Visi privalo priimti Tėvo duotą vardą

Prieš kelias savaites dalyvavau kelių aštuonmečių vaikų krikšte. Evangelijos jie pradėjo mokytis iš savo gimdytojų bei mokytojų. Jų tikėjimo Juo sėkla pradėjo augti. O dabar jie norėjo sekti Juo į krikšto vandenis, kad taptų atkurtos Jo Bažnyčios nariais. Stebėdamas, kaip jie laukė, svarsčiau, kiek jie suprato vieną svarbų jų krikšto sandoros aspektą – įsipareigojimą priimti Jėzaus Kristaus vardą.

Nuo pradžios Dievas skelbė, koks svarbus yra Jėzaus Kristaus vardas Jo plane mums. Mūsų pirmąjį tėvą Adomą angelas mokė: „Todėl viską, ką darai, tu darysi Sūnaus vardu, ir per amžius atgailausi bei šauksiesi Dievo Sūnaus vardu.“¹

Mormono Knygos pranašas karalius Benjaminas mokė savo žmones: „Nebus duota jokio kito vardo nei jokio kito būdo, nei priemonių, kuriomis žmonių vaikai gali būti išgelbėti.“²

Viešpats pakartojo tą tiesą savo pranašui Džozefui Smitui: „Štai, tas vardas, kurį davė Tėvas, yra Jėzus Kristus; ir neduota jokio kito vardo, kuriuo žmogus gali būti išgelbėtas.“³

Mūsų laikais prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė, kad „tie, kurie panaudoja tikėjimą šventu Jėzaus Kristaus vardu […] ir priima Jo sandorą […], gali pretenduoti į apmokančiąją Jėzaus Kristaus auką“⁴.

Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad būtų visiškai aišku, jog Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardas nėra tiesiog vienas iš daugelio vardų. Gelbėtojo vardas turi neprilygstamą ir gyvybiškai būtiną galią. Tai vienintelis vardas, kuriuo yra įmanomas išgelbėjimas. Pabrėždamas tą tiesą kiekviename Evangelijos laikotarpyje mūsų mylintis Tėvas patikina visus Savo vaikus, kad yra kelias atgal pas Jį. Tačiau patikimo kelio buvimas automatiškai neužtikrina, kad sugrįšime. Dievas nurodo, kad turime veikti: „Todėl visi [vyrai ir moterys] turi priimti tą Tėvo duotą vardą.“⁵

Kad galėtume gauti gelbstinčią galią, kuri gaunama tik per Kristaus vardą, turime „nusižemin[ti] prieš Dievą […] ir atei[ti] su sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis, […] ir [būti] pasiryžę priimti Jėzaus Kristaus vardą“ ir taip, kaip mano aštuonmečiai draugai, pasiruošti „krikštu b[ūti] priimti į jo bažnyčią“⁶.

Visi nuoširdžiai trokštantys priimti Gelbėtojo vardą, turi pasiruošti ir priimti krikšto apeigas kaip fizinį savo sprendimo paliudijimą Dievui.⁷ Tačiau krikštas tėra tik pradžia.

Žodis priimti nereiškia pasyvumo. Tai veiksmo žodis, turintis daug reikšmių.⁸ Mūsų įsipareigojimas priimti Jėzaus Kristaus vardą taip pat reikalauja veiksmo ir susideda iš daugybės elementų.

Pavyzdžiui, viena žodžio priimti reikšmė yra suvartoti, arba išgerti ar suvalgyti, pavyzdžiui, kada išgeriame gėrimą. Priimdami Kristaus vardą, pasižadame giliai į save priimti Jo mokymus, Jo savybes ir galiausiai Jo meilę taip, kad tai taptų dalimi to, kas esame. Todėl ir yra svarbus prezidento Raselo M. Nelsono kvietimas jauniems suaugusiesiems „maldingai ir energingai [stengtis] suprasti, ką asmeniškai [jiems] reiškia kiekvienas iš [Gelbėtojo] titulų ir vardų“⁹, bei kvietimas sotintis Raštuose, ypač Mormono Knygoje, esančiais Kristaus žodžiais.¹⁰

Dar viena žodžio priimti reikšmė yra priimti konkretų asmens vaidmenį arba kokią nors idėją arba principą. Kai priimame Kristaus vardą, priimame Jį kaip mūsų Gelbėtoją ir nuolatos priimame Jo mokymus kaip mūsų gyvenimo instrukcijas. Dėl visų svarbių klausimų galime priimti, kad Jo Evangelija tikra, ir paklusniai jos laikytis visa širdimi, galia, protu ir stiprybe.

Žodis priimti taip pat gali reikšti asmens susiderinimą su vardu arba reikalu. Dauguma mūsų turėjo galimybę priimti pareigas darbe ar prisidėti prie reikalo ar judėjimo. Kai priimame Kristaus vardą, priimame tikro mokinio pareigas, giname Jo reikalą ir „bū[name] [Jo] liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtumė[m]“¹¹. Prezidentas Nelsonas kvietė „kiekvieną […] merginą ir vaikiną […] užsirašyti į Viešpaties jaunimo batalioną, kad padėtumėte surinkti Izraelį“¹². Taip pat visi dėkingai priimame pranašišką kvietimą vartoti paties Gelbėtojo apreikštą Jo atkurtos Bažnyčios vardą – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.¹³

Priimdami Gelbėtojo vardą turime suprasti, kad Kristaus ir Jo Bažnyčios reikalas yra vienas ir tas pats. Jų negalima atskirti. Taip pat negalima atskirti mūsų asmeninės mokinystės sekant Gelbėtoju ir aktyvios narystės Jo Bažnyčioje. Jeigu susvyruos mūsų pasišventimas vienam, sumažės pasišventimas kitam taip tikrai, kaip po dienos ateina naktis.

