Jėzus Kristus – mūsų gyvenimo centras

Keliaudami per mirtingąjį gyvenimą kartais esame puolami išbandymų: stipraus skausmo netekus artimųjų, sunkios kovos su ligomis, neteisybės geluonies, siaubingų priekabiavimo ar smurto išgyvenimų, nedarbo šešėlio, šeiminių suspaudimų, tylaus vienatvės šauksmo ar širdį veriančių ginkluotų konfliktų padarinių.¹ Tokiomis akimirkomis mūsų sielos ieško prieglobsčio.² Nuoširdžiai trokštame sužinoti, kur galime rasti ramybės balzamą?³ Kuo galime pasiremti, kad labiau pasitikėtume ir įgytume jėgų įveikti šiuos iššūkius?⁴ Kas turi kantrybės, visa apimančios meilės ir visagalę ranką, galinčią mus pakylėti ir palaikyti?

Gilūs tamsiausiomis valandomis ir didžiausiuose išbandymuose iškylantys sielos klausimai sprendžiami per nesvyruojančią Jėzaus Kristaus meilę.⁵ Jame ir per pažadėtus Jo sugrąžintosios evangelijos palaiminimus⁶ randame atsakymus, kurių ieškome. Būtent per Jo beribį Apmokėjimą mums siūloma neišmatuojama dovana – vilties, išgydymo bei Jo nuolatinio ir ilgalaikio buvimo mūsų gyvenime patikinimo dovana.⁷ Ši dovana prieinama visiems, kurie jos siekia su tikėjimu, priimdami Jo taip laisvai siūlomą ramybę ir išpirkimą.

Viešpats tiesia savo ranką kiekvienam iš mūsų. Šis gestas yra pati Jo dieviškosios meilės ir gerumo esmė. Jo kvietimas mums yra daugiau nei paprastas kvietimas – tai dieviškas pasižadėjimas, kurį sustiprina išliekančioji Jo malonės galia. Raštuose Jis meiliai patikina mus:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.

Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“⁸

Jo kvietimo „ateikite pas mane“ ir „imkite mano jungą“ aiškumas patvirtina gilų Jo pažado pobūdį – pažado, tokio didžiulio ir išbaigto, įkūnijančio Jo meilę ir iškilmingai mums garantuojančio: „Jūs rasite atgaivą.“

Stropiai siekdami dvasinio vadovavimo,⁹ leidžiamės į gilius pokyčius skatinančią ir mūsų liudijimus stiprinančią odisėją. Kai suvokiame mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus tobulos meilės platybę,¹⁰ mūsų širdys prisipildo dėkingumo, nuolankumo¹¹ ir atnaujinto troškimo eiti mokinystės keliu.¹²

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta. Džiaugsmas kyla iš Jo ir dėl Jo.“¹³

Alma, kalbėdamas savo sūnui Helamanui, pareiškė: „Ir dabar, o mano sūnau Helamanai, štai tu esi jaunas, ir todėl maldauju tavęs, kad paklausytum mano žodžių ir pasimokytum iš manęs; nes žinau, kad kiekvienas, kuris savo viltis sudės į Dievą, bus remiamas savo išmėginimuose ir savo varguose, ir savo suspaudimuose ir bus iškeltas paskutiniąją dieną.“¹⁴

Helamanas, kalbėdamas savo sūnums, mokė apie šį amžiną Gelbėtojo pavertimo mūsų gyvenimo centru principą: „Atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą.“¹⁵

Skaitydami Mato 14 skyrių sužinome, kad, išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus ieškojo vienumos. Tačiau Jį sekė didelė minia. Apimtas atjautos ir meilės, neleisdamas, kad jaučiama širdgėla atitrauktų Jį nuo Jo misijos, Jėzus juos pasveikino ir pagydė tarp jų buvusius ligonius. Artėjant vakarui mokiniai susidūrė su bauginančiu iššūkiu: buvo daugybė žmonių ir labai mažai maisto. Jie pasiūlė Jėzui išsiųsti minią apsirūpinti maistu, bet Jėzus iš didelės meilės ir su dideliais lūkesčiais paprašė mokinių juos pamaitinti.

Kol mokiniai buvo užsiėmę neatidėliotinu iššūkiu, Jėzus parodė pasitikėjimą savo Tėvu ir meilę Jam bei neblėstančią meilę žmonėms. Jis paprašė minios susėsti ant žolės ir, paėmęs vos penkis kepalėlius ir dvi žuvis, pasirinko padėkoti savo Tėvui, pripažindamas, kad Dievas yra Jo valdžios ir galios šaltinis.

