Dievo galios panaudojimas per sandoras

Praeitą lapkritį man teko privilegija pašventinti Brazilijos Belemo šventyklą. Turėjau džiaugsmo būti kartu su pasišventusiais Bažnyčios nariais šiaurės Brazilijoje. Tuo metu sužinojau, kad Belemas išsidėstęs vietovėje, kur yra galingiausios pasaulio upės – Amazonės – žiotys.

Nepaisant upės jėgos, du kartus per metus nutinka kai kas iš pažiūros nepaprasto. Kai Saulė, Mėnulis ir Žemė išsidėsto maždaug vienoje linijoje, aukštyn upe, prieš įprastą vandens tėkmę, pakyla galinga potvynio banga. Užfiksuotos iki 6 metrų aukščio bangos¹, nukeliaujančios net 50 kilometrų² prieš srovę. Šis reiškinys, visuotinai žinomas kaip priešpriešinė potvynio banga, vietinių vadinamas pororoca, arba „didysis riaumojimas“, dėl jo keliamo galingo triukšmo. Galime padaryti teisingą išvadą, kad net galingoji Amazonė turi pasiduoti dangaus galioms.

Kaip ir Amazonė, mūsų gyvenimas teka įprastai; mes linkę daryti tai, kas įprasta. Kaip ir Amazonė, dangui padedant, galime padaryti iš pažiūros nepaprastų dalykų. Juk mums nėra įprasta būti nuolankiems, romiems ar norintiems palenkti savo valią Dievui. Tačiau tik tai darydami galime būti pakeisti, sugrįžti gyventi Dievo akivaizdoje ir pasiekti savo amžinąjį tikslą.

Skirtingai nuo Amazonės, galime pasirinkti, ar pasiduosime dangaus galioms, ar „plauksime pasroviui“³. Judėti prieš srovę gali būti sunku. Bet kai pasiduodame „Šventosios Dvasios vilionėms“ ir atsikratome savanaudiškų prigimtinio žmogaus, vyro ar moters, polinkių,⁴ savo gyvenime galime gauti keičiančios Gelbėtojo galios, galios atlikti sunkius dalykus.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mus mokė, kaip tai padaryti. Jis pažadėjo: „Kiekvienas žmogus, kuris sudaro sandoras krikštyklose ir šventyklose – ir jas vykdo, – turi geresnę prieigą prie Jėzaus Kristaus galios […] [iškelti] mus virš šio puolusio pasaulio traukos.“⁵ Kitaip tariant, galime naudotis Dievo galia, bet tik tada, kai per šventas sandoras užmezgame su Juo ryšį.

Prieš žemės sukūrimą Dievas įsteigė sandoras kaip mechanizmą, kuriam padedant mes, Jo vaikai, galėtume susivienyti su Juo. Remdamasis amžinu, nekintančiu įstatymu, Jis nustatė nekintančias sąlygas, kuriomis esame pakeičiami, išgelbėjami ir išaukštinami. Šiame gyvenime sudarome tokias sandoras dalyvaudami kunigystės apeigose ir pažadėdami daryti tai, ko prašo Dievas, o mainais Dievas mums pažada tam tikrus palaiminimus.⁶

Sandora yra pasižadėjimas, kuriam turime pasiruošti, jį aiškiai suprasti ir kuo tiksliausiai vykdyti.⁷ Sandoros su Dievu sudarymas nėra atsainiai duodamas pažadas. Pirma, reikalingas kunigystės įgaliojimas. Antra, silpnas pažadas neturi ryšį užmezgančios galios, kad iškeltų mus virš įprastos tėkmės traukos. Sandorą sudarome tik tada, kai ketiname išskirtinai įsipareigoti ją vykdyti.⁸ Tampame Dievo sandoros vaikais ir Jo karalystės paveldėtojais, ypač kai visiškai susiejame save su sandora.

