Laiško efeziečiams studijų įvadas

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad „Laiškas efeziečiams yra skirtas visam pasauliui, žydams ir kitataučiams, vyrams ir žmonoms, tėvams ir vaikams, šeimininkams ir tarnams. Tai buvo Dievo valia Pauliaus laikais; tai įkvėpimo balsas mūsų laikais; tai universalus ir visiems pritaikytas laiškas.

[…] Tai yra vienas geriausių iš Paulius raštų ir yra dokumentas, kuris kalba apie pagrindus, Dievo Evangeliją visoje jos išgelbėjimo šlovėje“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–73], 2:489).

Laiško efeziečiams studijavimas gali jus įkvėpti atidėti į šoną šio pasaulio dalykus ir padėti augti dvasiškai bei išmokti aktyviau siekti vienybės ir bičiulystės Bažnyčioje.

Laišką efeziečiams parašė apaštalas Paulius (žr. Efeziečiams 1:1).

Paulius teigia, kad tuo metu, kai rašė Laišką efeziečiams, jis buvo kalinys (žr. Efeziečiams 3:1; 4:1; 6:20). Laiškas efeziečiams galėjo būti parašytas Pauliaus pirmojo įkalinimo Romoje apie 60–62 m. po Kr. metu (žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“, scriptures.lds.org). Tuo metu Paulius buvo laikomas namų arešto sąlygomis, tačiau galėjo priimti svečius ir mokyti Evangelijos (žr. Apaštalų darbų 28:16–31).

Biblijos Karaliaus Jokūbo versijoje, Efeziečiams 1:1 rašoma, kad Laiškas efeziečiams skirtas „šventiesiems, esantiems Efeze“. Tačiau senuosiuose Laiško efeziečiams rankraščiuose nėra žodžių „gyvenantiems Efeze“. Todėl įmanoma, kad Paulius laišką parašė nebūtinai konkrečiai efeziečiams, bet kelioms šventųjų bendruomenėms, įskaitant ir buvusias Efeze. Efezas buvo pagrindinė Pauliaus apsistojimo vieta jo trečiosios misionieriškos kelionės metu (žr. Apaštalų darbų 19:9–10; 20:31), ir jis labai rūpinosi šiais žmonėmis (žr. Apaštalų darbų 20:17, 34–38).

Šiame laiške Paulius kreipiasi į kitataučius Bažnyčios narius (žr. Efeziečiams 2:11), kurie tikriausiai buvo neseniai atsivertę (žr. Efeziečiams 1:15). Jis rašė, kad padėtų ugdyti jau esamų narių dvasingumą ir liudijimus. Jo pagrindiniai tikslai buvo padėti tiems atsivertusiesiems augti dvasiniame Dievo ir Bažnyčios pažinime (žr. Efeziečiams 1:15–18; 3:14–19); skatinti vienybę, ypatingai tarp žydų ir kitataučių šventųjų (žr. Efeziečiams 2:11–22; 4:1–16; 5:19–6:9) ir raginti šventuosius atsilaikyti prieš blogio jėgas (žr. Efeziečiams 4:17–5:18; 6:10–18). Daugelis šventųjų Efeze gyveno pakankamai teisiai, kad būtų užantspauduoti amžinajam gyvenimui (žr. Efeziečiams 1:13; Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 2:493–94).

Laiške efeziečiams yra aprašyta daugelis pastarųjų dienų šventiesiems gerai pažįstamų mokymų ir idėjų, tokių kaip išankstinis įšventinimas, laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis, Šventoji Pažado Dvasia, pranašų ir apaštalų svarba, vienos tikros ir vieningos Bažnyčios idėja, taip pat įvairios pareigybės, pašaukimai bei funkcijos Bažnyčios organizacijoje. Laiške taip pat yra vieni didingiausių iš Raštuose sutinkamų mokymų apie šeimą.

Efeziečiams 1:1–4:16. Paulius rašo apie šventųjų išankstinį įšventinimą gauti Evangeliją; laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį; užantspaudavimą Šventąja Pažado Dvasia; išgelbėjimą malone; kitataučių ir žydų šventųjų suvienijimą Bažnyčioje; vieną Viešpatį, vieną tikėjimą, vieną krikštą; Bažnyčios tikslą ir Bažnyčios organizaciją, pastatytą ant apaštalų ir pranašų pamato su kertiniu akmeniu Jėzumi Kristumi. Paulius moko, kad Dievas laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu visa suvienys Kristuje.

Efeziečiams 4:17–6:24. Paulius ragina šventuosius tikrąją doktriną taikyti savo kasdieniame gyvenime. Jis ragina juos atsižadėti senojo žmogaus (ankstesnių nuodėmių) ir apsivilkti nauju žmogumi, kuriuo jie tapo per Kristų. Jis duoda patarimus žmonoms, vyrams, vaikams, tėvams, tarnams, šeimininkams ir bendruomenėms. Jis ragina šventuosius „apsiginkluo[ti] visais Dievo ginklais“ (Efeziečiams 6:11).