALS.“

Mano mintyse sukosi sumišimas: „Palauk! Kas yra ALS?“

Tėtis jau aiškino: „Mano protas išliks budrus, kol mano kūnas pamažu išsijungs.“

Pajutau, kaip visas mano pasaulis pasikeitė, kai pradėjau grumtis su šios skaudžios naujienos pasekmėmis. Tačiau tą nepamirštamą dieną paskutinis jo pasakytas sakinys rado nuolatinę vietą mano širdyje. Mano brangus tėvas skubiai pasakė: „Bone, niekada nepraleisk progos liudyti apie Kristų.“

Galvojau ir meldžiausi dėl šio tėčio patarimo. Dažnai savęs klausiu, ar tikrai žinau, ką reiškia niekada nepraleisti progos liudyti apie Jėzų Kristų.

Aš, kaip ir jūs, kartais pirmąjį mėnesio sekmadienį atsistodavau ir paliudydavau apie Kristų. Daug kartų per pamokas liudijau apie Evangelijos tiesas. Būdama misionierė drąsiai mokiau tiesos ir skelbiau apie Kristaus dieviškumą.

Tačiau pastarasis prašymas atrodė asmeniškesnis! Atrodė, lyg jis sakytų: „Bone, neleisk pasauliui tavęs užvaldyti! Lik ištikima savo sandoroms su Gelbėtoju. Kasdien stenkis patirti Jo palaiminimus ir per Šventąją Dvasią liudyti apie Jo galią ir dalyvavimą tavo gyvenime!“

Mes gyvename puolusiame pasaulyje, kai blaškymasis kreipia mūsų akis ir širdis žemyn, o ne į dangų. Panašiai kaip nefitams 3 Nefio 11 skyriuje, mums reikia Jėzaus Kristaus. Ar galite įsivaizduoti save ten, tarp žmonių, išgyvenusių tokį didelį chaosą ir sunaikinimą? Koks būtų jausmas išgirsti šį asmeninį Viešpaties kvietimą:

„Kelkitės ir ateikite pas mane, kad įkištumėte rankas į mano šoną ir taip pat kad paliestumėte vinių žymes mano rankose ir mano kojose, kad žinotumėte, jog aš […] Dievas ir buvau nužudytas už pasaulio nuodėmes.

Ir […] minia priėjo […] po vieną […] ir savo akimis pamatė, ir savo rankomis palietė, ir tikrai sužinojo […] ir įsitikino.“¹

Tie nefitai nekantriai ėjo į priekį, kad įkištų rankas į Jo šoną ir pajustų vinių žymes Jo rankose ir kojose, kad galėtų įsitikinti, jog tai yra Kristus. Panašiai daugelis ištikimų žmonių, apie kuriuos šiais metais mokėmės Naujajame Testamente, nekantraudami laukė Kristaus atėjimo. Tada jie paliko savo laukus, darbo ir pietų stalus ir nusekė paskui Jį, spaudė Jį, grūdosi prie Jo ir sėdėjo su Juo. Ar mes taip pat trokštame įsitikinti, kaip minios Šventajame Rašte? Ar mūsų palaiminimai, kurių siekiame, yra mažiau reikalingi nei jų?

Kai Kristus fiziškai aplankė nefitus prie jų šventyklos, Jo kvietimas buvo ne stovėti atokiai ir žiūrėti į Jį, bet paliesti Jį, patiems pajusti žmonijos Gelbėtojo tikrumą. Kaip mums pakankamai priartėti, kad gautume asmeninį Jėzaus Kristaus liudijimą? Tai gali būti dalis to, ko mano tėvas bandė mane išmokyti. Nors negalime mėgautis tokiu fiziniu artumu kaip tie, kurie vaikščiojo su Kristumi Jo žemiškosios tarnystės metu, per Šventąją Dvasią kiekvieną dieną galime patirti Jo galią! Tiek, kiek jos reikia!

Merginos iš viso pasaulio mane tiek daug išmokė apie Kristaus paieškas ir kasdienį asmeninį liudijimą apie jį. Leiskite man pasidalyti dviejų iš jų išmintimi:

Livė visą gyvenimą žiūrėdavo visuotinę konferenciją. Tiesą sakant, jos namuose tradiciškai su šeima buvo žiūrimos visos penkios sesijos. Anksčiau Livei konferencija reiškė piešimą arba kartkartėmis netyčinį užsnūdimą. Tačiau praėjusio spalio visuotinė konferencija buvo kitokia. Ji tapo asmeniška.

Šį kartą Livė nusprendė būti aktyvia klausytoja. Ji nutildė pranešimus savo telefone ir užsirašinėjo Dvasios įkvėptas mintis. Ji buvo nustebinta, nes jautė, kokius konkrečius dalykus Dievas norėjo, kad ji išgirstų ir darytų. Šis sprendimas beveik iš karto pakeitė jos gyvenimą.

