Visuotinė konferencija
Ar man iš tiesų atleista?
2023 m. balandžio visuotinė konferencija


Ar man iš tiesų atleista?

Visiško ir tobulo atleidimo pažadas duotas visiems – dėl beribio Jėzaus Kristaus Apmokėjimo ir per jį.

Prieš kelerius metus mudu su seserimi Natres persikėlėme į Aidaho valstiją, kur pradėjome naują verslą. Dienas ir vakarus leisdavau biure. Laimei, gyvenome vos už kelių kvartalų nuo darbo. Kiekvieną savaitę Šauna ir trys mūsų dukrelės – visos dar nesulaukusios šešerių – ateidavo į biurą ir mes kartu pietaudavome.

Vieną iš tokių dienų, po šeimos pietų, pastebėjau, kad mūsų penkiametė dukrelė Mišelė man paliko asmeninę žinutę ant lipnaus lapelio, prilipdyto prie mano biuro telefono.

Ji buvo tokia: „Tėti, nepamiršk mane mylėti. Myliu, Mišelė.“ Jaunam tėveliui tai buvo stiprus priminimas, kas visų svarbiausia.

Broliai ir seserys, liudiju, kad Dangiškasis Tėvas mus visada atsimena ir kad Jis mus tobulai myli. Mano klausimas toks: ar mes prisimename Jį? Ir ar mylime Jį?

Prieš daugelį metų tarnavau kaip vietinis Bažnyčios vadovas. Vienas iš mūsų vaikinų, Denis, buvo visais atžvilgiais išskirtinis. Jis buvo paklusnus, malonus, geras ir geraširdis. Tačiau, baigęs mokyklą, jis ėmė bendrauti su bloga kompanija. Jis įniko į narkotikus, ypač į metamfetaminą, ir ritosi žemyn tuo slidžiu priklausomybės ir pražūties keliu. Netrukus jo išvaizda visiškai pasikeitė. Jis tapo beveik neatpažįstamas. Didžiausias pasikeitimas įvyko jo akyse: šviesa jose pritemo. Keletą sykių bandžiau su juo pakalbėti, bet nesėkmingai. Jam buvo neįdomu.

Buvo sunku matyti šį nuostabų vaikiną kenčiantį ir gyvenantį ne jam skirtą gyvenimą! Jis galėjo tiek daug pasiekti.

Tada vieną dieną prasidėjo stebuklas.

Jis atėjo į sakramento susirinkimą, kur prieš išvykdamas į misiją liudijo jo jaunesnis brolis. Tame susirinkime Denis pajuto kai ką, ko seniai jau buvo nejautęs. Jis pajuto Viešpaties meilę. Galiausiai jis įgijo viltį.

Nors ir turėjo troškimą keistis, Deniui buvo labai sunku tai padaryti. Jo priklausomybės ir su jomis susijęs kaltės jausmas buvo tai, ką jis vos pajėgė ištverti.

Vieną popietę, kai pjoviau veją, Denis, iš anksto nesusitaręs, šalia sustabdė savo automobilį. Jis siaubingai kentėjo. Išjungiau vejapjovę ir mudu susėdome verandos pavėsyje. Būtent tada jis išliejo savo širdį. Jis tikrai norėjo sugrįžti. Tačiau nusigręžti nuo savo priklausomybių ir gyvenimo būdo buvo siaubingai sunku. Be to, jis jautėsi kaltas, ir jam buvo labai gėda, kad taip ilgai klydo. Jis klausė: „Ar man tikrai gali būti atleista? Ar tikrai yra kelias atgal?“

Jam išsakius šias jo širdį kamavusias neramias mintis, drauge perskaitėme Almos 36 skyrių:

„Taip, aš prisiminiau visas savo nuodėmes ir nedorybes. […]

Taip, […] vien tik mintis, jog ateisiu savo Dievo akivaizdon, kankino mano sielą neapsakomu siaubu“ (13–14 eilutės).

Po šių eilučių Denis tarė: „Būtent taip aš ir jaučiuosi!“

Tada skaitėme toliau:

„Kol buvau akėjamas daugybės savo nuodėmių prisiminimu, štai, taip pat aš prisiminiau girdėjęs savo tėvą pranašaujant žmonėms apie kažkokio Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimą apmokėti pasaulio nuodėmių. […]

O, kokį džiaugsmą ir kokią nuostabią šviesą aš išvydau“ (17, 20 eilutės).

Mums skaitant toliau, ėmė plūsti ašaros. Almos džiaugsmas buvo būtent tas džiaugsmas, kurio jis taip siekė!

Aptarėme tai, kad Alma buvo išskirtinai nedoras. Tačiau kartą atgailavęs, jis niekada nesižvalgė atgal. Jis tapo atsidavusiu Jėzaus Kristaus mokiniu. Jis tapo pranašu! Denis išplėtė akis. „Pranašu?“ – pasitikslino jis.

Paprastai atsakiau: „Taip, pranašu. Bet tau to siekti nebūtina!“

Aptarėme, kad, nors jo nuodėmės nepasiekė Almos nuodėmių lygio, toks pat visiško ir tobulo atleidimo pažadas duotas visiems – dėl beribio Jėzaus Kristaus Apmokėjimo ir per jį.

Dabar Denis suprato. Jis žinojo, ką turi daryti: jam reikia leistis į savąją kelionę pasikliaunant Viešpačiu ir atleidžiant sau!