Kai kurie nenori priimti Jėzaus Kristaus vardo ir Jo reikalo, nes mano, jog tai per siaura, suvaržo ir izoliuoja. Iš tikrųjų Kristaus vardo priėmimas ir išlaisvina, ir išplečia. Tai pažadina jausmą, kurį jautėme, kai per tikėjimą Gelbėtoju priėmėme Dievo planą. Tam jausmui atgijus, savo širdyse galime suvokti tikrą mums Dievo duotų dovanų ir talentų paskirtį, patirti galią suteikiančią Jo meilę ir vis labiau rūpintis kitų gerove. Priimdami Gelbėtojo vardą mes tikrai laikomės visko, kas gera, ir tampame panašūs į Jį.¹⁴

Svarbu atminti, kad Gelbėtojo vardo priėmimas yra įsipareigojimas per sandorą – pradedant nuo krikšto metu sudaromos sandoros. Prezidentas Nelsonas mokė: „[Mūsų] įsipareigojimas sekti Viešpačiu, sudarant su Juo sandoras ir jų laikantis, atvers duris visiems dvasiniams palaiminimams ir privilegijoms.“¹⁵ Viena svarbiausių privilegijų, priėmus Gelbėtojo vardą per krikštą, tai teisė į tolesnes apeigas sandoros kelyje – patvirtinimą. Kai vienos iš savo aštuonmečių draugių paklausiau, ką jai reiškia priimti Kristaus vardą, ji atsakė paprastai: „Tai reiškia, kad galėsiu turėti Šventąją Dvasią.“ Ji buvo teisi.

Šventosios Dvasios dovana gaunama per patvirtinimą po to, kai priėmėme krikšto apeigas. Ši dovana tai teisė ir galimybė turėti nuolatinę Šventosios Dvasios bendrystę. Jeigu klausomės ir paklūstame Jos tyliam ramiam balsui, Ji išlaikys mus sandoros kelyje, į kurį įžengėme per krikštą, perspės mus, kai būsime gundomi nuo jo nukrypti, ir prireikus paragins mus atgailauti ir pakoreguoti kursą. Po krikšto turime sutelkti dėmesį į tai, kad Šventoji Dvasia visada būtų su mumis, idant galėtume toliau eiti sandoros keliu. Šventoji Dvasia gali būti su mumis tik tiek, kiek išlaikome savo gyvenimus švarius ir be nuodėmės.

Dėl šios priežasties Viešpats suteikė mums būdą nuolat atnaujinti gryninantį mūsų krikšto poveikį per tolesnes apeigas – sakramentą. Kiekvieną savaitę galime liudyti, kad esame pasiryžę vėl priimti Sūnaus vardą¹⁶, ištiesdami ranką ir priimdami Viešpaties kūno ir kraujo simbolius – duoną ir vandenį, – ir priimdami juos į savo sielas. Savo ruožtu Gelbėtojas atlieka savo išvalymo stebuklą ir paruošia mus nuolatinei Šventosios Dvasios bendrystei. Ar tai nėra begalinės malonės, glūdinčios tik Jėzaus Kristaus varde, įrodymas? Kai tik mes priimame Jo vardą, Jis paima mūsų nuodėmes, ir Jo ranka „vis dar ištiesta“¹⁷, kad apglėbtų mus savo meilės rankomis.¹⁸

Sakramentas – kassavaitinis priminimas, kad Jėzaus Kristaus vardo priėmimas yra gyvas ir besitęsiantis įsipareigojimas, o ne vienkartinis įvykis, kuris nutinka tik mūsų krikšto dieną.¹⁹ Mes galime nuolat ir pakartotinai patirti nuodėmių atleidimą per tą šventą auką, kurios pasaulis nesupranta, ir priimti jo kūną ir kraują.²⁰ Nenuostabu, kad kai Dievo vaikai supranta, kokie galingi dvasiniai palaiminimai gali kilti iš Kristaus vardo priėmimo, jie visada džiaugiasi ir trokšta su savo Dievu sudaryti sandorą.²¹

Kai seksime šiuo Dievo skirtu sandoros keliu, mūsų pasišventimas ir pastangos priimti Jėzaus Kristaus vardą suteiks mums stiprybės „išlaikyti [Jo] vardą, visuomet užrašytą [mūsų] širdyse“²². Mylėsime Dievą bei savo kaimynus ir jausime troškimą tarnauti jiems. Laikysimės Jo įsakymų ir sieksime artėti prie Jo sudarydami papildomas sandoras su Juo. Kai pasijusime esą silpni ir nepajėgūs elgtis pagal savo teisius troškimus, mes melsime stiprybės, kuri ateina tik per Jo vardą, ir Jis ateis mums padėti. Jei ištikimai ištversime, ateis diena, kai matysime Jį ir būsime su Juo, ir pastebėsime, kad tapome kaip Jis, ir pasiruošėme grįžti Tėvo akivaizdon.

Nes Gelbėtojo pažadas yra tvirtas: tie, kurie „tik[i] Jėzaus Kristaus vardą, ir garbin[a] Tėvą jo vardu, ir ištver[ia] tikėjime jo vardu iki galo“²³, bus išgelbėti Dievo karalystėje. Kartu su jumis džiūgauju, kad šios neprilygstamos palaimos yra padarytos įmanomos priimant Jėzaus Kristaus vardą, apie kurį ir kuriuo aš liudiju, amen.