Atsiminkite, kas svarbiausia

Kai šį savaitgalį prisimename Gelbėtojo triumfinį įžengimą į Jeruzalę prieš pat Jo apmokančiąją auką, iš atminties man iškyla Jo vilties ir paguodos žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.“¹

Myliu Jį. Tikiu Juo. Liudiju, kad Jis yra Prisikėlimas ir Gyvenimas.

Šis liudijimas guodė ir stiprino mane pastaruosius ketverius su puse metų, nuo tada, kai mirė mano žmona Barbara. Ilgiuosi jos.

Dažnai pamąstau apie mūsų amžinąją santuoką ir bendrą gyvenimą.

Anksčiau esu pasakojęs, kaip pirmą kartą sutikau Barbarą ir kaip šis potyris mane išmokė naudotis „tolesnio bendravimo“ įgūdžiu, kurio buvau išmokęs savo misijos metu. Po pirmojo susitikimo turėjau nedelsdamas toliau su ja bendrauti, nes ji buvo graži, populiari ir turėjo labai intensyvų socialinį kalendorių. Susižavėjau ja anksti, nes ji buvo maloni ir draugiška. Žavėjausi jos gerumu. Jaučiau, kad ji ir aš esame skirti vienas kitam. Man tai atrodė taip paprasta.

Su Barbara ėmėme susitikinėti, mūsų santykiai ėmė tvirtėti, tačiau ji nebuvo tikra, kad santuoka su manimi jai tiktų.

Neužteko, kad žinočiau aš. Barbara turėjo tai žinoti pati. Žinojau, kad jei pasninkautume ir melstumės, Barbara galėtų gauti patvirtinimą iš dangaus.

Tad visą savaitgalį praleidome nesusitikę, kad galėtume kiekvienas atskirai pasninkaudami ir melsdamiesi sužinoti patys. Mano laimei, ji gavo tokį patį patvirtinimą, kaip ir aš. Visa kita, kaip sakoma, jau istorija.

Barbarai mirus, mūsų vaikai ant jos antkapio užrašė kelias pamokas, kurias Barbara norėjo, kad jie prisimintų. Viena iš tų pamokų – „svarbiausia tai, kas išlieka ilgiausiai“.

Šiandien iš visos širdies pasidalysiu keliais pojūčiais ir mintimis apie tai, kas svarbiausia.

Pirma, ryšys su Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi, Viešpačiu Jėzumi Kristumi, yra ypač svarbus. Šis ryšys yra svarbiausias dabar ir amžinybėje.

Antra, šeimos ryšiai yra vienas iš tų svarbiausių dalykų.

Savo tarnystės metu aplankiau daugybę asmenų ir šeimų, nukentėjusių nuo pražūtingų stichinių nelaimių. Daugybė žmonių buvo priversti palikti namus, alkani ir išsigandę. Jiems reikėjo medicininės pagalbos, maisto ir pastogės.

Jiems taip pat reikėjo savo šeimų.

Suprantu, kad kai kurie neturi artimos šeimos palaiminimų, todėl „šeima“ vadinu ir artimuosius, draugus ir net apylinkės šeimas. Tokie ryšiai yra labai svarbūs emocinei ir fizinei sveikatai.

Tokie ryšiai taip pat gali teikti meilę, džiaugsmą, laimę ir priklausymo jausmą.

Šių svarbių ryšių puoselėjimas yra pasirinkimas. Pasirinkimas būti šeimos dalimi reikalauja atsidavimo, meilės, kantrybės, bendravimo ir atleidimo.² Kartais galime nesutikti su kitu žmogumi, tačiau galime tai daryti ir nebūdami nemalonūs. Susitikinėjant ir ussituokus metu mūsų meilė vienas kitam neatsiranda ir nepradingsta taip, tarsi būtume daiktai, judantys šachmatų lentoje. Mes pasirenkame mylėti ir palaikyti vienas kitą. Taip pat elgiamės ir kituose šeimos santykiuose bei su draugais, kurie mums yra tarsi šeima.

Pareiškime apie šeimą teigiama: „Dievo laimės planas sudaro sąlygas šeimos tarpusavio santykiams anapus kapo ribos tęstis amžinai. Šventose šventyklose vykdomos šventos apeigos ir sudaromos sandoros suteikia žmonėms galimybę grįžti Dievo akivaizdon ir šeimoms būti amžinai suvienytoms.“³

Kitas svarbiausias dalykas – vadovautis Dvasios raginimais svarbiausiuose mūsų santykiuose ir stengiantis mylėti savo artimą kaip save patį, taip pat ir privačioje bei viešojoje tarnystėje. Šią pamoką išmokau ankstyvame savo gyvenime tarnaudamas vyskupu.

