Mylėkite tuos, kuriuos mokote

Dauguma Jericho gyventojų manė, kad žino viską, ką reikia žinoti apie Zachiejų. Jis buvo muitininkas ir mokesčių rinkėjas – iš tikrųjų vyriausiasis muitininkas – ir buvo turtingas. Akivaizdu, manė jie, kad jis turi būti nesąžiningas ir korumpuotas. Tačiau Jėzus žvelgė į Zachiejaus širdį ir jame matė garbingą Abraomo sūnų (žr. Luko 19:1–10). Gelbėtojas matė žmones ne tik tokius, kokie jie atrodė, bet ir tokius, kokie jie iš tikrųjų buvo – ir kokiais jie galėjo tapti. Tokiuose neišprususiuose žvejuose kaip Simonas, Andriejus, Jokūbas ir Jonas Jis įžvelgė būsimus savo Bažnyčios vadovus. Bauginančio persekiotojo Sauliaus asmenyje Jis įžvelgė „išrinktąjį indą“, kuris skelbs Jo Evangeliją karaliams ir tautoms (žr. Apaštalų darbų 9:10–15). Ir jumyse, ir kiekviename žmoguje, kurį mokote, Gelbėtojas mato Dievo sūnų ar dukrą su neribotomis galimybėmis.

Tikėtina, kad tarp jūsų mokomų žmonių bus tokių, kurie atrodys ištikimi ir atsivertę, ir tokių, kurie atrodys abejingi ar net maištaujantys. Žiūrėkite, kad nedarytumėte prielaidų remdamiesi tik tuo, ką matote. Šventoji Dvasia gali jums padėti kiekviename žmoguje įžvelgti dalelę to, ką mato Gelbėtojas, ir padėti jums pradėti mylėti juos taip, kaip myli Jis.

Klausimai apmąstymams. Pagalvokite apie kiekvieną jūsų mokomą asmenį ir pamąstykite, ką apie kiekvieną iš jų mano Dangiškasis Tėvas ir Jėzus. Ką Jie galėtų jame ar joje įžvelgti? Kaip tokios mintys paveiks tai, kaip mokysite tą asmenį?

Iš Raštų: 1 Samuelio 16:7; Psalmių 8:4–5; Romiečiams 8:16–17; Doktrinos ir Sandorų 18:10–14

Samarietė prie šulinio atėjo ne tam, kad pasiklausytų Evangelijos žinios. Ji atėjo pasisemti vandens. Tačiau Gelbėtojas suvokė, kad jos troškulys buvo ne tik fizinis. Jis žinojo, kad jos praeitis buvo nelengva, o santykiai – nestabilūs. Taigi Jėzus paėmė fizinį poreikį, kuris jai buvo aktualiausias, – gyvybę palaikantį vandenį, – ir susiejo tai su gilesniais dvasiniais „gyvojo vandens“ ir „amžinojo gyvenimo“ poreikiais. Jų tarpusavio pokalbio pabaigoje moteris turėjo asmeninį liudijimą, kad Jėzus yra Kristus, kurį iš dalies įkvėpė tai, kad Jis ją gerai pažinojo. Ji tarė: „[Jis] pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?“ (žr. Jono 4:6–29).

Būti panašiu į Kristų mokytoju reiškia pažinti savo mokinius ir stengtis suprasti, kas yra jų širdyse. Galėtumėte domėtis jų gyvenimu ir rodyti atjautą. Galėtumėte ieškoti būdų, kaip suprasti jų praeitį, talentus, pomėgius ir poreikius. Galėtumėte išsiaiškinti, kaip jie mokosi geriausiai. Galėtumėte užduoti klausimus, atidžiai klausytis ir stebėti. Galiausiai galite melsti supratimo, kurį gali suteikti tik Dvasia. Kuo geriau pažįstate asmenį, tuo geriau galite padėti jam rasti asmeninę prasmę ir galią Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Kai tik suprasite asmens troškulį, Dvasia galės jus pamokyti, kaip padėti jį numalšinti gyvuoju Gelbėtojo vandeniu.

Klausimai apmąstymams. Ką jau žinote apie savo mokinius? Kas jiems yra svarbu? Kokios yra jų stipriosios savybės? Kokių problemų jie turi? Kaip galėtumėte juos geriau suprasti?

Iš Raštų: Psalmių 139:1–5; Mato 6:25–32; Morkaus 10:17–21; Jono 10:14; 3 Nefio 17:1–9

Įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis Simonas Petras, kai išgirdo Gelbėtoją sakant: „Simonai, Simonai! Štai Šėtonas prašė persijoti jus […]. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų“ (Luko 22:31–32). Kaip jus veiktų žinojimas, kad Jėzus Kristus meldėsi Tėvui už jus? Senovės Amerikos gyventojai turėjo tokį potyrį ir jį taip aprašė: „Niekas negali net įsivaizduoti to džiaugsmo, kuris pripildė musų sielas tuo metu, kai girdėjome [Jėzų] meldžiantis už mus Tėvui“ (3 Nefio 17:17).

Taip pat galite pamąstyti apie tai, kas vyksta jūsų viduje, kai dėl ko nors meldžiatės jūs patys – nuosekliai, vardu. Kaip jūsų maldos veikia jūsų jausmus apie tą asmenį? Kaip jos veikia jūsų veiksmus? Be abejo, mūsų Tėvas Danguje girdi ir išklauso nuoširdžias mokytojo, norinčio padėti besimokančiajam, maldas. Vienas dažniausių būdų, kaip Jis atsako į tokias maldas, yra paliesti mokytojo širdį ir įkvėpti jį ar ją padaryti ar pasakyti ką nors, kas padėtų besimokančiajam pajusti Jo meilę.

