Mokykite Dvasia

Ruošdamasis savo tarnystei, Gelbėtojas 40 dienų praleido tyruose, kad „būtų su Dievu“ (Džozefo Smito Vertimo Mato 4:1). Tačiau dvasiškai ruoštis Jis pradėjo gerokai anksčiau. Kai Šėtonas Jį gundė, Jis galėjo kliautis „gyvenimo žodžiais“, kuriuos savyje kaupė „reikiamai valandai“ (žr. Doktrinos ir Sandorų 84:85). Pagalvokite, kaip jūs dvasiškai rengiatės mokyti. Ką iš Mato 4:1–11 sužinojote apie tai, kaip galėtumėte sekti Gelbėtojo pavyzdžiu pasiruošti dvasiškai?

Dvasia yra tikroji mokytoja ir tikroji atsivertimo versmė. Galingam Evangelijos mokymui reikia ne tik paruošti pamoką, bet ir gerai dvasiškai pasiruošti dar gerokai prieš pradedant mokyti. Jei būsite dvasiškai pasiruošę, mokydami geriau girdėsite Dvasios patarimus ir galėsite jais vadovautis. Šventąją Dvasią į savo mokymą galite pakviesti tik tada, kai pakviesite Ją į savo gyvenimą. Tai reiškia stropiai stengtis sekti Gelbėtojo pavyzdžiu ir visa širdimi gyventi pagal Jo Evangeliją. Kadangi nė vienas iš mūsų to nepadaro tobulai, tai reiškia, kad turime atgailauti kiekvieną dieną.

Klausimai apmąstymams. Ką jums reiškia dvasiškai pasiruošti mokyti? Kaip jaučiatės įkvėpti geriau dvasiškai ruoštis? Kaip, jūsų manymu, dvasinis pasiruošimas gali pakeisti jūsų mokymą?

Iš Raštų: Ezros 7:10; Luko 6:12; Almos 17:2–3, 9; Doktrinos ir Sandorų 11:21; 42:13–14

Jayras, sinagogos vyresnysis, puolė Jėzui po kojomis, maldaudamas padėti jo mirštančiai dukrai. Jėzus su savo mokiniais perpildytomis gatvėmis spraudėsi link Jayro namų, kai staiga Jėzus sustojo. „Kas mane palietė?” – paklausė Jis. Atrodė keistas klausimas – žmonių spūstyje kas galėjo Jo nepaliesti? Tačiau Gelbėtojas suvokė, kad toje minioje buvo žmogus, kuris atėjo pas Jį turėdamas konkretų poreikį ir tikėjimą priimti Jo siūlomą išgydymą. Dar bus laiko aplankyti Jayro dukterį. Bet pirmiausia Jis tarė Jo drabužį palietusiai moteriai: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. Eik rami!“ (žr. Luko 8:41–48).

Būdami mokytojais, kartais galite skubintis išdėstyti paruoštą pamokos medžiagą. Nors tai gali būti svarbu, tačiau pasistenkite, kad skubėdami netyčia neaplenktumėte kurio nors savo mokinio skubaus poreikio. Dvasios vadovavimo siekite ne tik ruošdamiesi mokyti, bet ir mokydami. Stenkitės išsiaiškinti besimokančiųjų poreikius, klausimus ir interesus. Šventoji Dvasia gali jums padėti suprasti, kaip besimokantysis priima ar supranta tai, ko mokėte. Kartais Ji gali jus paskatinti pakeisti savo planus. Pavyzdžiui, jums gali kilti mintis tam tikrai temai skirti daugiau laiko nei planavote arba kai kurias diskusijas atidėti vėlesniam laikui, kad galėtumėte aptarti tai, kas besimokantiesiems dabar būtų svarbiau.

Klausimai apmąstymams. Ar kada esate pajutę, kad kuris nors iš tėvų ar kitų mokytojų suvokė jūsų, kaip besimokančiojo, poreikius? Ar jūsų mokiniai žino, kad jus labiau domina jų mokymasis, o ne pamokos išdėstymas? Kaip galėtumėte geriau parodyti savo susidomėjimą?

Iš Raštų: 1 Petro 3:15; Almos 32:1–9; 40:1; 41:1; 42:1

Jėzaus laikais daugeliui buvo sunku suprasti, kas Jis iš tikrųjų buvo, tačiau buvo daug nuomonių. Jo mokiniai aiškino, kad „vieni [Jį laikė] Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Tačiau tada Jėzus uždavė klausimą, kuriuo pakvietė mokinius atidėti kitų nuomones ir pažvelgti į savo širdį: „O kuo jūs mane laikote?“ Jis norėjo, kad atsakymą jie gautų ne iš „kūno ir kraujo“, bet tiesiogiai iš „[Jo] Tėv[o], kuris yra danguje“. Būtent toks paliudijimas – asmeninis Šventosios Dvasios apreiškimas – paskatino Petrą pareikšti: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ (žr. Mato 16:13–17).

