Lavinkime laimingą požiūrį ir optimizmo dvasią

Žemėje paplito baisus pesimizmo negalavimas. Šis negalavimas kaip pandemija. Esame nuolat maitinami stabilia ir rūgščia asmenybės žeminimo, priekabiavimo ir neteisybės kalbėjimo apie kitus dieta. […]

Atėjau […] prašyti, kad liautumės ieškoję audrų ir imtume labiau mėgautis giedra. Siūlau labiau pabrėžti pozityvumą. Prašau, kad gėrio ieškotume giliau, liautumės įžeidinėję ar kalbėję sarkastiškai, kad dažniau girtume už dorą ir pastangas.

Neprašau nutildyti visos kritikos. Pataisymas sąlygoja augimą. Atgaila sąlygoja stiprybę. Išmintingas yra tas vyras ar moteris, kurie kitiems pripažįsta padarę klaidų ir stengiasi jas ištaisyti. Nesakau, kad turėtume kalbėti tik apie rožinį gyvenimą. Protingai, tačiau kartu ir nuoširdžiai bei sąžiningai išsireikšti yra įgūdis, kurį turėtume atrasti ir lavinti. Tad siūlau ir prašau nusigręžti nuo mūsų visuomenę persmelkusio negatyvizmo ir mūsų žemėje ir laikais, kuriais gyvename, ieškoti gėrio, apie kito dorybę kalbėti dažniau nei apie klaidas, optimizmu keisti pesimizmą. Savo baimes pakeiskime savo tikėjimu.⁸

Yra daug priežasčių šiame pasaulyje mums būti optimistais. Taip, aplink vyksta tragedijos. Taip, visur yra problemų. Tačiau […] nieko nepakeisite, jei būsite nusiteikę pesimistiškai ar ciniškai. Pakeisite tuomet, kai žvelgsite optimistiškai ir darbuositės su tikėjimu.⁹

Neatsiduokite nevilčiai. Nepasiduokite. Tamsoje ieškokite šviesos. Ir jums tikrai atsivers galimybės. Neleiskite, kad pražūties pranašai jūsų galimybėms keltų pavojų.¹⁰

Lavinkite laimingą požiūrį. Lavinkite optimizmo dvasią. Vaikščiokite su tikėjimu, mėgaudamiesi gamtos grožiu, savo mylimų žmonių gerumu ir savo širdyje esančiu liudijimu apie dieviškus dalykus.¹¹

Viešpaties planas yra laimės planas. Kelias bus lengvesnis, rūpesčių bus mažiau, sunkumai bus ne tokie varginantys, jeigu mes gyvensime jausdami laimės dvasią.¹²

Kaip nepaprastai esame palaiminti! Kokie dėkingi turime būti! […] Lavinkime dėkingumo dvasią už gyvenimo palaimą ir už kiekvieno iš mūsų turimas nepaprastas dovanas bei privilegijas, kuriomis galime mėgautis. Viešpats pasakė, kad žemę paveldės romieji. (Žr. Mato 5:5.) Negaliu nepasidalinti supratimu, kad romumas reiškia dėkingumo dvasią kaip priešingybę pasikliovimo vien savimi požiūriui, tai reiškia didesnės už save galios pripažinimą, Dievo atpažinimą ir Jo įsakymų priėmimą. Tai yra išminties pradžia. Su dėkingumu vaikščiokite priešais Tą, kuris yra gyvasties ir visų gerųjų dovanų davėjas.¹³

Pasaulio istorijoje dar nebuvo didingesnio laiko gyventi žemėje nei dabar. Kokie dėkingi turėtume jaustis už tai, kad esame gyvi šiuo nuostabiu laiku ir turime visas šias nepakartojamas palaimas.¹⁴

