Asmeninės ramybės radimas
Meldžiuosi, kad rastumėte ramybę, padėtumėte ją rasti daugeliui kitų ir perduotumėte ją toliau.
Mano brangūs broliai ir seserys, buvome palaiminti įkvėpto mokymo ir gražios muzikos, kuri mus palietė šioje pirmojoje visuotinės konferencijos sesijoje. Dėkojame už jūsų dalyvavimą ir tikėjimą.
Šiandien kalbėsiu apie tai, ką sužinojau apie asmeninės ramybės radimo stebuklą, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės. Gelbėtojas žino, kad visi Dangiškojo Tėvo vaikai trokšta ramybės, ir pasakė, kad Jis gali mums ją suteikti. Prisiminkite Jėzaus Kristaus žodžius, užrašytus Evangelijoje pagal Joną: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“1
Ką Jis turi omenyje, kalbėdamas apie ramybę, ir kaip Jis gali ją suteikti, atskleidžia aplinkybės tų, kurie girdėjo Jį sakant tuos žodžius. Paklausykite Jono pasakojimo apie Kristaus tarnystės kulminaciją. Nuožmios blogio jėgos slėgė Jį ir netrukus ketino užgriūti Jo mokinius.
Štai Gelbėtojo žodžiai:
„Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.
Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.
Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.
Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.
Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite.
Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.
Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu.“
Judas – ne Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“
Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.
Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė.
Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis,
o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.
Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“2
Iš to Gelbėtojo mokymo sužinojau mažiausiai penkias tiesas.
Pirma, ramybės dovana suteikiama po to, kai įgyjame tikėjimą laikytis Jo įsakymų. Viešpaties Bažnyčios sandoros nariai jau yra pažadėję būti paklusnūs.
Antra, Šventoji Dvasia ateis ir pasiliks su mumis. Viešpats sako, kad kiek būsime ištikimi, tiek Šventoji Dvasia gyvens mumyse. Sakramento maldoje yra pažadas, kad Dvasia bus mūsų palydovė ir kad savo širdyje ir mintyse jausime Jos paguodą.
Trečia, Gelbėtojas pažada, kad, kai laikomės sandorų, galime jausti Tėvo ir Sūnaus meilę vienas kitam ir mums. Galime jausti Jų artumą savo mirtingajame gyvenime, lygiai taip, kaip jausime, kai būsime palaiminti būti su Jais amžinai.
Ketvirta, Viešpaties įsakymų laikymasis reikalauja daugiau nei paklusnumo. Turime mylėti Dievą visa širdimi, visomis jėgomis, protu ir siela.3
Tie, kurie Jo nemyli, nesilaiko Jo įsakymų. Tad jie neturės ramybės dovanos nei šiame gyvenime, nei būsimame pasaulyje.
Penkta, aišku, kad Viešpats mylėjo mus pakankamai, kad apmokėtų mūsų nuodėmių kainą, kad mes, tikėdami Juo ir atgailaudami, dėl Jo Apmokėjimo poveikio, galėtume įgyti ramybės dovaną, „pranokstan[čią] visokį supratimą“4 šiame gyvenime ir su Juo amžinai.
Kai kurie iš jūsų, galbūt daugelis, nejaučiate Viešpaties pažadėtosios ramybės. Galbūt meldėte asmeninės ramybės ir dvasinės paguodos. Tačiau jums gali atrodyti, kad dangus neatsako į jūsų prašymą suteikti ramybės.
Yra jūsų sielos priešas, kuris nenori, kad jūs ir jūsų artimieji rastumėte ramybę. Jis negali ja mėgautis. Jis triūsia, kad jūs net nenorėtumėte rasti ramybės, kurios jums trokšta Gelbėtojas ir mūsų Dangiškasis Tėvas.
Atrodo, kad Šėtono pastangos sėti neapykantą ir nesutarimus aplink mus didėja. Akivaizdžiai matome, kad tai vyksta tarp tautų ir miestų, kaimynų, elektroninėje žiniasklaidoje, visame pasaulyje.
Tačiau yra pagrindo optimizmui: Kristaus šviesa suteikiama kiekvienam naujagimiui. Su ta visuotine dovana ateina suvokimas, kas yra teisinga, noras mylėti ir būti mylimam. Kiekvienas Dievo vaikas, ateinantis į žemiškąjį gyvenimą, turi įgimtą teisingumo ir tiesos jausmą.
