Pasitikėjimas sandoromis Jėzaus Kristaus dėka

Mano mylimi broliai ir seserys, meldžiu, kad įkvėptos mūsų vadovų žinios mus dvasiškai atnaujintų ir džiūgautume tuo, ką mėgstu vadinti „pasitikėjimu sandoromis Jėzaus Kristaus dėka“. Šis pasitikėjimas yra tylus, tačiau tikras užtikrinimas, kad gausime palaimas, kurias Dievas žada besilaikantiems sandorų ir kurios yra taip reikalingos sudėtingomis mūsų dienų aplinkybėmis.

Naujų Viešpaties namų statyba visame pasaulyje, kuriai įkvėptai vadovauja prezidentas Raselas M. Nelsonas, sukėlė didelį Bažnyčios narių džiaugsmą ir yra svarbus Viešpaties karalystės plėtros simbolis.

Prisiminęs savo įspūdingą patirtį praėjusį spalį Kalifornijos Feter Riverio šventyklos pašventinime, susimąsčiau, ar kartais jaudulys dėl mūsų miestuose ir bendruomenėse atsirandančių naujų šventyklų neužgožia šventesnės šventykloje sudaromų šventų sandorų paskirties.

Ant kiekvienos šventyklos yra užrašytas didingas pareiškimas: „Pašvęsta Viešpačiui.“¹ Šie įkvėpti žodžiai yra aiškus kvietimas, įžengus į Viešpaties namus, leistis į šventą kelionę mokantis tapti kilnesniais ir šventesniais Kristaus mokiniais. Sudarydami šventas sandoras Dievo akivaizdoje ir įsipareigodami sekti Gelbėtoju, įgyjame galią pakeisti savo širdį, atnaujinti dvasią ir gilinti ryšį su Juo. Tokios pastangos pašventina mūsų sielas ir susieja šventu ryšiu su Dievu bei Jėzumi Kristumi, kurie pažada, kad galime paveldėti amžinojo gyvenimo dovaną.² Šios šventos kelionės rezultatas yra šventesnis ir didesnis pasitikėjimas, įgyjamas kasdieniame gyvenime, laikantis per Jėzų Kristų sudarytų sandorų.

Toks pasitikėjimas yra mūsų švento ryšio su Dievu viršūnė ir gali padėti mums tapti ištikimesniems Jėzui Kristui ir dėkingesniems už Jo apmokančiąją auką. Tai palaiko mūsų gebėjimą mylėti kitus ir jiems tarnauti bei stiprina mūsų sielas gyvenant nešventame pasaulyje, kuris tampa vis tamsesnis ir vis labiau kelia neviltį. Tai suteikia mums galią įveikti abejonių ir nevilties, baimės ir nusivylimo, širdgėlos ir beviltiškumo sėklas, kurias priešas bando pasėti giliai mūsų širdyse, ypač tuomet, kai gyvenimas tampa sunkus, išbandymai nesibaigia ar aplinkybės yra komplikuotos. Viena Biblijos eilutė siūlo mums išmintingą patarimą, kai imame pasiduoti stipriems šiandieninių pasaulietinių iššūkių vėjams: „Nepameskite savo pasitikėjimo.“³

Brangūs broliai ir seserys, tie, kurie įgyja tikrą pasitikėjimą sandoromis, sudarytomis Viešpaties namuose Jėzaus Kristaus dėka, gauna vieną galingiausių jėgų, kokia tik mums prieinama šiame gyvenime.

Šiais metais studijuodami Mormono Knygą pagal Ateik ir sek paskui mane vadovėlį, matėme, kaip gražiai savo ištikimybe Nefis pademonstravo tokio pasitikėjimo sandoromis galią, susidūręs su nesėkmėmis ir iššūkiais, kai, pagal Viešpaties įsakymą, siekė gauti plokšteles. Nefis, nors labai liūdėjo dėl Lamano ir Lemuelio baimės ir tikėjimo stokos, ir toliau tikėjo, jog Viešpats jiems perduos plokšteles. Broliams jis tarė: „Kaip Viešpats gyvas ir kaip mes gyvi, neisime pas savo tėvą į tyrus, kol neatliksime to, ką Viešpats mums įsakė.“⁴ Nefis sugebėjo įvykdyti tai, kas jam buvo įsakyta, nes pasitikėjo Viešpaties pažadais.⁵ Vėliau savo regėjime Nefis išvydo tokio pasitikėjimo poveikį ir tai aprašė: „Aš, Nefis, išvydau Dievo Avinėlio galią, nusileidusią ant Avinėlio bažnyčios šventųjų ir ant Viešpaties sandoros žmonių, […] ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove.“⁶

