Kurį laiką buvau iškritusi iš gyvenimo. Mano liudijimas
Esu Tatjana Mizina. Man 36 metai. Nuo vaikystės sergu epilepsija. Viena iš traukulių priepuolio ypatybių yra atminties apie prieš jį buvusius įvykius praradimas. Kadangi tokie priepuoliai mane ištinka kiekvieną savaitę, jau pripratau prie jų ir išmokau orientuotis tarp trumpalaikės atminties praradimo akimirkų.
Tačiau maždaug du ar tris kartus per metus man pasireiškia ypatinga būklė, vadinama konvulsine būsena. Gana ilgą laiką (maždaug parą) tam tikrais intervalais (1–2 val.) mane ištinka priepuoliai. Skiriamasis tokios būsenos bruožas yra tas, kad sąmonė nespėja prašviesėti iki kito priepuolio pradžios, ir visą priepuolių laiką būna sąmonės užtemimas. Tiesiogine to žodžio prasme prarandu visą savo gyvenimo dieną. Tuo pat metu tarp priepuolių galiu daryti įprastus darbus, bendrauti ir rūpintis artimaisiais. Bet, kai atsibundu kitą dieną, nieko iš tos dienos neprisimenu. Ir taip jau daugelį metų.
Visa tai rašau remdamasi savo vyro paaiškinimais, nes jis yra greitosios pagalbos medikas ir manimi rūpinasi jau daugiau kaip 10 metų. Šiais metais gydytojai smarkiai išplėtė man skirtą gydymą vaistais, ir kartą mano smegenys man pateikė nepakartojamą staigmeną.
2021 m. liepos 7, 8 ir 9 dienomis negalėjau prisiminti nieko, kas man nutiko. Liepos 7 d., kai mano vyras Goša budėjo visą parą trunkančioje greitosios medicinos pagalbos pamainoje, man prasidėjo ta pati konvulsinė būsena. Prieš man einant miegoti mudu su vyru visada telefonu vienas kitam palinkime labos nakties ir pasakome keletą gražių žodžių. Mano vyras man parašo, o aš iš karto jam atrašau. Tąkart viskas buvo kitaip. Nepamenu, ką tiksliai ir kada atrašiau. Mano vyras sakė, kad nustebo, kai jam atrašiau po 2 valandų, o ne iš karto, kaip įprastai. Kitą rytą negalėjau to prisiminti. Jaučiausi keistai: prisiminiau, kad mačiau savo vyrą, bet visiškai nesupratau, kas vyksta. Priešais save mačiau vaikus ir mąsčiau, ar tai mano vaikai. Tad visą dieną visiškai nieko neprisiminiau – tiesiog iškritau iš gyvenimo. Mano vyras, matydamas mano būseną, suleido man vaistų ir palaipsniui, pamažu mano sąmonė ėmė skaidrėti.
Liepos 8 d. vakare su šeima išsiruošėme pasivaikščioti Nevos upės krantine. Mes apsikabinome, ir, atrodė, kad vėl įsimylėjau savo šeimą. Su džiaugsmu žvelgiau į savo vaikus. Ar tai mano vaikai – Elzė, Miša ir Dmitrijus?! Kokia aš laiminga! Ar tai mano supervyras?! Jis yra geriausias, patraukliausias, mylintis ir mylimas! Laimės ašaros ir supratimas, kad tai yra mano nuostabioji šeima, liejosi it lietus! Taip keista, kad nieko neprisimenu, tačiau esu tokia palaiminta! Aš pagimdžiau šiuos nuostabius vaikus! Ar tai Viešpats mane jais palaimino?! Ir mano vyru, kuris į mane žvelgia su tokia meile?! Iš akių nuolat riedėjo ašaros. Tas pats nutiko ir liepos 9 d. Apie savo gyvenimą sužinojau vis daugiau ir daugiau ir susimąsčiau, kiek daug palaiminimų turiu! Man kilo mintis perskaityti dokumentą „Šeima. Pareiškimas pasauliui“. Aš ir mano šeimos nariai taip ir padarėme. Mano vyras padovanojo gėlių Elzei, o Miša man padovanojo penkias nuostabias rožes! Mudu su Elze savo vyrukams iškepėme picą. Jaučiausi pati laimingiausia, iš akių be perstojo riedėjo ašaros.
Liepos 9–ąją ėmė grįžti prisiminimai apie mano gyvenimo įvykius. Pradėjau vertinti tų ankstesnių dienų įvykius, nes, tiesiog neregėtas dalykas, galėjau juos iš dalies prisiminti! Prisiminiau tuos jausmus, kai, regis, iš naujo supratau, kad tai mano vyras ir mano vaikai. Supratau, kad į savo gyvenimą pažvelgiau naujomis akimis, nes buvau labai laiminga, nes Viešpats labai laimino mane ir mano šeimą.
Man visiškai sugrįžo atmintis, ir aš netgi galėjau palyginti savo požiūrį į gyvenimą prieš ir po šios ypatingos būsenos. Kai 10-ąją to mėnesio dieną mano vyras grįžo iš darbo pamainos, jis iškart pastebėjo, kad pasikeičiau, nes tiesiog švytėjau iš laimės.
Savo jausmus surašiau į dienoraštį ir juos tyrinėjau. Visa tai man nutiko netyčia, bet galbūt kiekvienas turėtų savo gyvenimą įvertinti iš naujo, lyg nuo tuščio lapo. Tada suprasime, kiek daug Dievas dėl mūsų daro jau dabar, ir nustosime savo protą maitinti neigiamomis mintimis apie tai, ko neturime, bet ko labai norime, ir kokie nepaprastai dėkingi ir laimingi galėtume būti! Ir neturėtume pasiduoti nevilčiai dėl neįgyvendintų tikslų ir neišsipildžiusių troškimų.
Liudiju, kad Dievas myli Savo vaikus ir jiems padeda, nepaisant visų pasaulyje pasitaikančių sunkumų. Žinau tai visa širdimi.
Jėzaus Kristaus vardu, amen.