Kad dvasiškai išgyventų pastarosiomis dienomis, jūsų mokiniams prireiks dvasinio paliudijimo apie tiesą. Jūs negalite jiems to duoti, tačiau galite kviesti, drąsinti, įkvėpti ir mokyti jų to siekti. Savo žodžiais ir veiksmais galite aiškiai parodyti, kokia svarbi Evangelijos mokymuisi yra Šventoji Dvasia. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į jūsų kuriamą ir puoselėjamą mokymosi aplinką. Toks paprastas dalykas, kaip kėdžių išdėstymas klasėje arba tai, kaip pasisveikinate ir bendraujate su besimokančiaisiais, suteikia dvasinį toną besimokančiųjų patirčiai. Taip pat galite pakviesti besimokančiuosius dvasiškai pasiruošti mokytis, kaip ir jūs dvasiškai ruošiatės mokyti. Paprašykite jų prisiimti atsakomybę už savo atnešamą dvasią. Galite suteikti jiems progų pajusti, kaip Dvasia liudija apie Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją. Toks liudijimas jiems taps „uola“, „ir pragaro vartai [jų] nenugalės“ (Mato 16:18).

Klausimai apmąstymams. Ar pastebėjote, kas prisideda prie dvasinės Evangelijos mokymosi aplinkos? Kas trukdo? Kas jūsų mokiniams padeda mokytis iš Dvasios? Pagalvokite apie vietą, kurioje dažniausiai mokote. Kaip jaučiatės ten būdami? Kaip galėtumėte veiksmingiau pakviesti Dvasią ten būti?

Iš Raštų: Luko 24:31–32; Jono 14:26; 16:13–15; Moronio 10:4–5; Doktrinos ir Sandorų 42:16–17; 50:13–24

Paveikslėlis

misionieriai moko šeimą

Viešpats nori su mumis bendrauti – ir nori, kad žinotume, jog Jis su mumis bendrauja. 1829 m. 22-ejų metų mokytojas Oliveris Kauderis sužinojo apie drąsią, jaudinančią doktriną, kad kiekvienas gali gauti asmeninį apreiškimą. Tačiau jam kilo klausimų, panašių į tuos, kuriuos kėlėme daugelis iš mūsų: „Ar Viešpats tikrai bando su manimi kalbėtis? Kaip žinoti, ką Jis sako?“ Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus, Jėzus Kristus pakvietė Oliverį prisiminti vieną asmeninę dvasinių ieškojimų akimirką. Jis paklausė: „Argi aš nekalbėjau ramybės tavo protui“ (žr. Doktrinos ir Sandorų 6:21–24). Vėliau Jis Oliverį pamokė apie kitus būdus, kuriais Dvasia gali kalbėti jam (žr. Doktrinos ir Sandorų 8:2–3; 9:7–9; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 11:12–14).

Kadangi gyvename pasaulyje, kuris dažnai nemato dvasinių dalykų, mums visiems reikia pagalbos atpažinti Dvasios balsą. Galbūt esame pajutę Dvasią patys to nesuvokdami. Mes visi galėtume geriau suprasti, kaip siekti Dvasios, atpažinti Jos įtaką ir veikti sulig Jos raginimais. Mokydami padėkite besimokantiesiems išsiaiškinti, kokiais būdais Dvasia gali su jais bendrauti ir kaip Ji su jais yra bendravusi. Viena didžiausių dovanų, kurias galite duoti kaip mokytojas, yra padėti savo mokiniams visą gyvenimą siekti asmeninio apreiškimo.

Klausimai apmąstymams. Kodėl svarbu išmokti gauti asmeninį apreiškimą? Ar kas nors yra jums padėjęs suprasti, kaip siekti apreiškimo ir jį atpažinti? Kaip galėtumėte savo mokinius paskatinti siekti apreiškimo iš Šventosios Dvasios, jį atpažinti ir sulig juo veikti?

Iš Raštų: Galatams 5:22–23; Almos 5:45–47; Doktrinos ir Sandorų 42:61; 121:33; Džozefo Smito – Istorijos 1:8–20

Vieną ypač jautrią mokymo ir tarnavimo akimirką Jėzus bandė paguosti savo draugę Mortą, kurios brolis mirė. Jis paprastai jai paliudijo apie vieną amžiną tiesą: „Tavo brolis prisikels!“ (Jono 11:23). Jo liudijimas paskatino Mortą išsakyti savo liudijimą: „Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną“ (Jono 11:24). Atkreipkite dėmesį, kaip šis principas kartojasi Jono 11:25–27 eilutėse. Kokias mintis jums sukelia šis Gelbėtojo pavyzdys? Kodėl liudijimas apie Evangelijos tiesas yra tokia svarbi mokymo dalis?

Jūsų liudijimas gali daryti didelę įtaką jūsų mokiniams. Jis neturi būti labai iškalbingas ar ilgas. Ir jis nebūtinai turi prasidėti žodžiais „Norėčiau paliudyti“. Tiesiog pasidalykite tuo, ką sužinojote Šventosios Dvasios galia. Galingiausias yra tiesus ir nuoširdus liudijimas apie tiesą. Dažnai liudykite apie Gelbėtoją, Jo Evangeliją ir Jo galią jūsų gyvenime ir skatinkite tai daryti savo mokinius. Ir nepamirškite, kad kartais galingiausią liudijimą gali išsakyti ne mokytojas, o mokinys.

Klausimai apmąstymams. Paieškokite Raštuose pavyzdžių, iliustruojančių galingą liudijančio žmogaus įtaką. Ko galima pasimokyti iš šių pavyzdžių? Kada buvote palaiminti kieno nors liudijimo? Kaip jūsų išsakyti liudijimai yra paveikę jūsų mokinius? Kaip tai yra paveikę jus pačius?

Iš Raštų: Apaštalų darbų 2:32–38; Mozijo 5:1–3; Almos 5:45–48; 18:24–42; 22:12–18; Doktrinos ir Sandorų 46:13–14; 62:3