Savo akimis mačiau meilius Viešpaties pažadus ir galią, tekančią į Dievo vaikų gyvenimą, stiprinančią juos, kad būtų pasiruošę atlaikyti gyvenimo aplinkybes. Vieną dieną mano žmona po garbinimo šventykloje grįžo namo ir papasakojo, kaip giliai ją sujaudino tai, ką ji ten patyrė. Įžengusi į Viešpaties namus, ji pamatė labai lėtai neįgaliojo vežimėliu važiuojantį vyrą ir itin sunkiai su lazdele einančią moterį, tačiau abu jie drąsiai ėjo garbinti Viešpaties Jo namuose. Įžengusi į pradinių apeigų patalpą, mano žmona pamatė mielą seserį be vienos rankos – turinčią tik dalį kitos rankos – gražiai ir celestiališkai atliekančią visas jai pavestas užduotis.

Kalbėdamiesi apie tai su žmona, padarėme išvadą, kad tik tyras ir nuoširdus pasitikėjimas amžinaisiais pažadais, kuriuos Dievas duoda per šventas Jo namuose su Juo sudaromas sandoras, galėjo priversti šiuos nuostabius Kristaus mokinius palikti namus tokią šaltą dieną ir nepaisyti asmeninių gyvenimo aplinkybių.

Mano brangūs draugai, jei yra vienas dalykas, kurį galėtume turėti, – ir vienas dalykas, kurį galėtume perduoti savo vaikams ir anūkams, padėsiantis jiems visuose būsimuose išbandymuose ir sunkumuose, – tai yra pasitikėjimas sandoromis, sudarytomis Jėzaus Kristaus dėka. Šios dieviškos savybės įvaldymas padėtų jiems gyventi taip, kaip Viešpats pažadėjo ištikimiems pasekėjams: „Bet mano mokiniai stovės šventose vietose ir nebus pajudinti.“⁷

Kaip įgyjame tokį pasitikėjimą Jėzaus Kristaus dėka? Jis ateina per nuolankumą, sutelkiant gyvenimą į Gelbėtoją, gyvenant pagal Jėzaus Kristaus evangelijos principus, priimant išgelbėjimo bei išaukštinimo apeigas ir gerbiant sandoras, kurias sudarome su Dievu Jo šventuosiuose namuose.

Savo baigiamojoje kalboje, 2019 m. spalio visuotinėje konferencijoje, mūsų brangus pranašas priminė mums svarbų žingsnį pasitikėjimui sandoromis įgyti, sakydamas: „Tam, kad taptumėte asmeniškai verti įžengti į Viešpaties namus, reikia nemažo asmeninio dvasinio pasiruošimo. […] Asmeninis vertumas reikalauja visiško atsivertimo protu ir širdimi, kad būtume panašesni į Viešpatį, būti sąžiningu piliečiu, geresniu pavyzdžiu ir šventesniu žmogumi.“⁸ Todėl, jei pakeisime tai, kaip ruošiamės įžengti į šventyklą, pasikeis mūsų patyrimai šventykloje, o tai, išėjus iš šventyklos, pakeis mūsų gyvenimą. „Tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs; ir kunigystės doktrina leisis ant tavo sielos kaip rasa iš dangaus.“⁹

Mano pažįstamas vyskupas vyriausią Pradinukų organizacijos klasę vadina ne pradinukų klase, bet „pasiruošimo šventyklai“ klase. Sausio mėnesį vyskupas sukviečia klasės narius ir jų mokytojus į savo kabinetą aptarti, kaip visus ateinančius metus jie ruošis įžengti į šventyklą. Vyskupas neskubėdamas peržvelgia tinkamus šventyklos rekomendacijos pokalbio klausimus, kurie vėliau yra įtraukiami į pradinukų pamokas. Jis kviečia vaikus pasiruošti, kad po metų, atėję į vyskupo kabinetą, jie būtų užtikrinti, pasitikėtų sandoromis ir būtų pasirengę gauti šventyklos rekomendaciją ir įžengti į Viešpaties namus. Šiais metais tas vyskupas kalbėjosi su keturiomis mergaitėmis, kurios buvo gerai pasiruošusios ir taip džiūgavo ir nekantravo įžengti į šventyklą, kad norėjo, jog vyskupas išspausdintų jų rekomendacijas Naujųjų Metų naktį, iškart po vidurnakčio.

