Džiugesio balsą!

„Dabar, ką gi mes girdime evangelijoje, kurią gavome? Džiugesio balsą! Gailestingumo iš dangaus balsą; ir tiesos iš žemės balsą; […]; džiugesio balsą gyviesiems ir mirusiesiems; didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną.“¹

Broliai ir seserys, beveik neįmanoma, girdint šiuos pranašo Džozefo Smito žodžius, nenušvisti didele plačia šypsena!

Džozefo džiaugsmingas pasakymas iš tiesų perduoda tą didžiulį ir didingą džiaugsmą, glūdintį Dievo, mūsų Dangiškojo Tėvo, didžiame laimės plane, nes Jis patikino mus: „Žmonės yra, kad galėtų džiaugtis.“²

Ikimirtingajame gyvenime visi mes šaukėme iš džiaugsmo³, kai išgirdome Dievo laimės planą, ir toliau šaukiame iš džiaugsmo čia, gyvendami pagal Jo planą. Bet koks iš tiesų buvo pranašo džiaugsmingo pareiškimo kontekstas? Kas sukėlė šias dideles ir nuoširdžias emocijas?

Pranašas Džozefas mokė apie krikštą už mirusiuosius. Tai išties buvo šlovingas apreiškimas, priimtas su didžiuliu džiaugsmu. Pirmąjį kartą išgirdę, kad gali krikštytis už mirusius savo artimuosius, Bažnyčios nariai džiūgavo. Vilfordas Vudrafas sakė: „Vos apie tai išgirdau, mano siela pašoko [iš] džiaugsmo!“⁴

Krikštas už mirusius artimuosius buvo ne vienintelė Viešpaties apreikšta ir sugrąžinta tiesa. Buvo dar daugybė kitų dovanų ar apdovanojimų, kuriuos Dievas troško suteikti savo sūnums ir dukterims.

Tos kitos dovanos yra kunigystės įgaliojimas, sandoros ir apeigos, per amžius besitęsianti santuoka, vaikų užantspaudavimas su jų tėvais Dievo šeimoje ir, galiausiai, grįžimo namo Dievo, mūsų Dangiškojo Tėvo, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdon palaiminimas. Visi šie palaiminimai tapo galimi per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.

Kadangi juos laikė vienais didžiausių ir švenčiausių palaiminimų⁵, Dievas nurodė, kad turi būti pastatyti šventi pastatai, kuriuose Jis galėtų savo vaikams suteikti šias brangias dovanas.⁶ Šie pastatai būtų Jo namai žemėje. Šie pastatai būtų šventyklos, kur tai, kas užantspauduota, arba surišta, žemėje Jo vardu, Jo žodžiu ir Jo įgaliojimu, būtų surišta ir danguose.⁷

Galbūt kai kuriems iš mūsų, kaip Bažnyčios nariams šiais laikais, tas šlovingas amžinąsias tiesas lengva laikyti savaime suprantamu dalyku. Jos mums tapo antrąja prigimtimi. Kartais yra naudinga pamatyti jas akimis žmonių, kurie apie jas sužino pirmą kartą. Man tai tapo akivaizdu per neseną patirtį.

Praėjusiais metais, prieš pat Japonijos Tokijo šventyklos pakartotinį pašventinimą, daug ne mūsų tikėjimo žmonių lankėsi toje šventykloje su ekskursijomis. Vienoje tokių ekskursijų dalyvavo atidus kitos religijos vadovas. Mokėme svečius apie Dangiškojo Tėvo laimės planą, svarbiausią Jėzaus Kristaus vietą tame plane ir doktriną, kad per užantspaudavimo apeigas šeimos gali būti sujungtos amžiams.

Ekskursijos pabaigoje pasiūliau tam mūsų draugui pasakyti, ką apie tai mano. Kalbėdamas apie šeimų – buvusių, esamų ir būsimų – sujungimą, šis geras žmogus nuoširdžiai paklausė: „Ar jūsų tikėjimo nariai tikrai supranta, kokia gili yra ši doktrina?“ Jis pridūrė: „Ji puikiai galėtų būti vienas iš tų mokymų, kurie gali sujungti šį taip pasidalijusį pasaulį.“

Kokia galinga pastaba! Šį žmogų sužavėjo ne vien išskirtinis šventyklos puikumas, bet stulbinanti ir giliamintė doktrina, kad šeimos sujungiamos ir užantspauduojamos prie Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus per amžius.⁸

Tad neturėtume nustebti, kai net ne mūsų tikėjimo žmogus pripažįsta, kad šventyklose vyksta tai, kas didinga. Tai, kas mums galbūt tapo įprastu ar eiliniu dalyku, pirmą kartą apie tai išgirdusiems ir tai pajutusiems žmonėms kartais pasirodo visu savo grožiu ir didybe.

