Hebrajams 5–6

Apaštalas Paulius mokė, kad tie, kuriems suteikiama kunigystė, turi būti pašaukti Dievo ir kad Jėzus Kristus buvo „Dievo [pašauktas būti] vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Hebrajams 5:10). Paulius ragino Bažnyčios narius turėti uolumo, tikėjimo, kantrybės ir vilties laukiant Dievo pažadų išsipildymo.

Įsivaizduokite, kad jūsų pažįstamas ant popieriaus lapelio užrašo Daktaras ir prisisega prie savo marškinių. Nors jis ir turėtų kortelę su tinkamomis pareigomis, kas jums neduotų ramybės, jei šis žmogus norėtų operuoti jus po nelaimingo atsitikimo? Kas jums neduotų ramybės, jeigu jis turėtų kortelę su užrašu Teisėsaugos pareigūnas ir bandytų skirti jums baudą už kokį nors jūsų prasižengimą?

Kodėl jūs prieštarautumėte ir nepasitikėtumėte šiuo žmogumi, norinčiu veikti pagal pareigas, kurias jis pats sau pasiskyrė?

Nepaisant to žmogaus turimos kortelės su tinkama profesija, jis neturėtų reikiamo įgaliojimo ir gebėjimų atlikti šias užduotis. Taip kaip visuomenė nustatė būdus, kaip gauti įgaliojimus vykdyti tam tikras pareigas, taip ir Dievas nustatė būdą, kaip gauti Jo įgaliojimą tam tikroms pareigoms Jo Bažnyčioje vykdyti. Studijuodami Hebrajams 5 skyrių ieškokite Dievo įsteigto modelio, kaip gauti Jo įgaliojimą.

Apaštalas Paulius apibūdino Gelbėtoją kaip „didį vyriausiąjį kunigą“ (Hebrajams 4:14). Perskaitykite Hebrajams 5:1–3 ir suraskite, ko Paulius mokė apie aukštojo kunigo vaidmenį tarp izraelitų pagal Mozės įstatymą.

„Pagal Mozės įstatymą pirmininkaujantis Aarono kunigijos vadovas buvo vadinamas aukštuoju kunigu. Pareigybė buvo paveldima ir perduodama per Aarono šeimos pirmagimius, o pats Aaronas buvo pirmasis Aarono tvarkos aukštasis kunigas. Aukštasis kunigas dažniausiai tarnaudavo visą likusį savo gyvenimą, bet galiausiai ši pareigybė buvo perimta nedorėlių. Aukštieji kunigai buvo netinkamai paskiriami ir nušalinami pagal Herodo ir panašių romiečių pageidavimą. Šioje pareigybėje laikotarpiu nuo 37 m. prieš Kr. iki 68 m. po Kr. tarnavo 28 įvairūs vyrai“ (Bible Dictionary, „High priest“).

Perskaitykite Hebrajams 5:4 ir suraskite, kaip buvo renkamas aukštasis kunigas.

Kad suprastumėte, kaip Aaronas buvo pašauktas Dievo (žr. Hebrajams 5:4), perskaitykite Išėjimo 28:1, kur aprašytas Dievo ir Mozės bendravimas ant Sinajaus kalno.

Pamąstykite, kodėl svarbu, kad Dievas apreiškė Aarono pašaukimą Mozei, o ne pačiam Aaronui ar kam nors kitam. Mozė buvo pranašas ir todėl turėjo įgaliojimą gauti tokį apreiškimą ir prižiūrėti kunigystės naudojimą žemėje.

Iš Pauliaus pateiktų nurodymų Hebrajams 5:4 sužinome, kad tie, kurie yra įšventinami į kunigystę, turi būti pašaukti Dievo per apreiškimą Jo įgaliotiems tarnams. Šiandien Bažnyčioje įgalioti kunigystės vadovai kalbasi su kiekvienu kandidatu šiam įšventinimui ir siekia Šventosios Dvasios vadovavimo, kad nustatytų, ar kandidatas yra pasiruošęs ir vertas būti įšventintas į kunigystę.

Kaip ši tiesa susijusi su žmonių pašaukimu tarnauti kitose pareigybėse Bažnyčioje?

