Šviesos stulpai ir spinduliai

Mano žinia skirta tiems, kurie nerimauja dėl savo liudijimo, nes nėra patyrę pribloškiančių dvasinių išgyvenimų. Meldžiuosi, kad galėčiau suteikti šiek tiek ramybės ir patikinimo.

Jėzaus Kristaus evangelijos sugrąžinimas prasidėjo nuo šviesos ir tiesos protrūkio! Paauglys berniukas Niujorko valstijoje, labai paprastu vardu Džozefas Smitas, ateina į giraitę melstis. Jis nerimauja dėl savo sielos ir padėties priešais Dievą. Jis siekia nuodėmių atleidimo. Ir jis nežino, prie kurios bažnyčios prisijungti. Jam reikia aiškumo ir ramybės – šviesos ir pažinimo.¹

Kai Džozefas atsiklaupia melstis ir ima „atnašauti savo širdies troškimus Dievui“, jį apgaubia tiršta tamsa. Kažkas blogo, slegiančio ir labai tikro mėgina jį sustabdyti – surišti jam liežuvį, kad jis nebegalėtų kalbėti. Tamsos jėgos taip sustiprėja, kad Džozefas galvoja mirsiąs. Tačiau jis „vis[omis] savo galiomis šauk[iasi] Dievo, kad išvaduotų [jį] iš šito [jį] sugriebusio priešo galios“. Ir tuomet, „būtent tuo momentu, kai [jis] [yra] pasiruošęs nugrimzti į neviltį ir pasiduoti sunaikinimui“, kai nežino, ar galės ilgiau ištverti, giraitę nutvieskia šlovingas spindesys, išsklaidydamas tamsą ir nuvydamas jo sielos priešą.²

Palaipsniui ant jo nusileidžia „šviesos stulpas“, ryškesnis už saulę. Pasirodo viena asmenybė, o paskui kita.³ Jų „skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti“. Pirmoji asmenybė, mūsų Dangiškasis Tėvas, ištaria jo vardą, „rodydama į kitą: [Džozefai!] Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“⁴

Ir tuo didžiuliu šviesos ir tiesos pliūpsniu prasidėjo Sugrąžinimas. Po to seks tikras dieviškų apreiškimų ir palaimų srautas: nauji Raštai, sugrąžinti kunigystės raktai, apaštalai ir pranašai, apeigos ir sandoros ir Viešpaties tikros ir gyvos Bažnyčios, kuri kada nors pripildys žemę Jėzaus Kristaus ir Jo sugrąžintosios evangelijos šviesos ir liudijimo, atkūrimas.

Visa tai ir dar daugiau prasidėjo nuo žūtbūtinės berniuko maldos ir šviesos stulpo.

Mums taip pat reikia žūtbūtinės pagalbos. Mums taip pat reikia laisvės nuo dvasinės sumaišties ir pasaulietiškos tamsos. Mes taip pat turime patys sužinoti.⁵ Tai viena iš priežasčių, kodėl prezidentas Raselas M. Nelsonas pakvietė mus „pasiner[ti] į šlovingąją Sugrąžinimo šviesą“⁶.

Viena iš didžių Sugrąžinimo tiesų yra ta, kad dangūs yra atviri, kad ir mes galime gauti šviesos ir pažinimo iš aukštybių. Liudiju, kad tai tiesa.

Tačiau turime saugotis dvasinių spąstų. Kartais ištikimi Bažnyčios nariai praranda viltį ir net nuklysta dėl to, kad neturėjo įspūdingų dvasinių patyrimų, – dėl to, kad nepatyrė savo šviesos stulpo. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas perspėjo: „Visada tikėdamiesi įspūdingo dalyko, daugelis visiškai nepastebės nuolatinio apreikšto bendravimo.“⁷

Prezidentas Džozefas F. Smitas taip pat prisiminė: „Viešpats nerodė man jokių stebuklų [kai buvau jaunas] ir rodė tiesą eilutė po eilutės, priesakas po priesako, čia truputį ir ten truputį“⁸.