Nors šventyklos egzistavo senovėje, prasidėjus Jėzaus Kristaus Evangelijos Sugrąžinimui šventyklų statyba buvo vienas iš didžiausių prioritetų visiems pranašams, pradedant pranašu Džozefu Smitu. Ir lengva suprasti, kodėl.

Mokydamas apie krikštą už mirusiuosius pranašas Džozefas atskleidė dar vieną didžią tiesą. Jis mokė: „Leiskite man užtikrinti jus, kad tai yra principai, susiję su mirusiaisiais ir gyvaisiais, kurių negalima lengvabūdiškai praleisti, kalbant apie mūsų išgelbėjimą. Nes jų išgelbėjimas yra būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui […]: jie be mūsų negali būti padaryti tobuli, nei mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli.“⁹

Kaip matote, šventyklų ir darbo, atliekamo tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems, poreikis tampa labai aiškus.

Priešininkas nemiega. Šventyklose atliekamos apeigos ir sudaromos sandoros kelia grėsmę jo galiai, ir jis padarys viską, ką gali, kad pamėgintų sustabdyti šį darbą. Kodėl? Nes jis žino galią, kurią neša šis šventas darbas. Kai pašventinama kiekviena nauja šventykla, po pasaulį plečiasi gelbstinti Jėzaus Kristaus galia, kad kovotų prieš priešininko pastangas ir mus išpirktų, kai ateiname pas Jį. Daugėjant šventyklų ir sandorų vykdytojų, priešas silpnėja.

Ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis kai kurie imdavo nerimauti, kai būdavo pranešama apie naujos šventyklos statybą, nes jie sakydavo: „Visada, kai pradedame statyti šventyklą, pradeda skambėti pragaro varpai.“ Bet Brigamas Jangas į tai drąsiai atkirto: „Noriu vėl išgirsti juos skambant.“¹⁰

Šiame mirtingajame gyvenime niekada nepabėgsime nuo karo, bet galime turėti galios priešui. Ta galia ir stiprybė ateina iš Jėzaus Kristaus, kai sudarome šventyklos sandoras ir jų laikomės.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Artinasi laikas, kai nepaklūstantys Viešpačiui bus atskirti nuo klusniųjų. Mūsų geriausia apsauga toliau likti vertiems įeiti į Jo šventus namus.“¹¹

Štai kai kurios papildomos palaimos, kurias Dievas mums pažadėjo per savo pranašą:

Ar jums reikia stebuklų? Mūsų pranašas pasakė: „Pažadu jums, kad Viešpats darys stebuklus, kurių, Jo manymu, jums reikia, kai aukositės, kad tarnautumėte ir garbintumėte Jo šventyklose.“¹²

Ar jums reikia gydančios ir stiprinančios Gelbėtojo Jėzaus Kristaus galios? Prezidentas Nelsonas mus patikina, kad „viskas, ko šventykloje mokoma […], padeda geriau suprasti Jėzų Kristų. […] Tada, mums laikantis sandorų, Jis apdovanoja mus savo gydančia, stiprinančia galia. O, kaip mums reikės Jo galios ateinančiomis dienomis.“¹³

Pirmąjį Verbų sekmadienį, kai Jėzus Kristus šlovingai įžengė į Jeruzalę, minia Jo mokinių džiūgavo ir garsiai garbino Dievą, sakydami: „Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“¹⁴

Kaip dera, kad 1836 m. Verbų sekmadienį buvo pašventinta Kertlando šventykla. Ta proga džiaugėsi ir Jėzaus Kristaus mokiniai. Toje pašventinimo maldoje pranašas Džozefas Smitas išsakė šiuos šlovinimo žodžius:

„O Viešpatie Dieve Visagali, išgirsk [mus] ir atsakyk mums iš dangaus […], kur tu sėdi soste, su šlove, garbe, galia, didybe [ir] galybe. […]

Padėk mums savo Dvasios galia, kad mes savo balsais galėtume prisijungti prie tų skaisčių ir spindinčių serafų aplinkui tavo sostą, su šlovinimo šūksniais, giedodami: Osana Dievui ir Avinėliui!

Ir tegul šie […] tavo šventieji garsiai šaukia iš džiaugsmo.“¹⁵

Broliai ir seserys, šiandien, šį Verbų sekmadienį, ir mes, Jėzaus Kristaus mokiniai, šlovinkime savo šventąjį Dievą ir džiaukimės Jo gerumu mums. „Dabar, ką gi mes girdime evangelijoje, kurią gavome?“ Išties „džiugesio balsą!“¹⁶

Liudiju, kad įžengdami į šventas Viešpaties šventyklas vis labiau ir labiau jausite džiaugsmą. Liudiju, kad patirsite džiaugsmą, kurį Jis iš savo pusės yra paruošęs jums, Jėzaus Kristaus vardu, amen.