Galinga Denio širdies permaina buvo tikras stebuklas. Laikui bėgant jo išvaizda pasikeitė ir akys vėl ėmė spindėti. Jis tapo vertas įžengti į šventyklą! Pagaliau jis sugrįžo!

Po kelių mėnesių paklausiau Denio, ar jis norėtų pateikti prašymą tarnauti nuolatinėje misijoje. Jo atsakymas buvo kupinas nuostabos ir pagarbumo.

Jis pasakė: „Norėčiau tarnauti misijoje, bet žinote, kur buvau ir ką dariau! Maniau, kad neturiu tam teisės.“

Atsakiau: „Galbūt tu ir teisus. Tačiau mums niekas netrukdo pateikti prašymą. Jei būsi atleistas nuo šios pareigos, bent žinosi, kad išreiškei nuoširdų troškimą tarnauti Viešpačiui.“ Jo akys nušvito. Ši idėja jį sužavėjo. Jam tai atrodė sunkiai įgyvendinama, bet visgi proga, kuria jis norėjo pasinaudoti.

Po kelių savaičių, didelei jo nuostabai, įvyko dar vienas stebuklas. Denis gavo šaukimą tarnauti nuolatinėje misijoje.

Deniui nuvykus į misijos vietą, po kelių mėnesių man paskambino jo misijos prezidentas. Jis tiesiog paklausė: „Kas čia per vaikinas? Jis pats nuostabiausias mano matytas misionierius!“ Kaip suprantate, šis prezidentas gavo šiuolaikinį Almą Jaunesnįjį.

Po dvejų metų Denis, tarnavęs Viešpačiui visa širdimi, galia, protu ir stiprybe, garbingai sugrįžo namo.

Kai sakramento susirinkime jis papasakojo apie misiją, grįžęs namo, netrukus išgirdau beldimą į paradines duris. Ten ašarotomis akimis stovėjo Denis. Jis pasiteiravo: „Ar galėtume trumpai šnektelėti?“ Išėjome laukan ant to paties verandos laiptelio.

Jis tarė: „Prezidente, ar, jūsų manymu, man iš tiesų yra atleista?“

Dabar ir mano akyse pasirodė ašaros. Priešais mane stovėjo atsidavęs Jėzaus Kristaus mokinys, kuris iš visų jėgų mokė ir liudijo apie Gelbėtoją. Jis buvo gydančios ir stiprinančios Gelbėtojo Apmokėjimo galios įsikūnijimas.

Pasakiau: „Deni! Ar žiūrėjai į veidrodį? Ar matei savo akis? Jos kupinos šviesos, ir tu švyti Viešpaties Dvasia. Žinoma, kad tau atleista! Esi nuostabus! Dabar tau gyvenime reikia judėti pirmyn. Nesižvalgyk atgal! Su tikėjimu žvelk pirmyn į kitas apeigas.“

Denio stebuklas tęsiasi ir šiandien. Jis susituokė šventykloje, grįžo prie mokslų ir įgijo magistro laipsnį. Jis toliau garbingai ir oriai tarnauja Viešpačiui pagal savo pašaukimus. Dar svarbiau, kad jis tapo nuostabiu vyru ir ištikimu tėvu. Jis yra atsidavęs Jėzaus Kristaus mokinys.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Be nesibaigiančio [Gelbėtojo] Atpirkimo, visa žmonija būtų negrįžtamai prarasta.“1 Viešpačiui nei Denis nebuvo pražuvęs, nei mes. Jis stovi prie durų, kad mus pakylėtų, sustiprintų ir mums atleistų. Jis niekada neužmiršta mūsų mylėti!

Nepaprastas Gelbėtojo meilės Dievo vaikams pasireiškimas aprašytas Mormono Knygoje: „Tai pasakęs, Jėzus vėl apžvelgė minią, ir štai, jie ašarojo ir neatsitraukdami žiūrėjo į jį, tarsi prašytų jo dar truputėlį su jais pabūti“ (3 Nefio 17:5).

Gelbėtojas jau visą dieną praleido tarnaudamas tiems žmonėms. Visgi Jis turėjo atlikti dar kai ką – Jis turėjo aplankyti kitas avis; Jis turėjo eiti pas savo Tėvą.

Nors ir turėjo kitų įsipareigojimų, Jis įžvelgė, jog žmonės trokšta, kad Jis dar truputį su jais pabūtų. Tada, kai Gelbėtojo širdis buvo kupina užuojautos, įvyko vienas didžiausių stebuklų pasaulio istorijoje:

Jis pasiliko.

Jis laimino juos.

Jis tarnavo jų vaikams kiekvienam asmeniškai.

Jis meldėsi dėl jų, verkė su jais.

Ir Jis išgydė juos. (Žr. 3 Nefio 17 skyrių.)

Jo pažadas amžinas: Jis mus išgydys.

Tiems, kurie nuklydo nuo sandoros kelio, sakau: žinokite, kad visada yra viltis, visada yra išgydymas ir visada yra kelias atgal.

Jo amžinoji vilties žinia yra gydantis balzamas visiems, kurie gyvena nerimastingame pasaulyje. Gelbėtojas sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6).

Broliai ir seserys, nepamirškime Jo ieškoti, Jį mylėti ir visada Jį atminti.

Liudiju, kad Dievas gyvas ir kad Jis mus myli. Taip pat liudiju, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jis yra galingas gydytojas. Žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas! Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnaša

  1. Raselas M. Nelsonas, „Ruoškimės garbinimui šventykloje“, Liahona, 2003 m balandis.