Perskaitykite Tikėjimo Teiginių 1:5 ir suraskite, kaip anksčiau Hebrajams 5:4 rasta tiesa ir frazė „Dievo šaukiamas kaip Aaronas“ atsispindi tame, ką parašė pranašas Džozefas Smitas. Atkreipkite dėmesį, kad pranašystė reiškia apreiškimą.

Kas dar, pagal penktą tikėjimo teiginį, kartu su Dievo pašaukimu „per pranašystę“, turi nutikti tiems, kuriems yra suteikiamas įgaliojimas „Evangelijai skelbti ir jos apeigoms atlikti“?

Paveikslėlis

Mozė suteikia Aaronui kunigystę

Ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose rašoma, kad pranašai, turintieji kunigystę, ir Evangelijos mokytojai savo pašaukimus gavo per kunigystę turinčiųjų, kurie yra įgalioti, rankų uždėjimą (žr. Skaičių 27:18–23; Apaštalų darbų 6:5–6; 13:2–3; 1 Timotiejui 4:14).

1. Savo Raštų studijavimo žurnale atsakykite į vieną arba į abu pateiktus klausimus:

   1. Kuo žmonių pašaukimo tarnystėn Bažnyčioje procesas šiandien panašus į Raštuose pateikiamą modelį?

   2. Kodėl svarbu žinoti, kad kunigystės įgaliojimas gali būti suteiktas tik tokiu būdu?

Perskaitykite Hebrajams 5:5–6 ir suraskite, kas Gelbėtojui suteikė Jo įgaliojimą.

Pasak šių eilučių, Dangiškasis Tėvas suteikė kunigystę Savo Sūnui, Jėzui Kristui. Jis turėjo būti „kunigas per amžius Melchizedeko būdu“ (Hebrajams 5:6).

Kaip ir Melchizedeko kunigystės pareigybė, taip ir aukštojo kunigo pareigybė priklauso „Jėzui Kristui, kaip didžiajam Aukštajam Kunigui. Adomas ir visi patriarchai taip pat buvo aukštieji kunigai. Šiandien trys pirmininkaujantys aukštieji kunigai sudaro Bažnyčios Prezidentūrą ir pirmininkauja visiems kitiems, turintiems kunigystę, bei bažnyčios nariams. Mūsų dienomis, esant reikalui, visoje bažnyčioje aukštaisiais kunigais papildomai įšventinami kiti verti vyrai“ (Raštų rodyklė, „Aukštasis kunigas“, raštai.lds.org).

Perskaitykite Hebrajams 5:7–10 ir 9 eilutėje pasižymėkite, kuo tapo Jėzus Kristus. 7–8 eilutės Melchizedeką apibūdina kaip kunigą ir karalių, gyvenusį Abraomo laikais.

Paveikslėlis

Vyresnysis Briusas R. Makonkis

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad šios eilutės kalba „tiek apie Melchizedeką, tiek apie Kristų, nes Melchizedekas buvo Kristaus pavaizdas, kurio tarnystė nusakė ir pirma laiko parodė mūsų Viešpaties tarnystę“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–73], 3:157).

2. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į tokį klausimą: Kokiu būdu Jėzus Kristus yra „amžinojo išgelbėjimo priežasti[s]“ (Hebrajams 5:9) visiems, kurie paklūsta Jam?

Kaip rašoma Hebrajams 5:11–14, Paulius išreiškė troškimą apie tai mokyti daugiau, tačiau pasakė, jog žmonės stokoja dvasinio supratingumo ir brandumo, kad suvoktų sudėtingesnius dalykus.

Dievas pažadėjo savo vaikams tokius palaiminimus kaip ramybė, laimė, atlaidumas, atsakymas į maldas, patriarchalinio palaiminimo palaimos, prikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Kai kurie iš šių palaiminimų priklauso nuo mūsų pasirinkimų.

Kurio iš pažadėtų palaiminimų nekantraujate sulaukti?

Kaip rašoma Hebrajams 6 skyriuje, Paulius ragino šventuosius nepasiduoti siekiant Viešpaties pažadėtųjų palaiminimų. Skaitydami šį skyrių ieškokite tiesų, kurios gali jums padėti gauti Dievo pažadėtuosius palaiminimus.