Klausimai apmąstymams. Kai galvojate apie savo mokinius, ar yra kas nors, kam, jūsų manymu, ypač reikia jūsų maldų? Dėl ko konkrečiai jaučiate įkvėpimą melstis dėl jo ar jos? Kokių palaiminimų galima sulaukti pakvietus besimokančiuosius melstis vieniems dėl kitų?

Iš Raštų: Jono 17; Almos 31:24–36; 3 Nefio 18:15–24; 19:19–23, 27–34

Jėzaus laikais tarp religinių vadovų vyravo bendra nuostata, kad nusidėjėlių reikia šalintis. Todėl šie vadovai, pamatę Jėzų bendraujantį su nusidėjėliais, pasibaisėjo. Kaip su tokiais žmonėmis bendraujantis asmuo gali būti dvasinis mokytojas?

Jėzus, žinoma, laikėsi kitokio požiūrio. Jis gydė dvasiškai sergančius žmones (žr. Morkaus 2:15–17; Luko 4:17–18). Jis nuolat bendraudavo su tais, kurie buvo kitokie nei aplinkiniai arba turėjo sudėtingą praeitį, o taip pat ir su nusidėjėliais. Jis gyrė romėnų kareivio tikėjimą (žr. Mato 8:5–13). Vienas iš Jo pašauktų patikimų mokinių buvo visuomenės pasitikėjimo neturėjęs muitininkas (žr. Morkaus 2:14). Kartą vienai svetimavimu apkaltintai moteriai Jis padėjo pasijusti saugiai ir įkvėpė ją atgailauti bei pradėti gyventi dorai (žr. Jono 8:1–11).

Tačiau Jėzus padarė kai ką daugiau. Tokią pat palankumo ir meilės nuostatą Jis puoselėjo ir tarp savo sekėjų. Jo pavyzdys tikrai buvo apaštalų širdyse, kai atėjo laikas Evangeliją nešti visoms tautoms. Apie tai byloja šie Petro žodžiai: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis“ (Apaštalų darbų 10:34).

Labai didelė tikimybė, kad beveik visi, kuriuos esate pašaukti mokyti, kokiu nors būdu bando jaustis gerbiami ir vertinami. Tai, kaip juos mylite ir gerbiate, gali parodyti, kad jie yra ne tik laukiami, bet ir reikalingi. Galite susisiekti su tais, kurie nelanko pamokų, kuriems sunkiai sekasi arba kurie neatrodo susidomėję, ir būti kantrūs, jei pažanga atrodo lėta. Galite padėti visiems jaustis saugiai ir patogiai dalijantis savo nuogąstavimais su bendratikiais. Galite padaryti netgi daugiau. Visus besimokančiuosius galite įkvėpti padėti kurti tokią aplinką, kurioje doktrinos būtų mokoma pagarbos, bendrystės ir meilės dvasia.

Klausimai apmąstymams. Kas padeda asmeniui jaustis gerbiamam ir vertinamam? Kas asmenį įkvepia gerbti ir vertinti kitus? Kai pamaldžiai mąstote apie savo mokinius, ką jaučiate raginami daryti, kad jie visi jaustųsi laukiami ir reikalingi?

Iš Raštų: Jono 4; 2 Nefio 26:27–28, 33; Almos 1:26; 3 Nefio 18:22–25

Paveikslėlis

tėvas moko vaikus

Baigiantis nuostabiai, įkvepiančiai mokymo ir tarnavimo nefitams dienai, Jėzus pastebėjo, kad atėjo laikas Jam eiti. Jis turėjo aplankyti kitus žmones. Jis tarė: „Eikite į savo namus […] ir paruoškite savo protus rytojui.“ Tačiau žmonės tik sėdėjo, „ašarojo ir neatsitraukdami žiūrėjo į jį, tarsi prašytų jo dar truputėlį su jais pabūti“. Pastebėjęs jų neišsakytą poreikį ir „pilnas užuojautos“, Jėzus pasiliko šiek tiek ilgiau (3 Nefio 17:3, 5–6). Jis laimino jų ligonius ir prislėgtuosius. Jis atsiklaupė ir meldėsi kartu su jais. Jis verkė su jais ir džiaugėsi kartu su jais.

Galėtumėte pamaldžiai išnagrinėti Gelbėtojo žodžius ir veiksmus 3 Nefio 17 skyriuje. Apmąstykite, kaip Jis išreiškė meilę tiems, kuriuos mokė. Jo meilės išraiškų paieškokite kitose Raštų vietose. Tada pagalvokite apie savo mokinius. Kaip tinkamai parodyti meilę jiems? Leiskitės vedami Dvasios. Jei jums sunku jausti ar išreikšti meilę savo mokiniams, pradėkite nuo liudijimo apie Dievo meilę. Tada „melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti [tyros Kristaus meilės], kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai“ (Moronio 7:48). Ir nepamirškite, kad jūsų rūpestis dėl pamokos mokymo niekada neturėtų atitraukti jūsų nuo meilės reiškimo žodžiais ir veiksmais. Tai, kaip su žmonėmis elgiatės, dažnai yra tiek pat svarbu kaip tai, ko juos mokote.

Klausimai apmąstymams. Kaip Gelbėtojas padėjo jums pažinti Jo meilę jums? Kaip kuris nors iš tėvų ar kitų mokytojų padėjo jums pajusti Jo meilę? Ar jūsų mokiniai žino, kad juos mylite? Ar jie žino, kad Gelbėtojas juos myli?

Iš Raštų: Morkaus 6:31–42; Jono 13:3–16, 34–35; 15:12–13; 1 Korintiečiams 13:1–7; 1 Jono 4:7–11