Broliai ir seserys, tai įprastas Viešpaties modelis. Užuot siuntęs mums šviesos stulpą, Viešpats atsiunčia mums šviesos spindulį, tada dar vieną ir dar vieną.

Tie šviesos spinduliai nuolat liejasi ant mūsų. Raštai moko, kad Jėzus Kristus „yra pasaulio šviesa ir gyvybė“⁹, kad Jo „Dvasia apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį“¹⁰ ir kad Jo šviesa „pripild[o] erdvės neaprėpiamybę“, suteikdama „gyvybę viskam“¹¹. Kristaus šviesa tiesiogine prasme yra visa, kas mus supa.

Jei esame gavę Šventosios Dvasios dovaną ir stengiamės panaudoti tikėjimą, atgailauti ir gerbti savo sandoras, esame verti šiuos dieviškus spindulius gauti nuolat. Įsimintinos vyresniojo Deivido A. Bednario frazės žodžiais tariant, „mes gyvename apreiškime“¹².

Ir vis dėlto kiekvienas esame skirtingas. Nėra dviejų žmonių, kurie visiškai vienodai patirtų Dievo šviesą ir tiesą. Skirkite šiek tiek laiko pamąstyti, kaip patiriate Viešpaties šviesą ir Dvasią.

Galbūt patyrėte šiuos šviesos ir liudijimo pliūpsnius, kai „kalb[ama] ramybė [jūsų] protui [kokiu nors jus jaudinančiu] klausimu“¹³.

Arba dvasinį pojūtį – ramų tylų balsą, – kuris apsistojo „[jūsų] prote ir [jūsų] širdyje“¹⁴ ir skatino jus daryti ką nors gero, pavyzdžiui, kam nors padėti.

Galbūt dalyvavote pamokoje bažnyčioje – ar jaunimo stovykloje – ir pajutote stiprų troškimą sekti Jėzumi Kristumi ir likti ištikimi.¹⁵ Galbūt net atsistojote ir pasidalijote liudijimu vildamiesi, kad jis buvo teisingas, o tada pajutote, kad tai tiesa.

O galbūt meldėtės ir jautėte džiugų patikinimą, kad Dievas jus myli.¹⁶

Galbūt girdėjote ką nors liudijant apie Jėzų Kristų ir tai palietė jūsų širdį ir pripildė vilties.¹⁷

Galbūt skaitėte Mormono Knygą ir kokia nors eilutė prabilo jūsų sielai, tarsi Dievas ją būtų ten įdėjęs būtent jums, – o tada suvokėte, kad Jis taip ir padarė.¹⁸

Galbūt tarnaudami kitiems jautėte Dievo meilę jiems.¹⁹

O galbūt jums dabar yra sunku jausti Dvasią dėl depresijos ar nerimo, tačiau turite brangią dovaną ir tikėjimą pažvelgti atgal ir atpažinti praeities „Viešpaties švelnius pasigailėjimus“¹⁶.

Noriu pasakyti, kad yra daug būdų, kaip galima gauti dangiškus liudijimo spindulius. Tai, žinoma, tik keletas iš jų. Galbūt jie nėra dramatiški, bet visi jie yra mūsų liudijimo dalis.

Broliai ir seserys, aš neregėjau šviesos stulpo, bet, kaip ir jūs, patyriau daug dieviškų spindulių. Daug metų stengiausi branginti tokias patirtis. Tai darydamas pastebiu, kad atpažįstu ir prisimenu jų dar daugiau. Štai keli pavyzdžiai iš mano gyvenimo. Galbūt kai kam jie ir nėra labai įspūdingi, bet man jie brangūs.

Pamenu, kad per krikštą buvau triukšmingas paauglys. Susirinkimui prasidedant pajutau Dvasios raginimą atsisėsti ir būti pagarbiam. Visą likusį susirinkimo laiką sėdėjau ir tylėjau.