Vos po kelių dienų jos draugai pakvietė ją į netinkamą filmą. Ji pasakojo: „Pajutau, kad konferencijos žodžiai ir dvasia sugrįžo į mano širdį, ir išgirdau save atsisakančią jų kvietimo.“ Ji taip pat įsidrąsino savo apylinkėje paliudyti apie Gelbėtoją.

Po šių įvykių ji sakė: „Nuostabu yra tai, kad kai išgirdau save liudijant, kad Jėzus yra Kristus, pajutau, kad Šventoji Dvasia tai dar kartą man patvirtino.“

Livė nepraslydo kaip per konferencijos savaitgalio paviršių mestas akmenėlis. Ji pasinėrė protu ir dvasia ir ten rado Gelbėtoją.

Ir dar yra Medė. Kai jos šeima nustojo lankytis bažnyčioje, Medė sutriko ir nežinojo, ką daryti. Ji suprato, kad trūksta kažko reikšmingo. Taigi, būdama 13 metų, Medė viena pradėjo lankyti bažnyčią. Nors kartais būti vienai buvo sunku ir nejauku, ji žinojo, kad bažnyčioje gali rasti Gelbėtoją, ir norėjo būti ten, kur Jis. Ji sakė: „Bažnyčioje mano siela jautėsi kaip namie.“

Medė tvirtai laikėsi to fakto, kad jos šeima buvo užantspauduota amžinybei. Ji pradėjo vestis savo jaunesnius brolius į bažnyčią ir kartu su jais namuose studijuoti Raštus. Galiausiai prie jų pradėjo prisijungti mama. Medė papasakojo mamai apie norą tarnauti misijoje ir paklausė, ar mama galėtų pasiruošti kartu su ja apsilankyti šventykloje.

Šiandien Medė yra misionierių rengimo centre. Ji tarnauja. Ji liudija apie Kristų. Jos pavyzdys padėjo atvesti abu jos tėvus atgal į šventyklą ir atgal pas Kristų.

Kai mes, kaip Livė ir Medė, nuspręsime ieškoti Kristaus, Dvasia liudys apie Jį įvairiose situacijose. Šie Dvasios liudijimai atsiranda, kai pasninkaujame, meldžiamės, laukiame ir judame pirmyn. Prie Kristaus labiau artėjame dažnai garbindami Dievą šventykloje, kasdien atgailaudami, studijuodami Raštus, lankydami bažnyčią ir seminariją, apmąstydami savo patriarchalinius palaiminimus, vertai priimdami apeigas ir gerbdami šventas sandoras. Visa tai kviečia Dvasią, kad apšviestų mūsų protą, ir teikia daugiau ramybės ir apsaugos. Bet ar vertiname tai kaip šventas galimybes liudyti apie Kristų?

Daug kartų lankiausi šventykloje, bet kai aš garbinu Dievą Viešpaties namuose, tai mane keičia. Kartais pasninkaudama jaučiuosi tiesiog alkana, bet kitais kartais aš tikslingai puotauju Dvasia. Kartais murmėjau pasikartojančias ir įprastas maldas, bet buvo, kai troškau melsdamasi gauti Viešpaties patarimą.

Šiuos šventus įpročius paverčiant ne tik kontroliniu sąrašu, o labiau liudytoju, jaučiama galia. Procesas bus laipsniškas, bet plėsis kasdien, aktyviai dalyvaujant ir tikslingai bendraujant su Kristumi. Kai nuolat veikiame pagal Jo mokymą, įgyjame liudijimą apie Jį. Kuriame ryšį su Juo ir mūsų Dangiškuoju Tėvu. Pradedame tapti panašūs į Jį.

Priešas kelia tiek triukšmo, kad gali būti sunku išgirsti Viešpaties balsą. Mūsų pasaulis, iššūkiai, aplinkybės nenurims, bet mes galime ir turime alkti ir trokšti Kristaus dalykų, kad galėtume aiškiai Jo klausyti.² Norime išsiugdyti savaiminę mokinystės ir liudijimo atmintį, kuri kiekvieną dieną telktų mūsų pasitikėjimą Gelbėtoju.

Mano tėvo nebėra daugiau nei 11 metų, bet jo žodžiai gyvi manyje. „Bone, niekada nepraleisk progos liudyti apie Kristų.“ Kviečiu prisijungti prie manęs ir priimti jo kvietimą. Visur ieškokite Kristaus – pažadu, kad Jis ten yra!³ Tikras džiaugsmas priklauso nuo mūsų noro priartėti prie Kristaus ir patiems įsitikinti.

Žinome, kad paskutinėmis dienomis „kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins“, kad Jėzus yra Kristus.⁴ Meldžiu, kad dabar šis liudijimas mums taptų įprasta ir natūralia patirtimi – kad pasinaudotume kiekviena proga džiaugsmingai paliudyti: Jėzus Kristus gyvas!

O, kaip aš Jį myliu. Kokie esame dėkingi už Jo begalinį Apmokėjimą, kuris „amžinąjį gyvenimą padarė galimą, o nemirtingumą – realų [mums] visiems“.⁵ Liudiju apie mūsų Gelbėtojo gerumą ir didžią šlovę Jo šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.