Kai pagalvoju apie per mano gyvenimą atsiradusius stebuklus, kurių atsirado daugiau nei per visą žmonijos istoriją kartu sudėjus, tampu nuolankesnis ir dėkingesnis. Susimąstau apie automobilius, lėktuvus, kompiuterius, faksus, el. paštą ir internetą. Visa tai yra nepakartojama ir stebuklinga. Susimąstau apie milžiniškus žingsnius medicinos ir sanitarijos srityse. […] Ir be viso to dar įvyko tyrosios Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimas. Jūs ir aš esame dalis šio stebuklo, šio didžio darbo ir karalystės, kuri plėsdamasi visoje žemėje laimina žmonių gyvenimus. Koks nepaprastai dėkingas aš jaučiuosi.¹⁵

Gyvename laikų pilnatvėje. Įsidėmėkite šią frazę. Įsidėmėkite žodį pilnatvė. Jis reiškia, kad iš visos praeities buvo surinktas gėris ir žemėn sugrąžintas šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje.

Mano širdis […] kupina dėkingumo Visagaliui Dievui. Dėl Jo Sūnaus, kuris yra šio pasaulio Dievas, dovanos esame taip nepaprastai palaiminti. Mano širdis atkartoja mūsų giesmės žodžius: „Suskaičiuok malones, jas išvardink tu, ir nustebsi, kiek tau davė Viešpats jų“ (Giesmės, 136).¹⁶

Jausdami dėkingumą širdyse, neužsibūkime prie kelių turimų problemų. Verčiau skaičiuokime savo palaimas ir su didinga didžio tikėjimo įkvėpta dėkingumo dvasia eikime pirmyn ir statykime žemėje Dievo karalystę.¹⁷

Tegul dėkingumo dvasia vadovauja jums ir laimina jus dieną ir naktį. Stenkitės dėl jos. Ir pamatysite, kokių nuostabių rezultatų sulauksite.¹⁸

Viešpats pasakė: „Todėl pakylėk savo širdį ir džiūgauk, ir glauskis prie tavo sudarytų sandorų“ [DS 25:13]. Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų Jis sako džiaugtis. Evangelija – tai džiaugsmas! Ji yra priežastis mums džiaugtis.¹⁹

Niekada nepamirškite, kas esate. […] Jūs esate tikrų tikriausias Dievo vaikas. […] Jis yra jūsų Amžinasis Tėvas. Jis myli jus. […] Jis nori, kad Jo sūnūs ir dukterys būtų laimingi. Nuodėmė niekada nebuvo laimė. Nusižengimas niekada nebuvo laimė. Nepaklusnumas niekada nebuvo laimė. Laimė randama per mūsų Tėvo danguje planą bei Jo Mylimojo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus, įsakymų laikymąsi.²⁰

Kad ir ką darėte praeityje, aš siūlau jums iššūkį […] susitvarkyti savo gyvenimą pagal Evangelijos mokymus, su meile, pagarba ir dėkingumu žvelgti į šią Bažnyčią kaip į savo tikėjimo motiną, savo gyvenimu parodyti pavyzdį to, kaip Jėzaus Kristaus Evangelija žmogui teikia džiaugsmą.²¹

Paveikslėlis

Hinckleys with young children

Atgaila yra vienas iš pirmųjų Evangelijos principų. Atlaidumas yra dieviškumo žymė. Jums yra vilties. Jums priešaky visas gyvenimas, kurį galite pripildyti džiaugsmo, kad ir kokia nuodėminga galbūt buvo jūsų praeitis. Šis darbas – tai gelbėjimo darbas ir pagalba žmonėms įveikiant bėdas. Tai yra Evangelijos paskirtis.²²

Sutinku labai daug žmonių, kurie nuolat skundžiasi dėl savo pareigų naštos. Suprantama, kad spaudimas didelis. Yra daug, pernelyg daug darbų, kuriuos reikia atlikti. Prie viso šio spaudimo dar prisideda finansinė našta, tad dėl viso to esame linkę skųstis – dažniausiai namie, tankiai ir viešumoje. Keiskite savo mąstymą. Evangelija – tai geroji naujiena. Žmogus yra tam, kad galėtų džiaugtis [žr. 2 Nefio 2:25]. Būkite laimingi! Tegul ta laimė švyti jūsų veiduose ir prabyla per jūsų liudijimus. Nutiks bėdų. Kartais – tragedijų. Tačiau tarp viso to yra Viešpaties prašymas:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mato 11:28–30.)