Perskaitykite Hebrajams 6:1–3 ir raskite, ko Paulius mokė šventuosius, dėl ko jie turėtų darbuotis. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Džozefo Smito vertimo Hebrajams 6:1 (Raštų rodyklėje) teigiama: „Todėl nepalikdami Kristaus doktrinos principų“ (kursyvas pridėtas). Džozefo Smito vertimo Hebrajams 6:3 (Raštų rodyklėje) teigiama: „Ir mes toliau žengsime į tobulumą, jei Dievas leis.“

Būti tobulam reiškia būti dvasiškai brandžiam arba išbaigtam (žr. Raštų rodyklę, „Tobulas“, raštai.lds.org). Hebrajams 6:1–2 skaitome, kad Evangelijos principai ir apeigos suformuoja pamatą, ant kurio turėtume statyti darbuodamiesi tobulumo arba dvasinio brandumo link.

Kaip užrašyta Hebrajams 6:4–8, Paulius apibūdino tuos, apie kuriuos kalbama kaip apie pražūties sūnus, tuos, kurie turi pilną ir tobulą pažinimą, kad Jėzus yra Kristus, tačiau nusisuka nuo šios tiesos ir tampa Dievo priešais. Paulius šiuos žmones palygino su šventaisiais, į kuriuos jis kreipėsi šiuo laišku, kurie darbavosi Kristaus vardu (žr. Hebrajams 6:9–10).

Perskaitykite Hebrajams 6:11–15 ir raskite, ką Paulius skatino šventuosius daryti, kad darbuodamiesi paveldėtų Dievo pažadėtuosius palaiminimus. Gali padėti tai, kad frazė „rodyt[i] ankstesnį uolumą, idant ištobulintų viltį iki galo“ 11 eilutėje reiškia būti stropiems, iki kol gausime Dievo pažadėtuosius palaiminimus.

Paulius Abraomą apibūdino kaip uolumo, tikėjimo ir kantrybės pavyzdį siekiant Dievo pažadėtųjų palaiminimų. Abraomas buvo 75 metų, kai Dievas pažadėjo jam palikuonių, o tada jis laukė 25 metus, tikėdamas, kad šis pažadas bus įvykdytas per Izaoko gimimą. Iš Pauliaus mokymo sužinome, kad per uolumą iki galo, tikėjimą Jėzumi Kristumi ir kantrybę mes galime paveldėti Dievo pažadėtus palaiminimus.

3. Savo Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kodėl, jūsų manymu, uolumas, tikėjimas Jėzumi Kristumi ir kantrybė yra svarbūs siekiant gauti Dievo pažadėtuosius palaiminimus?

   2. Ar esate sulaukę pažadėtojo palaiminimo per uolumą, tikėjimą Jėzumi Kristumi ir kantrybę?

Kaip rašoma Hebrajams 6:16–18, Paulius mokė, kad Dievas ištesės savo pažadus ir niekada nemeluos. Todėl galime viltis Jo pažadais ir tikrai žinoti, kad jie bus įvykdyti.

Perskaitykite Hebrajams 6:19–20 ir raskite, kaip mūsų viltis dėl Dievo pažadėtų palaiminimų veikia mūsų gyvenimą.

Viena tiesa, kurią galime rasti Hebrajams 6:19, yra ta, kad mūsų viltis dėl Dievo pažadų yra dvasinis mūsų sielų inkaras. Viltis yra „pažadėtų palaiminimų už teisumą tvirtas tikėjimasis ir troškimas“ (Raštų rodyklė, „Viltis“, raštai.lds.org).

4. Savo Raštų studijavimo žurnale nupieškite inkarą. Pagalvokite, kokia laivo inkaro paskirtis. Aprašykite, kaip vylimasis Dievo pažadais buvo dvasinis jūsų inkaras.

Pagalvokite, kaip galite dar labiau ugdyti uolumą, tikėjimą, kantrybę ir viltį. Gautus įkvėpimus galite užsirašyti savo asmeniniame dienoraštyje.

5. Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

   Hebrajams 5–6 skyrius išstudijavau ir šios pamokos užduotis atlikau (data).

   Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: