Augimas derlingoje dirvoje. Ištikimasis Ugandos jaunimas

Merginos iš vienos apylinkės buvo įkvėptos sesers Eleinės S. Dalton, visuotinės Merginų organizacijos prezidentės, mokymo apie dorą: „Dabar laikas mums visiems atsistoti ir išskleisti pasauliui vėliavą, kviečiančią grįžti prie doros.“¹ Tos merginos užlipo ant kalvos, nuo kurios gerai matėsi visas miestas, ir iškėlė aukso spalvos vėliavą, simbolizuojančią jų priesaiką būti doros pavyzdžiu. Jos visos kartu sugiedojo giesmę „Viršūnėj vėliava“ (Giesmės ir vaikų dainos, p. 30).

Šios merginos pakėlė savo asmeninio teisumo standartus. Jų paklusnumas sustiprino jų liudijimą ir paveikė kitus. Sesuo Dalton yra pasakiusi: „Jums nevalia nuvertinti savo teisios įtakos galios.“² Tų merginų pavyzdys lyg kokia vėliava plevėsuoja visam pasauliui.

Paveikslėlis

Kaip ir daugelis kitų merginų Ugandoje, Sandra į bažnyčią pėsčiomis eina apie du kilometrus, penktadieniais padeda valyti susirinkimų namus, o šeštadieniais lanko seminariją. Darbo dienomis ji keliasi prieš 5:00 ryto, kad paskaitytų mokyklos vadovėlius, o po to eina į mokyklą, iš kurios sugrįžta po 18:00 valandos. Dėl finansinių sunkumų ji praleido vienerius mokymosi metus, tačiau į šį iššūkį reaguoja pozityviai: „Evangelija man labai padėjo būti tvirtai ir nepajudinamai.“

Savo šeimoje Sandra yra vienintelė Bažnyčios narė, tačiau tėvai palaiko jos tarnystę Bažnyčioje, pavyzdžiui tuomet, kai apylinkė tvarkė vietinės našlaičių prieglaudos aplinką. Jos šeima mato, kad Evangelija padeda jai išlikti stipriai net susidūrus su sunkiai išsprendžiamomis problemomis. Kalbėdama apie tos stiprybės šaltinį, Sandra pasako: „Lankydama Bažnyčią jaučiuosi taip, lyg vilkčiausi Dievo šarvus“ (žr. Efeziečiams 6:11–17).

Kitai visai neseniai atsivertusiajai, Suzanai, Bažnyčia labai patinka. Anksčiau ji gyveno Pietų Sudane, iš kurio dėl sunkumų pabėgo su šeima ir buvo palaiminta, kai Ugandoje sutiko misionierius. Būdama pabėgėle, Evangelijoje ji atrado ramybę ir apsaugą. Sekmadieniais į Bažnyčią ji atsiveda ne tik savo jaunesniuosius broliukus ir sesutes, bet dar maždaug dešimt kitų vaikų, kurie nėra Bažnyčios nariai. Po netikėtos jos šeimos nario mirties ji sugrįžo į Pietų Sudaną ir laukia, kol ten bus įkurta Bažnyčia. Suzanai ir Sandrai nėra lengva, tačiau jos pasikliauna Dievu ir mėgaujasi gyvenimo pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją vaisiais (žr. Almos 32:6–8, 43).

Vaikinai Ugandoje futbolą pradeda žaisti vaikystėje ir tam naudoja tampriai į kamuolį supintas šakeles. Nuo pat jaunumės Denisas buvo gabus sportui, tad mokykla skyrė jam stipendiją, kad žaistų jų komandoje. Kai baigė mokyklą, viena profesionalų komanda pasiūlė jam atlyginimą, butą ir ketino apmokėti to buto išlaikymą. Tai buvo svajonės išsipildymas, tačiau Denisas žinojo, kad visa tai greičiausiai prieštaraus jo planams tais metais išvykti į misiją.

Paveikslėlis

Deniso troškimas vykdyti Dangiškojo Tėvo valią buvo toks stiprus, kad atėjus laikui tarnauti misijoje, jis nejautė pagundos pasilikti toje komandoje. Dauguma žmonių nesuprato jo pasirinkimo, tačiau Denisas buvo tikras, kad pasirinko teisingai tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. Jis sako: „Neseniai pasikrikštijo du mano jaunėliai broliai ir jaunėlė sesutė. Niekad nemaniau, kad mano sesuo išgirs Evangeliją. Kai matau, kokius stebuklus Dievas daro mano šeimoje, tai man suteikia šviesios vilties ir mano ateičiai.“

Deniso apylinkėje vaikinai kas savaitę mokosi iš vadovėlio Skelbti Mano Evangeliją. Atsivesdami savo draugus į sekmadienio susirinkimus bei kitas veiklas (taip pat darbo dienomis vykstančias krepšinio ir futbolo rungtynes), jie tapo lyg komanda, glaudžiai besidarbuojanti su misionieriais. Kunigai pakrikštijo draugus ir kitus žmones, kuriuos misionieriams padėjo mokyti jaunuoliai. Per kelis metus ši vaikinų komanda labai sustiprino visą apylinkę, o keturi iš jų, taip pat ir Denisas, gavo pašaukimą tarnauti Kenijos Nairobio misijoje.

Jie sekė Vyresniojo Deivido A. Bednario iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo patarimu tapti „misionieriais dar gerokai prieš [išsiunčiant] savo misijos dokumentus.“³ Tai jie darė darbuodamiesi kaip kvorumas – geriausia iš visų komandų.

Tie keturi misionieriai įveikė sunkumus dėl galimybės tarnauti. Vilberforsas aiškina: „Buvau beprarandąs viltį vykti į misiją [dėl jos kainos], bet tada perskaičiau Mato 6:19–20: „Nesikraukite lobių žemėje … verčiau kraukitės lobį danguje.“ Taigi su visu stropumu ir įsipareigojimu aš sugebėjau pasiekti tikslą tarnauti nuolatinėje misijoje. Man labai patinka misionieriška tarnystė. Nėra nieko geriau, nei pirma ieškoti dangaus karalystės.“

Ugandos jaunimas padeda statyti Dievo karalystę su didele viltimi ateičiai. Nors Rytų Afrikoje nėra šventyklos, tačiau šis jaunimas jau laukia dienos, kai galės susituokti tolimoje šventykloje. Per vieną kuolo veiklą daug dėmesio buvo skirta pasiruošimui įžengti į šventyklą, o veiklos pabaigoje savo liudijimą išsakė vienas to kuolo prezidentūros narys: „Dievas jus myli. Jūs esate Bažnyčios Ugandoje ateitis.“ Šis teisus jaunimas jau daro didelę įtaką.

Ugandos vaikinai ir merginos pasaulio dalykus aukoja dėl tų palaimų, kurios liks per amžius. Jie pasėjo tikėjimo sėklą ir rūpestingai ją puoselėja (žr. Almos 32:33–37). Lyg kokiu vaisių kupinu medžiu (žr. Almos 32:42) šis jaunimas toje derlingoje žemėje dalinasi Evangelijos džiaugsmu.