Man labai patinka šie Dženkinso Loido Džounso žodžiai, kuriuos kadaise išsikirpau iš vieno Deseret News straipsnio. Pasidalinsiu jais su jumis. […] Jis sakė:

„Jei kas nors įsivaizduoja, jog palaima yra normalu, tai toks žmogus iššvaistys daug laiko visiems šaukdamas, kad jį apiplėšė.

Dauguma golfo kamuoliukų neįkrenta į duobutes. Didžiąją jautienos dalį sunku kramtyti. Dauguma vaikų užauga paprastais žmonėmis. Dauguma sėkmingų santuokų yra pagrįstos aukštu abipusės tolerancijos laipsniu. Dauguma darbų dažniausiai yra nuobodūs, o ne kitokie. […]

Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu senais laikais: uždelsimai, nukreipimai į šalį, dūmai, dulkės, pelenai ir kratymas, retkarčiais paįvairinami nuostabių vaizdų ir jaudinančių greičio šuolių.

Paslaptis ta, kad reikia Viešpačiui dėkoti už leidimą keliauti.“ (Deseret News, 12 June 1973.)

Kartoju, broliai ir seserys, paslaptis ta, kad reikia Viešpačiui dėkoti už leidimą keliauti; tikrai, ar ne nuostabi ši kelionė? Mėgaukitės ja! Pasijuokite iš jos! Uždainuokite apie ją! Prisiminkite šiuos Patarlių autoriaus žodžius:

„Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17:22.)²³

Tegul jūsų gyvenime būna nors koks šviesesnis atspalvis. Turi būti linksmybių ir laimės, humoro jausmo, sugebėjimo kartais pasijuokti iš to, kas juokinga.²⁴

Gyvenkite linksmai ir su juoku. Gyvenimu reikia mėgautis, o ne tik ištverti.²⁵

Šiandien stoviu čia dėl Viešpaties darbo nusiteikęs optimistiškai. Negaliu įsivaizduoti, jog Dievas darbą žemėje būtų pradėjęs tam, kad jis sužlugtų. Negaliu tikėti, kad darbas mažėja. Žinau, kad jis didėja. […] Turiu paprastą ir rimtą tikėjimą, kad gėris nugalės ir kad įsiviešpataus tiesa.²⁶

Mane visuomet domino istorija apie Kalebą, Jozuę ir kitus Izraelio žvalgus. Mozė išvedė Izraelio vaikus į dykumą. Antraisiais klajonių metais Kanaano kraštui išžvalgyti iš visų dvylikos genčių jis išrinko po atstovą, kuris grįžęs turėjo jam pranešti apie krašto išteklius bei žmones. Kalebas atstovavo Judo genčiai, o Jozuė – Efraimo genčiai. Tad dvylika jų nuvyko į Kanaano žemę. Jie išvydo derlingą kraštą. Jame išbuvo keturiasdešimt dienų. Kad įrodytų to krašto derlingumą, sugrįžę jie parsinešė „ankstyvųjų vynuogių“ (Skaičių 13:20).

Jie atėjo priešais Mozę ir Aaroną bei visus Izraelio vaikus ir prabilo apie Kanaano kraštą: „Tikrai jis pienu ir medumi teka. Štai jo vaisiai“ (27 eil.).

Tačiau dešimt žvalgų tapo savo abejonių ir baimės aukomis. Jie pateikė neigiamą pranešimą apie kanaanitų skaitlingumą bei ūgį. Jie padarė išvadą, kad „jie už mus stipresni“ (31 eil.). Jie palygino save su žiogais prieš tame krašte matytus milžinus. Jie buvo savo pačių bailumo aukos.

