Dievo mums skirti planai yra gražesni nei mūsų pačių

Visada žinojau, ko noriu gyvenime. Turėjau didį planą, tikslų ir norų sąrašus. Kiekvienais metais sekdavau savo pasiekimus, išbraukdama tai, ką padariau, ir perkeldama kitiems metams tai, ko per pastaruosius metus nesugebėjau įgyvendinti. Į sąrašą niekada nebuvau įtraukusi tikslo tarnauti misijoje, nors nuoširdžiai palaikiau visus savo draugus, nusprendusius joje tarnauti. Supratau, koks svarbus buvo šis tarnavimas, ir mačiau, kaip jis pakeitė mano draugus ir jų gyvenimą, tačiau kažkodėl niekada pati nesvarsčiau siekti šio tikslo. Pasikrikštijau Bažnyčioje, kai man suėjo 24-veri, ir man atrodė, kad tarnauti misijoje ne man, nes turėjau kitų planų ir tikslų. Įgijau antrą aukštąjį išsilavinimą, kilau karjeros laiptais, galvojau apie santuoką ir viskas klostėsi puikiai, kaip ir turėjo. Visada buvau laimingas žmogus, kol vieną dieną tam tikros gyvenimo aplinkybės neprivertė manęs maldoje paklausti Dievo: „Ko dar iš manęs nori?“

Ši malda buvo viena įsimintiniausių mano gyvenime, nes labai stipriai jaučiau Dvasią ir išgirdau aiškų Dievo atsakymą. Atsakymas buvo toks: „Misija.“ Tuomet mano 30-asis gimtadienis buvo už kelių mėnesių, ir beveik visi mano draugai jau buvo tarnavę misijose, kai kurie sukūrę šeimą, o kiti jau turėjo vaikų. Aš taip pat galvojau apie santuoką, bet ne apie misiją. Pradėjau melstis, bandydama suprasti, kodėl Dievas nori, kad tarnaučiau. Analizavau savo gyvenimą, prisiminiau savo svajones ir ateities tikslus, kalbėjausi su draugais apie jų misiją ir kaip tai paveikė juos. Ir supratau, kad man tikrai labai svarbu žengti šį gyvenimo žingsnį.

Kai priėmiau sprendimą vykti į misiją, viskas sekėsi stebėtinai lengvai, greitai ir sėkmingai. Labiausiai jaudinausi, kaip mama reaguos į mano sprendimą, nes tuo metu ji dar nebuvo Bažnyčios narė. Bet ji taip pat su išmintingu nuolankumu priėmė mano sprendimą, pasikliaudama mano pasirinkimu.

Į misiją išvykau praėjus mėnesiui po mano 30-ojo gimtadienio. Visos mano porininkės buvo dešimčia metų jaunesnės už mane. Daugelį stebino tai, kad nusprendžiau vykti į misiją būdama tokio amžiaus. Bet aš labai aiškiai supratau, kad mano sprendimas buvo teisingas. Esu be galo dėkinga, kad nusprendžiau tarnauti misijoje tokiame amžiuje, kai buvau iš tikrųjų pasirengusi suprasti žmonių poreikius ir pajausti, kaip galėčiau jiems padėti. Misijoje kaip niekada anksčiau jaučiau Dievo meilę visiems Jo vaikams. Mačiau, kaip per mane Jis daro Savo didį darbą; kaip keičia žmonių gyvenimą man dalijantis Jo meile su jais.

Misijoje nebuvo lengva. Buvo daug išbandymų, bet taip pat ir daugybė palaiminimų. Misijos viduryje mirė mano tėtis, ir tai buvo sunkiausias laikas, kai iš tikrųjų turėjau suprasti Dievą ir priimti Jo valią. Po misijos nuvykau į šventyklą ir atlikau visas apeigas už savo tėtį. Tikrai žinau, kad jis jas priėmė ir dabar yra su Dievu. Mano mama ir brolis buvo pakrikštyti netrukus po mano grįžimo. Tarnaudama misijoje dar geriau supratau, kaip Dievas myli mus, Savo vaikus. Per tarnystę ir tuo metu įgytas žinias galėjau išsiugdyti daugybę savybių, kurios vėliau man padėjo tapti verta žmona, ir taip pat padės tapti gera mama. Praėjus dvejiems su puse metų po grįžimo iš misijos ištekėjau už nuostabaus jaunuolio, kurį sutikau ir su kuriuo susidraugavau misijoje. Jis taip pat tarnavo nuolatinėje misijoje. Dabar remdamiesi Evangelijos principais kuriame savo mažą šeimą. Mokomės vienas iš kito, džiaugiamės viskuo, kas vyksta mūsų gyvenime, reiškiame dėkingumą už viską, ką turime, ir entuziastingai žvelgiame į ateitį. Aš vis dar toks pat laimingas žmogus, kaip ir anksčiau. Ir man dar daug ko reikia išmokti. Bet dabar dėl gilios meilės savo Dangiškajam Tėvui, kurią galėjau įgyti per tarnystę, jaučiu laimės pilnatvę. Tikrai žinau, kad Dangiškasis Tėvas labai nori palaiminti mus visais stebuklais, kuriuos tik galime įsivaizduoti. Ir Jis visada mielai rodo mums kelią į mūsų pačių stebuklus, jei to prašome.