Vieną šaltą, snieguotą žiemos vakarą vėlai išėjęs iš savo vyskupo kabineto, pajutau stiprų raginimą aplankyti vieną pagyvenusią apylinkės našlę. Žvilgtelėjau į laikrodį – buvo 10-a valanda vakaro. Pagalvojau, kad jau per vėlu lankytis. Be to, snigo. Nusprendžiau šią brangią seserį aplankyti iš pat ryto, kad netrukdyčiau jos taip vėlai. Parvažiavau namo ir atsiguliau į lovą, bet visą naktį blaškiausi, nes Dvasia mane vis ragino.

Ankstyvą kitos dienos rytą nuvažiavau tiesiai į tos našlės namus. Jos duktė atidarė duris ir su ašaromis akyse ištarė: „O, vyskupe, ačiū, kad atvykote. Mama mirė prieš dvi valandas.“ – Mane tai sugniuždė. Niekada nepamiršiu, ką jautė mano širdis. Pravirkau. Kas labiau už šią brangią našlę nusipelnė, kad už rankos palaikytų vyskupas, paguostų ją ir galbūt suteiktų paskutinį palaiminimą? Tą galimybę praradau, nes visaip atmetinėjau tą stiprų Dvasios raginimą.⁴

Broliai ir seserys, vaikinai ir merginos, pradinukai, liudiju, kad vienas svarbiausių dalykų visuose mūsų santykiuose yra vadovautis Dvasios raginimais.

Galiausiai šį Verbų sekmadienio savaitgalį liudiju, kad atsivertimas į Viešpatį, liudijimas apie Jį ir tarnavimas Jam taip pat yra tarp svarbiausių dalykų.

Tikėjimas į Jėzų Kristų yra mūsų liudijimo pagrindas. Liudijimas yra paliudijimas apie amžinąją tiesą arba jos patvirtinimas, kurį Šventoji Dvasia įteigia žmonių širdims ir sieloms. Jėzaus Kristaus liudijimas, gimęs iš Dvasios ir jos sustiprintas, keičia gyvenimą – keičia mūsų mąstymą ir gyvenseną. Liudijimas atgręžia mus į Dangiškąjį Tėvą ir Jo dieviškąjį Sūnų.

Alma mokė:

„Štai, liudiju jums, kad žinau, jog tai, apie ką kalbėjau, yra tikra. Ir kaip, jūsų manymu, aš žinau apie viso to tikrumą?

Štai sakau jums, kad tai atskleista man Dievo Šventąja Dvasia. Štai aš daug dienų pasninkavau ir meldžiausi, kad pats galėčiau tai žinoti. Ir dabar aš pats žinau, kad tai yra tiesa; nes Viešpats Dievas atskleidė man tai savo Šventąja Dvasia.“⁵

Vien liudijimo nepakanka. Augant mūsų atsivertimui į Jėzų Kristų, natūraliai norime liudyti apie Jį – Jo gerumą, meilę ir maloningumą.

Dažnai pasninko sekmadieniais vykstančiuose liudijimų susirinkimuose daugiau girdime frazes „esu dėkingas“ ir „myliu“, nei „žinau“ ir „tikiu“.

Kviečiu jus dažniau liudyti apie Jėzų Kristų. Liudykite tai, ką žinote, kuo tikite ir ką jaučiate, o ne tik tai, už ką esate dėkingi. Liudykite apie tai, kaip pažinote ir pamilote Gelbėtoją, kaip gyvenate pagal Jo mokymus ir apie Jo išperkančią bei įgalinančią galią jūsų gyvenime. Kai liudysite apie tai, ką žinote, kuo tikite ir ką jaučiate, Šventoji Dvasia patvirtins tiesą tiems, kurie nuoširdžiai klausysis jūsų liudijimo. Jie tai darys, nes matė, kaip tampate taikiu Jėzaus Kristaus pasekėju. Jie pamatys, ką reiškia būti Jo mokiniu. Jie taip pat pajus tai, ko galbūt anksčiau nejautė. Tyras liudijimas ateina iš pasikeitusios širdies ir Šventosios Dvasios galia gali būti nešamas į kitų žmonių, kurie yra atviri jį priimti, širdis.

Tie, kurie kažką pajunta dėl jūsų liudijimo, gali maldoje Viešpaties paprašyti patvirtinti jūsų liudijimo teisingumą. Tada jie patys galės tai žinoti.

Broliai ir seserys, liudiju jums, kad žinau, jog Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jis yra gyvas. Jis yra prisikėlęs Dievo Sūnus, o čia yra Jo Bažnyčia, kuriai vadovauja Jo pranašas ir apaštalai. Meldžiu, kad vieną dieną, kai pereisiu į kitą pasaulį, galėčiau tai daryti su skaisčiai degančiu liudijimu.

Per savo tarnystę sužinojau, kad svarbiausia yra mūsų ryšys su Dangiškuoju Tėvu ir Jo mylimuoju Sūnumi, mūsų šeimomis ir artimaisiais, taip pat leidimas Viešpaties Dvasiai vadovauti mums šiuose ryšiuose, kad galėtume liudyti tai, kas svarbiausia ir išlieka ilgiausiai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.