Pasakymas sandoros kelias reiškia eilę sandorų, per kurias ateiname pas Kristų ir užmezgame su Juo ryšį. Per šį sandoros ryšį galime pasinaudoti Jo amžinąja galia. Kelias prasideda nuo tikėjimo Jėzumi Kristumi ir atgailos, po to eina krikštas ir Šventosios Dvasios priėmimas.⁹ Jėzus Kristus mums parodė, kaip įžengti į tą kelią, kai buvo pakrikštytas.¹⁰ Pasak Naujojo Testamento Morkaus ir Luko evangelijų pasakojimų, Dangiškasis Tėvas tiesiogiai kreipėsi į Jėzų per Jo krikštą sakydamas: „Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi.“ Kai per krikštą pradedame eiti sandoros keliu, galiu įsivaizduoti, kad Dangiškasis Tėvas kiekvienam iš mūsų sako panašiai: „Tu esi mano brangus vaikas, kuriuo aš džiaugiuosi. Nesustok.“¹¹

Kai krikštijamės ir kai priimame sakramentą,¹² liudijame, kad esame pasiryžę priimti Jėzaus Kristaus vardą.¹³ Šiame kontekste prisiminkime Senojo Testamento įsakymą: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo.“¹⁴ Mūsų šiuolaikinei ausiai tai skamba kaip draudimas nepagarbiai naudoti Viešpaties vardą. Įsakymas tai apima, bet jo reikalavimas yra dar gilesnis. Hebrajiškas žodis, išverstas kaip „tarti“, reiškia „iškelti“ arba „nešti“, kaip nešama vėliava, pagal kurią atpažįstamas asmuo ar grupė.¹⁵ Žodis, išverstas kaip „be reikalo“, reiškia „tuščiai“ ar „apgaulingai“¹⁶. Taigi įsakymas netarti Viešpaties vardo be reikalo gali reikšti: „Neturėtumėte savęs laikyti Jėzaus Kristaus mokiniu, jei neketinate tinkamai Jam atstovauti.“

Tampame Jo mokiniais ir tinkamai atstovaujame Jam, kai sąmoningai ir palaipsniui priimame Jėzaus Kristaus vardą per sandoras. Mūsų sandoros suteikia mums galios likti sandoros kelyje, nes mūsų santykiai su Jėzumi Kristumi ir mūsų Dangiškuoju Tėvu pasikeičia. Esame su Jais susiję sandoros saitu.

Sandoros kelias veda prie šventyklos apeigų, tokių kaip šventyklos endaumentas.¹⁷ Šventyklos endaumentas yra Dievo dovana, susidedanti iš šventų sandorų, kurios mus glaudžiau susieja su Juo. Per endaumentą sudarome sandorą, pirma, kad stengsimės laikytis Dievo įsakymų; antra, atgailauti su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia; trečia, gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją. Tai darome, kai panaudojame tikėjimą Juo, sudarome sandoras su Dievu, priimdami išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas, kai laikomės tų sandorų visą savo gyvenimą ir stengiamės gyventi laikydamiesi dviejų didžiųjų įsakymų mylėti Dievą ir artimą. Ketvirta, sudarome sandorą laikytis skaistybės įstatymo ir, penkta, pašvęsti save ir visa, kuo Viešpats mus laimina, Jo Bažnyčios statymui.¹⁸

Sudarydami šventyklos sandoras ir jų laikydamiesi sužinome daugiau apie Viešpaties tikslus ir įgyjame Šventosios Dvasios pilnatvę.¹⁹ Gauname nurodymus savo gyvenimui. Bręstame savo mokinystėje, kad neliktume visam laikui nesuvokiantys vaikai.²⁰ Atvirkščiai, gyvename vadovaudamiesi amžinąja perspektyva ir esame labiau motyvuoti tarnauti Dievui ir kitiems. Gauname didesnį gebėjimą įgyvendinti savo tikslus žemiškajame gyvenime. Esame apsaugomi nuo blogio²¹ ir įgyjame daugiau galios atsispirti pagundai ir atgailauti, kai suklumpame.²² Kai susvyruojame, mūsų sandorų su Dievu atminimas padeda mums grįžti į kelią. Prisijungę prie Dievo galios, patys tampame pororoca, galėdami judėti prieš pasaulio tėkmę visą savo gyvenimą ir amžinybėje. Galiausiai mūsų likimas pasikeičia, nes sandoros kelias veda į išaukštinimą ir amžinąjį gyvenimą.²³

Sandorų, sudarytų krikštyklose ir šventyklose, laikymasis taip pat suteikia mums jėgų atlaikyti žemiškojo gyvenimo išbandymus ir širdgėlas.²⁴ Su šiomis sandoromis susijusi doktrina palengvina mūsų kelią ir suteikia vilties, paguodos ir ramybės.