Padėkojęs Jėzus laužė duoną, o mokiniai dalijo ją žmonėms. Stebuklingai maisto ne tik pakako, bet ir buvo per daug: liko 12 krepšių likučių. Buvo pamaitinta penki tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų.¹⁶

Šis stebuklas moko svarbios pamokos: susidūrus su iššūkiais lengva pasinerti į sunkumus. Tačiau Jėzus Kristus parodė pavyzdį, kaip sutelkia dėmesį į savo Tėvą, išreikšdamas dėkingumą ir pripažindamas, kad mūsų išbandymų sprendimai ne visada priklauso nuo mūsų pačių, bet nuo Dievo.¹⁷

Kai susiduriame su sunkumais, natūraliai esame linkę sutelkti dėmesį į kliūtis, su kuriomis susiduriame. Mūsų sunkumai yra apčiuopiami ir reikalauja mūsų dėmesio, tačiau dėmesį turime sutelkti į jų įveikimo principą. Savo minčių ir darbų centru laikydami Kristų, prisideriname prie Jo požiūrio ir stiprybės.¹⁸ Šis prisiderinimas nesumenkina mūsų sunkumų, priešingai, jis padeda laviruoti tarp jų pasiremiant dievišku vadovavimu.¹⁹ Taip mes atrandame sprendimus ir palaikymą, kurie kyla iš aukštesnės išminties. Šios į Kristų orientuotos perspektyvos laikymasis suteikia mums stiprybės ir įžvalgos paversti savo išbandymus pergalėmis²⁰ ir primena mums, jog kartu su Gelbėtoju tai, kas atrodo kaip didelė problema, gali tapti keliu į didesnę dvasinę pažangą.

Mormono Knygoje aprašyta Almos jaunesniojo istorija pateikia įtikinamą pasakojimą apie išpirkimą ir didžiulį poveikį, kurį daro gyvenimo telkimas aplink Kristų. Iš pradžių Alma buvo Viešpaties Bažnyčios priešininkas, daugelį nuklaidinęs nuo teisumo kelio. Tačiau dieviškas įsikišimas, pažymėtas angelo apsilankymu, pažadino jį iš jo nusižengimų.

Tamsiausią valandą, kankinamas kaltės ir žūtbūt trokšdamas rasti išeitį iš savo dvasinių kančių, Alma prisiminė savo tėvo mokymus apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimo galią. Išpirkimo trokštančia širdimi jis nuoširdžiai atgailavo ir karštai meldė Viešpaties gailestingumo. Šią lemtingą visiško pasidavimo akimirką iškeldamas Kristų į savo minčių priešakį ir nuoširdžiai siekdamas Jo gailestingumo, Alma įžiebė nepaprastą pasikeitimą. Sunkios kaltės ir nevilties grandinės išnyko ir jas pakeitė didžiulis džiaugsmo ir ramybės jausmas.²¹

Jėzus Kristus yra mūsų viltis ir atsakymas į didžiausius gyvenimo skausmus. Per savo auką Jis sumokėjo už mūsų nuodėmes, prisiėmė visas mūsų kančias – skausmą, neteisybę, sielvartą ir baimę – ir atleidžia mums, gydo mus, kai pasitikime Juo ir stengiamės savo gyvenimą pakreipti geresne linkme. Jis yra mūsų Gydytojas,²² guodžiantis ir taisantis mūsų širdį savo meile ir galia, kaip kad išgydė daugelį savo buvimo žemėje metu.²³ Jis yra gyvasis vanduo, savo nuolatine meile ir gerumu patenkinantis giliausius mūsų sielos poreikius. Tai panašu į pažadą, kurį Jis davė samarietei prie šulinio, siūlydamas „versm[ę] vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.²⁴

Iškilmingai liudiju, kad Jėzus Kristus gyvas, kad Jis pirmininkauja šiai savo šventai Bažnyčiai, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.²⁵ Liudiju, kad Jis yra pasaulio Gelbėtojas, Ramybės Kunigaikštis,²⁶ karalių Karalius, viešpačių Viešpats,²⁷ pasaulio Išpirkėjas. Užtikrintai patvirtinu, kad visada esame Jo mintyse ir širdyje. Kaip to įrodymą Jis atstatė savo Bažnyčią šiomis pastarosiomis dienomis ir pašaukė prezidentą Raselą M. Nelsoną būti savo pranašu ir Bažnyčios prezidentu šiuo metu.²⁸ Žinau, jog Jėzus Kristus atidavė savo gyvybę tam, kad mes galėtume turėti amžinąjį gyvenimą.

Kai stengiamės Jį paversti savo gyvenimo centru, mums atsiveria apreiškimai, mus apgaubia gili Jo ramybė, o Jo beribis Apmokėjimas atneša mums atleidimą ir išgijimą.²⁹ Būtent Jame atrandame stiprybės nugalėti, drąsos ištverti ir ramybės, pranokstančios bet kokį supratimą. Stenkimės kasdien artintis prie Jo, viso, kas gera,³⁰ šaltinio, vilties švyturio mūsų kelionėje atgal mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdon. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.