Mūsų optimizmas dėl tų vaikų asmeninės ramybės glūdi jais besirūpinančiuose žmonėse. Jei juos auginantys ir jiems tarnaujantys asmenys stengiasi gauti ramybės dovaną iš Gelbėtojo, jie asmeniniu pavyzdžiu ir pastangomis skatins vaiko tikėjimą įgyti teisę į tą dangiškąją ramybės dovaną.
Tai Raštuose užrašytas pažadas: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.“5 Reikia, kad tie, kuriems pavesta jais rūpintis ir juos ugdyti, būtų verti ramybės dovanos.
Deja, visi esame pajutę skausmą, kai įkvėptų tėvų – kartais vieno iš tėvų – užauginti vaikai, po tikėjimo ir ramybės gyvenimo, nusprendžia pasukti sielvarto keliu.
Net kai ištinka toks liūdesys, optimizmo semiuosi iš kitos Viešpaties dovanos. Ji yra tokia: tarp savo patikimų mokinių Jis išaugina daug taikdarių. Jie yra pajutę Dievo ramybę ir meilę. Jų širdyse yra Šventoji Dvasia, ir Viešpats gali įkvėpti juos padėti toms klaidžiojančioms avims.
Per savo gyvenimą mačiau tai visame pasaulyje. Jūs taip pat matėte. Kartais, kai jaučiate įkvėpimą kam nors padėti, tai gali atrodyti atsitiktinumas.
Kartą vienos sutiktos bendrakeleivės tiesiog paprašiau: „Ar galėtumėte šiek tiek man papasakoti apie savo šeimą?“ Pokalbis paskatino mane paprašyti parodyti nuotrauką jos suaugusios dukters, kuri, pasak jos, turėjo sunkumų. Mane pribloškė tos merginos veido gerumas nuotraukoje. Jaučiausi paskatintas paklausti, ar galėčiau gauti jos el. pašto adresą. Dukra tuo metu buvo pasiklydusi ir svarstė, ar Dievas turi jai žinią. Jis turėjo. Žinia buvo tokia: „Viešpats tave myli. Jis visada mylėjo. Viešpats nori, kad sugrįžtum. Tau pažadėti palaiminimai tavęs vis dar laukia.“
Visoje Bažnyčioje nariai yra pajutę Viešpaties asmeninės ramybės dovaną. Jis kiekvieną ragina padėti kitiems rasti progų ateiti pas Jį ir įgyti teisę į tą pačią ramybę. Tada jie, savo ruožtu, apsispręs ieškoti įkvėpimo, kad žinotų, kaip tą dovaną jie galėtų perduoti kitiems.
Augančioji karta taps ateinančios kartos ugdytojais. Daugiklio efektas sukels stebuklą. Laikui bėgant jis plis ir augs, ir Viešpaties karalystė žemėje bus pasirengusi Jį pasveikinti osanos šūksniais. Žemėje bus ramybė.
Tvirtai liudiju, kad Gelbėtojas gyvas ir kad Jis vadovauja šiai Bažnyčiai. Jaučiau Jo meilę savo gyvenime, Jo meilę visiems Dangiškojo Tėvo vaikams ir Jo rūpestį jais. Gelbėtojo kvietimas ateiti pas Jį yra ramybės pasiūlymas.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra dabartinis Dievo pranašas visoje žemėje. Jis yra pasakęs: „Užtikrinu jus, kad, nepaisant pasaulio būklės ir jūsų asmeninių aplinkybių, į ateitį galite žvelgti su optimizmu ir džiaugsmu.“6
Reiškiu savo meilę jums. Jūsų didis tikėjimas ir meilė pasiekia žmones ir leidžia Viešpačiui pakeisti širdis ir taip įgyti norą pasiūlyti kitiems ramybės dovaną, pranokstančią visokį supratimą.
Meldžiuosi, kad rastumėte ramybę, padėtumėte ją rasti daugeliui kitų ir perduotumėte ją toliau. Kai Viešpats vėl ateis, bus nuostabus tūkstantis metų ramybės. Tai džiugiai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.