Prieš misiją bijojau, kad mano liudijimas nėra pakankamai stiprus. Niekas mano šeimoje nebuvo tarnavęs misijoje ir nežinojau, ar aš pajėgsiu. Prisimenu, kaip desperatiškai studijavau ir meldžiausi, kad gaučiau tvirtesnį liudijimą apie Jėzų Kristų. Tada vieną dieną, maldaudamas Dangiškąjį Tėvą, patyriau galingą šviesos ir šilumos pojūtį. Ir aš žinojau. Tiesiog žinojau.

Pamenu, kaip vieną naktį mane pažadino „tyros sąmonės“ jausmas, sakantis man, kad būsiu pašauktas tarnauti vyresniųjų kvorume.²¹ Po dviejų savaičių aš buvau pašauktas.

Prisimenu visuotinę konferenciją, kurioje vienas mylimas Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys pasakė tikslius liudijimo žodžius, apie kokius buvau papasakojęs draugui, kad tikiuosi juos išgirsti.

Prisimenu, kaip klūpėjau su šimtais brolių melsdamasis už brangų draugą, kuris gulėjo be sąmonės su prijungtu dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatu mažoje, tolimoje ligoninėje po to, kai buvo sustojusi jo širdis. Kai suvienijome savo širdis maldoje dėl jo gyvybės, jis pabudo ir iš gerklės išsitraukė ventiliacijos vamzdelį. Jis dabar tarnauja kuolo prezidentu.

Taip pat prisimenu, kaip pabudau apimtas stiprių dvasinių jausmų po ryškaus sapno apie brangų draugą ir mentorių, kuris mirė gerokai per anksti, mano gyvenime palikdamas didžiulę skylę. Jis šypsojosi ir buvo džiugus. Žinojau, kad jam viskas gerai.

Tai keletas iš mano spindulių. Jūs esate turėję asmeninių potyrių – savų šviesos kupinų liudijimų pliūpsnių. Kai atpažinsime, prisiminsime ir surinksime šiuos spindulius, juos „suvienydami“²², pradės vykti kai kas nuostabaus ir galingo. „Šviesa glaudžiasi prie šviesos“ – „tiesa apsikabina tiesą“²³. Vieno liudijimo spindulio realumas ir galia sustiprina ir susijungia su kitu, tada su dar kitu ir dar kitu. Eilutė po eilutės, priesakas po priesako, čia spindulys ir ten spindulys – po vieną mažą, branginamą dvasinę akimirką – mumyse auga šviesos kupinų dvasinių patirčių šerdis. Turbūt nė vienas spindulys nėra pakankamai stiprus ar ryškus, kad sudarytų visą liudijimą, tačiau drauge jie gali tapti šviesa, kurios abejonės tamsa negali įveikti.

„O tada, argi tai nėra tikra? – klausia Alma. – Sakau jums: taip, nes tai yra šviesa.“²⁴

„Tai, kas iš Dievo, yra šviesa, – mus moko Viešpats, – ir tas, kuris gauna šviesą ir pasilieka Dieve, gauna daugiau šviesos; ir ta šviesa švinta vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos.“²⁵

Broliai ir seserys, tai reiškia, kad laikui bėgant ir „didžio stropumo“²⁶ dėka mes taip pat galime patirti savo šviesos stulpą – po vieną spindulį. O to šviesos stulpo viduryje ir mes rasime mylintį Dangiškąjį Tėvą, besikreipiantį į mus vardu ir rodantį į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, ir kviečiantį: „Jo klausyk!“

Liudiju apie Jėzų Kristų, kad Jis yra viso pasaulio – jūsų asmeninio ir manojo pasaulio – šviesa ir gyvybė.

Liudiju, kad Jis yra tikras ir gyvas tikrojo ir gyvojo Dievo Sūnus ir kad Jis vadovauja šiai tikrai ir gyvai Bažnyčiai, kurią veda ir nukreipia tikri ir gyvi Jo pranašai ir apaštalai.

Atpažinkime ir priimkime Jo šlovingą šviesą, o tada – visuomet ir per amžius – rinkimės Jį, o ne pasaulio tamsą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.