Tada priešais žmones stojo Jozuė ir Kalebas ir tarė: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis.

Jei Viešpats bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi.

Tik nemaištaukite prieš Viešpatį! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!“ (14:7–9)

Tačiau žmonės buvo labiau linkę patikėti tais dešimčia abejojančių nei Kalebu ir Jozue.

Tada pats Viešpats pareiškė, kad Izraelio vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų – tol, kol išmirs visa abejojusi ir bijojusi karta. Raštuose sakoma, kad „tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro Viešpaties akivaizdoje.

Tik […] Jozuė ir […] Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto“ (37–38 eil.). Jiedu buvo vieninteliai iš tos grupelės išgyvenę tuos keturis dešimtmečius ir turėję privilegiją įžengti į pažadėtąją žemę, apie kurią papasakojo teigiamai.

Tarp savo aplinkinių matome kai kuriuos, nesidominčius šio darbo ateitimi, abejingus, kalbančius apie suvaržymus, išsakančius baimes, eikvojančius laiką ieškojimui ir aprašymui to, ką jie laiko silpnybėmis, kurios iš tikro visai nesvarbios. Abejodami šio darbo praeitimi, jie negali įsivaizduoti jo ateities.

Gerai buvo pasakyta senovėje: „Kai nėra regėjimo, žūsta tauta“ (Patarlių 29:18, D. Kundroto Biblijos vertimas). Šiame darbe nėra vietos tiems, kurie tiki vien nesėkmės bei nevilties evangelija. Evangelija – tai geroji naujiena. Tai žinia apie pergalę. Tai dalykas, kurį reikia priimti su entuziazmu.

Viešpats niekada nesakė, kad nebus jokių rūpesčių. Mūsų žmonės pažino įvairiausius suspaudimus, kai šio darbo priešininkai persekiojo juos. Tačiau visuose jų sielvartuose matėsi tikėjimas. Šis darbas pastoviai judėjo pirmyn ir nuo pat jo pradžios niekada nežengė nė žingsnio atgal. […]

Tai yra Visagalio darbas. Ar mes, kaip individai, eisime pirmyn, priklausys nuo mūsų pačių. Tačiau Bažnyčia niekada nesiliaus judėjusi pirmyn. […]

Pasiėmęs Mozę pas Save, Jozuei Viešpats tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas […]. Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei!“ (Jozuės 1:9.) Tai yra Jo darbas. Niekada to nepamirškite. Priimkite jį su entuziazmu ir prieraišumu.²⁷

Šių dienų pasaulyje yra liūdna tendencija vieniems kitus žeminti. Ar kada esate mąstę, kad norint įžeisti kitą žmogų nereikia didelių protinių gebėjimų? Pabandykite atvirkščiai. Pabandykite sakyti komplimentus. […]

Mūsų visuomenėje taip pat paplitusi liūdna tendencija save sumenkinti. Kiti žmonės mums gali atrodyti labiau pasitikintys savimi, tačiau iš tikrųjų dauguma mūsų daugiau ar mažiau jaučiamės nevisaverčiai. Svarbiausia su savimi apie tai nekalbėti. […] Svarbiausia kuo geriau išnaudoti tai, ką turime.

Nešvaistykite laiko savigailai. Nemenkinkite savęs. Niekada nepamirškite, kad esate Dievo vaikas. Jūs turite dievišką pirmagimystę. Jumyse yra dalelė Dievo.²⁸

Mes giedame: „Dievo vaikas aš“ (Giesmės, 169). Tai nėra vien įsivaizdavimas, poetinis žodžių žaismas – tai gyva tiesa. Kiekviename iš mūsų yra dalelė dieviškumo, kurį reikia kultivuoti, kurį reikia iškelti į paviršių, kurį reikia kažkaip išreikšti. Tėveliai ir mamytės, mokykite savo vaikus, kad jie pačia tikriausia tiesiogine prasme yra Dievo sūnūs ir dukterys. Visame pasaulyje nėra tikresnės tiesos nei ši: galvoti, kad mumyse yra dieviškumo dalelė.²⁹