Mano seneliai Lena Sofija ir Matsas Leanderis Renlandai gavo Dievo galią per savo krikšto sandorą, kai prisijungė prie Bažnyčios 1912 m. Suomijoje. Jie džiaugėsi būdami pirmojo Bažnyčios skyriaus Suomijoje dalimi.

Leanderis mirė nuo tuberkuliozės praėjus penkeriems metams, kai Lena laukėsi jų dešimtojo vaiko. Tas vaikas, mano tėvas, gimė praėjus dviem mėnesiams po Leanderio mirties. Galiausiai Lena palaidojo ne tik savo vyrą, bet ir septynis iš dešimties savo vaikų. Kaip nuskurdusiai našlei, jai buvo sunku. Dvidešimt metų ji naktimis gerai nepailsėdavo. Dieną ji stengdavosi parūpinti maisto savo šeimai. Naktį ji slaugydavo mirštančius šeimos narius. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atlaikė.

Lena ištvėrė, nes žinojo, kad jos miręs vyras ir vaikai galės būti jos amžinybėje. Šventyklos palaiminimų doktrina, įskaitant mokymą apie amžinąsias šeimas, suteikė jai ramybę, nes ji pasitikėjo užantspaudavimo galia. Žemiškajame gyvenime ji negavo šventyklos endaumento ir nebuvo užantspauduota su Leanderiu, tačiau gyvybiškai svarbi Leanderio įtaka išliko jos gyvenime ir buvo didingos vilties dėl ateities dalis.

1938 m. Lena pateikė vienus iš pirmųjų Suomijoje įrašus, kad būtų galima atlikti šventyklos apeigas už jos mirusius šeimos narius. Jai mirus, kiti atliko šventyklos apeigas už ją, Leanderį ir jos mirusius vaikus. Vikariškai ji gavo šventyklos apdovanojimą, Lena ir Leanderis buvo užantspauduoti kartu, o jų mirę vaikai ir mano tėvas užantspauduoti prie jų. Kaip ir kiti, Lena „mirė tikėdam[a], dar negav[usi] pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdam[a], buvo įsitikin[usi] jais ir priėmė juos“²⁵.

Lena gyveno taip, lyg savo gyvenime jau būtų sudariusi šias sandoras. Ji žinojo, kad jos krikšto ir sakramento sandoros ją susiejo su Gelbėtoju. Ji „ilg[ėjosi][…] būt amžinai pas [Išpirkėją] – ten širdžiai liūdėti nereiks“²⁶. Lena laikė viena didžiausių Dievo gailestingumo apraiškų, kad apie amžinąsias šeimas ji sužinojo prieš patirdama tragedijas savo gyvenime. Per sandorą ji gavo Dievo galią ištverti ir pakilti virš slegiančios jos iššūkių ir sunkumų traukos.

Kai einate sandoros keliu, nuo krikšto iki šventyklos ir visą gyvenimą, pažadu jums galią judėti prieš natūralią pasaulio tėkmę – galią mokytis, galią atgailauti ir būti pašventintiems bei galią atrasti vilties, paguodos ir netgi džiaugsmo jums susiduriant su gyvenimo iššūkiais. Pažadu, kad jūs ir jūsų šeimos būsite apsaugoti nuo priešininko įtakos, ypač jei padarysite šventyklą pagrindiniu savo gyvenimo dėmesio centru.

Kai ateinate pas Kristų ir per sandorą užmezgate ryšį su Juo ir mūsų Dangiškuoju Tėvu, nutinka kai kas iš pažiūros nepaprasto. Esate pakeičiami ir tampate ištobulinti Jėzuje Kristuje.²⁷ Tampate Dievo sandoros vaikais ir Jo karalystės paveldėtojais.²⁸ Galiu įsivaizduoti, kaip Jis jums sako: „Tu esi mano brangus vaikas, kuriuo aš džiaugiuosi. Sveikas sugrįžęs namo.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.