Pasiruošimas skirtas ne tik tiems, kurie į šventyklą žengia pirmą kartą. Visi turėtume nepailsdami ruoštis keliauti į Viešpaties namus. Vienas man žinomų kuolų pasirinko šūkį „Į namus orientuoti, Bažnyčios palaikomi ir šventyklos susieti“. Susieti¹⁰ yra įdomus žodis, nes (angl. „bound“) reiškia sutelkti dėmesį į kryptį, taip pat pritvirtinti arba apsaugoti, išspręsti ir pasiryžti. Taigi, kai esame susieti šventyklos, tai saisto mus su Gelbėtoju, suteikia tinkamą kryptį bei stabilumą ir užtikrina, kad pasitikime sandoromis Jėzaus Kristaus dėka. Todėl visi turėtume sąmoningai stiprinti tokį ryšį ir planuoti kitą susitikimą su Viešpačiu Jo šventuosiuose namuose, ir nesvarbu, ar šventykla yra arti, ar toli.¹¹

Mūsų brangus pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, primena mums apie šiuos gyvybiškai svarbius principus sakydamas: „Šventykla yra mūsų tikėjimo ir dvasinės tvirtybės stiprinimo centras, nes šventyklos širdyje yra Gelbėtojas ir Jo doktrina. Viskas, ko šventykloje mokoma mokymu ir Dvasia, padeda geriau suprasti Jėzų Kristų. Jo būtinos apeigos susieja mus su Juo per šventas kunigystės sandoras. Tada, mums laikantis sandorų, Jis apdovanoja mus savo gydančia, stiprinančia galia. O, kaip mums reikės Jo galios ateinančiomis dienomis.“¹²

Gelbėtojas nori, kad būtume pasirengę labai aiškiai suprasti, kaip tiksliai elgtis, kai Jo vardu sudarome sandoras su mūsų Dangiškuoju Tėvu. Jis nori, kad būtume pasirengę gauti savo privilegijas ir pažadus bei prisiimti atsakomybę; kad būtume pasirengę įgyti dvasinių įžvalgų ir praregėjimų, kurių mums reikia šiame gyvenime. Žinau, jog matydamas bent troškimo kibirkštį ar teisių pastangų virptelėjimą, kai pasiryžtame sutelkti gyvenimą į Jį ir į Jo namuose sudaromas apeigas bei sandoras, Viešpats palaimins mus tobulu būdu stebuklais ir švelniais pasigailėjimais, kurių mums reikia.

Viešpaties namai yra ta vieta, kur aukštesniais ir šventesniais būdais galime pasikeisti. Taigi, kai išeiname iš šventyklos pasikeitę dėl mūsų tikėjimo sandorų pažadais, ginkluoti galia iš aukštybių, pasiimame šventyklą su savimi į namus ir gyvenimą. Užtikrinu jus, kad Viešpaties namų dvasios turėjimas širdyse mus visiškai pakeičia.

Iš šventyklos taip pat žinome, kad, jei norime, jog Viešpaties Dvasia nebūtų varžoma mūsų gyvenime, paprasčiausiai negalime ir neturime niekam jausti nemalonių jausmų. Jei mūsų širdyse ar protuose atsiras vietos nemaloniems jausmams ar mintims, tai atvers kelią nemaloniems žodžiams ir veiksmams socialiniuose tinkluose arba mūsų namuose, todėl Viešpaties Dvasia pasitrauks iš mūsų širdžių. Todėl prašyčiau neapleisti savo pasitikėjimo, bet leisti tam pasitikėjimui įsišaknyti.

Nuolatinis ir spartėjantis šventyklų statymas ir toliau mus džiugins, įkvėps ir laimins. Visgi svarbiausia, kad, jei pakeisime tai, kaip ruošiamės įžengti į šventyklą, pasikeis mūsų patyrimai šventykloje, o tai, išėjus iš šventyklos, pakeis mūsų gyvenimą. Tegul šis pasikeitimas pripildo mus pasitikėjimo šventomis sandoromis, sudarytomis su Dievu per Jėzų Kristų. Dievas yra gyvas, Jėzus yra mūsų Gelbėtojas, ir tai yra Jo atkurta Bažnyčia žemėje. Pagarbiai skelbiu šias tiesas šventu Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.