Tikėkite savimi. Tikėkite savo gebėjimais daryti didingus ir gerus dalykus. Tikėkite, kad nėra tokio aukšto kalno, į kurį nesugebėtumėte įkopti. Tikėkite, kad nėra tokios nuožmios audros, kurios nesugebėtumėte suvaldyti. […] Jūs esate Dievo vaikas, turintis neribotų gebėjimų.³⁰

Būkite ryžtingesni, labiau pasitempę ir šiek tiek geresni. Pasistenkite truputį labiau. Būsite laimingesni. Širdyje pajusite naują pasitenkinimą, naują džiaugsmą.³¹

Be abejo, kelyje pasitaikys kelios problemos. Reikės įveikti sunkumus. Tačiau jie nesitęs amžinai. [Dievas] jūsų neapleis. […]

Žvelkite į pozityvią pusę. Žinokite, kad Jis jus sergi, kad Jis klausosi jūsų maldų ir į jas atsakys, kad Jis myli jus ir kad Jis tą meilę parodys.³²

Juk yra tiek daug mielų, malonių ir gražių dalykų, nuo kurių galima viską pradėti. Esame Jėzaus Kristaus Evangelijos dalininkai. Evangelija reiškia „geroji naujiena“! Viešpaties žinia – tai žinia apie viltį ir išgelbėjimą! Viešpaties balsas – tai džiugių naujienų balsas! Viešpaties darbas – tai šlovingų pasiekimų darbas!

Tamsią ir neramią valandą Viešpats savo mylimiesiems tarė: „Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14:27.)

Šie nepaprasti padrąsinimo žodžiai – tai žiburys kiekvienam iš mūsų. Juo tikrai galime pasikliauti. Nes Jis ir Jo pažadai niekada nenuvils.³³

• Pagalvokite apie prezidento Hinklio patarimą „gėrio ieškoti giliau“ ir „lavinti laimingą požiūrį [ir] optimizmo dvasią“ (1 poskyris). Kodėl toks patarimas mums reikalingas šiomis dienomis? Kaip galime lavinti laimingą požiūrį?

• Prezidentas Hinklis sakė, jog kai mums vadovauja dėkingumo dvasia, sulauksime „nuostabių rezultatų“ (žr. 2 poskyrį). Dėl ko, jūsų manymu, galime sulaukti šių „nuostabių rezultatų“? Kaip esate laiminami turėdami dėkingumo dvasią?

• Ką manote apie gyvenimo palyginimą su kelione traukiniu senais laikais? (Žr. 3 poskyrį.) Kokią įtaką geroji Evangelijos naujiena daro jūsų požiūriui į tokią kelionę?

• Kaip, jūsų manymu, pasakojimas apie Kalebą ir Jozuę siejasi su mūsų gyvenimu? (Žr. 4 poskyrį.) Kokių esate matę pavyzdžių, kai žmonės entuziastingai priima Evangeliją? Kaip galime atgauti optimizmą, jei mus yra apėmusi neviltis? Kokie potyriai padidino jūsų optimizmą dėl Viešpaties darbo?

• Kodėl, jūsų manymu, yra tendencija menkinti kitus ir save? Kaip galime įveikti šią tendenciją? Kaip mes, asmeniškai ir šeimomis, galime padėti kitiems būti ryžtingesniems ir pasitempusiems? (Žr. 5 poskyrį.)

Jono 16:33; Filipiečiams 4:13; Mozijo 2:41; Almos 34:38; Etero 12:4; DS 19:38–39; 128:19–23

„Elgdamiesi taip, kaip esate mokomi, įgysite daugiau ilgalaikio supratimo (žr. Jono 7:17)“ (Skelbti Mano Evangeliją [2004], p. 19). Galite paklausti savęs, kaip galite pritaikyti Evangelijos mokymus namuose, darbe ir vykdydami bažnytines pareigas?