Tai padės suprasti krikštą

Kas tave bekrikštytų, jis turi turėti kunigystę – galią veikti Dievo vardu. Kai Jėzus norėjo pasikrikštyti, Jis nuėjo pas Joną Krikštytoją, kuris turėjo kunigystę (žr. Mato 3:13).

Tave krikštijantis asmuo turi gauti leidimą iš tavo vyskupo ar skyriaus prezidento.

Jėzus buvo pakrikštytas panardinimu. Tai reiškia, kad jis buvo visiškai panardintas ir greitai iškeltas (žr. Mato 3:16). Būtent taip jūs būsite pakrikštyti. Krikštijimas tokiu būdu primena mums, jog paliekame savo seną gyvenimą ir pradedame naują gyvenimą, pašvęstą tarnavimui Dievui ir Jo vaikams.

Pasikrikštydami sudarote sandorą, tai yra abipusį pasižadėjimą, su Dangiškuoju Tėvu. Jūs Jam pažadate, kad darysite tam tikrus dalykus, o Jis pažada jus laiminti. Ši sandora suformuluota sakramento maldoje, kuri sakoma kiekvieną sekmadienį (žr. DS 20:77–79). Jūs pasižadate:

• Atminti Jėzų Kristų.

• Laikytis Jo įsakymų.

• Priimti Kristaus vardą, kas reiškia pirmiausia rūpintis Jo darbu ir daryti tai, ko Jis nori, o ne tai, ko nori pasaulis.

Jei laikotės šio pažado, jums galioja Jo pažadas, kad su jumis bus Šventoji Dvasia ir kad jums bus atleidžiamos nuodėmės.

Šventosios Dvasios dovana yra viena vertingiausių Dangiškojo Tėvo dovanų. Jūsų krikštas vandenyje nėra užbaigtas tol, kol vyrai, turintys Melchizedeko kunigystę, nesuteikia jums palaiminimo Šventajai Dvasiai priimti (žr.  Jono 3:5).

Šventoji Dvasia yra Dievybės narys. Ji liudija apie Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų ir padeda mums žinoti, kas yra tikra. Ji padeda mums būti dvasiškai stipriems. Ji įspėja mus apie pavojus. Ji padeda mums mokytis. Šventoji Dvasia padeda mums jausti Dievo meilę.

Kai esame patvirtinami Bažnyčios nariais, Šventoji Dvasia gali visada būti su mumis, jei renkamės tai, kas teisu.

Viešpats moko, kad vaikai neturėtų krikštytis, kol nėra sulaukę tokio amžiaus, kai gali skirti, kas yra teisu ir kas neteisu. Raštuose nurodyta, kad tas amžius yra aštuoneri metai (žr. Moronio 8:11–12; DS 29:46–47; 68:27).