Kelkis, Jis tave šaukia
Evangelija yra ne būdas išvengti sunkumų ir bėdų, bet sprendimas sustiprinti mūsų tikėjimą ir išmokti su jais susidoroti.
Prieš kurį laiką žmonos paklausiau: „Ar gali man pasakyti, kodėl, kiek pamenu, mes niekada gyvenime neturėjome didelių bėdų?“
Ji pažvelgė į mane ir tarė: „Žinoma! Aš tau pasakysiu, kodėl mes niekada neturėjome didelių bėdų – nes tavo atmintis labai trumpa!“
Jos greitas protingas atsakymas privertė mane dar kartą suprasti, kad gyvenimas pagal Jėzaus Kristaus evangeliją nepanaikina augimui būtino skausmo ir išbandymų.
Evangelija yra ne būdas išvengti sunkumų ir bėdų, bet sprendimas sustiprinti mūsų tikėjimą ir išmokti su jais susidoroti.
Šią tiesą supratau prieš kelis mėnesius, kai vieną dieną bevaikštinėjant staiga mano akys aptemo, ėmiau matyti neryškiai ir banguotai. Išsigandau. Tada gydytojai man pasakė: „Jei nepradėsite gydytis iš karto, galite prarasti regėjimą net po kelių savaičių.“ Dar labiau išsigandau.
Ir tada jie pasakė: „Visą likusį gyvenimą kas keturias savaites jums reikės intravitrealinių injekcijų – injekcijų tiesiai į akį, plačiai atmerktą akį.“
Tai buvo nemalonus signalas pabusti.
Tada užplūdo susimąstyti verčiantys klausimai. Paklausiau savęs: „Tebūnie! Mano fizinis regėjimas nėra geras, o koks mano dvasinis regėjimas? Ar jam reikia gydymo? Ir ką reiškia turėti aiškų dvasinį regėjimą?“
Mąsčiau apie Morkaus evangelijoje aprašyto aklo žmogaus vardu Bartimiejus istoriją. Raštuose sakoma: „Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“1
Formaliai, kaip manė daugelis, Jėzus buvo tik Juozapo sūnus, tad kodėl Bartimiejus pavadino Jį „Dovydo sūnumi“? Paprasčiausiai todėl, kad pripažino, jog Jėzus iš tikrųjų yra Mesijas, kuris, kaip buvo pranašauta, gims kaip Dovydo palikuonis.2
Įdomu tai, kad šis aklas, fizinio regėjimo neturėjęs vyras, atpažino Jėzų. Jis dvasiškai matė tai, ko nematė fiziškai, o daugelis matė Jėzų fiziškai, bet buvo visiškai akli dvasiškai.
Iš šios istorijos daugiau sužinome apie aiškų dvasinį regėjimą.
Skaitome: „Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“3
Aplinkiniai jam liepė tylėti, bet jis dar labiau šaukė, nes žinojo, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Jis nekreipė dėmesio į tuos balsus ir šaukė dar garsiau.
Jis veikė, o ne buvo veikiamas. Nepaisydamas ribotų aplinkybių, jis pasitelkė tikėjimą, kad peržengtų savo ribas.
Taigi pirmasis principas, kurį sužinome: aiškų dvasinį regėjimą išlaikome, jei susitelkiame į Jėzų Kristų ir liekame ištikimi tam, ką žinome esant tiesa.
Broliai ir seserys, norėdami išlaikyti savo dvasinį regėjimą, turime nuspręsti neklausyti mus supančio pasaulio balsų. Šiame painiame ir sutrikusiame pasaulyje turime likti ištikimi tam, ką žinome, ištikimi savo sandoroms, ištikimai laikytis įsakymų ir dar stipriau patvirtinti savo įsitikinimus, kaip tai padarė šis žmogus. Turime dar garsiau pasauliui šaukti savo liudijimą apie Viešpatį. Šis žmogus pažino Jėzų, liko ištikimas tam, kuo tikėjo, ir jo neblaškė aplinkiniai balsai.
Šiandien yra daug balsų, kurie bando pritildyti mūsų, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, balsą. Pasaulio balsai bando užtildyti mus, bet būtent dėl to turime liudyti apie Gelbėtoją garsiau ir tvirčiau. Viešpats tikisi, kad, tarp visų pasaulio balsų, aš ir jūs liudysime, pakelsime balsą ir tapsime Jo balsu. Jei mes to nedarysime, kas liudys apie Jėzų Kristų? Kas ištars Jo vardą ir paskelbs Jo dievišką misiją?
Mes turime dvasinį pavedimą, kuris kyla iš mūsų žinių apie Jėzų Kristų.
Bet ką Bartimiejus darė po to?
Viešpačiui įsakius keltis, jis vėl veikė su tikėjimu.
Raštai sako: „Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus.“4
Šis nuolankus ir ištikimas žmogus suprato, kad, Jėzui įsakius, gali pakilti į geresnį gyvenimą. Jis žinojo esąs geresnis už aplinkybes, ir pirmiausia ką padarė, kai išgirdo Jėzų jį šaukiant, – nusimetė elgetos apsiaustą.
Vėlgi jis veikė, o ne buvo veikiamas.
Galbūt jis galvojo: „Man jo nebereikia, nes Jėzus atėjo į mano gyvenimą. Tai nauja diena. Atsikračiau nelaimingo gyvenimo. Su Jėzumi galiu pradėti naują laimės ir džiaugsmo gyvenimą Jame, su Juo ir per Jį. Ir man nerūpi, ką apie mane galvoja pasaulis. Jėzus mane šaukia ir padės man gyventi naują gyvenimą.“
Koks nepaprastas pokytis!
Išmetęs elgetos apsiaustą, jis atsikratė visų pasiteisinimų.
Ir tai yra antrasis principas: aiškų dvasinį regėjimą išlaikome, jei paliekame prigimtinį žmogų, atgailaujame ir pradedame naują gyvenimą Kristuje.
Tai galima padaryti sudarant sandoras, leidžiančias pakilti į geresnį gyvenimą per Jėzų Kristų, ir jų laikantis.
Tol, kol ieškome dingsčių gailėtis savęs, gailėtis dėl savo aplinkybių ir problemų ir dėl visų blogų dalykų, kurie vyksta mūsų gyvenime, ir net dėl visų blogų žmonių, kurie, kaip manome, daro mus nelaimingus, elgetos apsiaustą laikome ant pečių. Tiesa, kartais žmonės, sąmoningai ar ne, mus įskaudina. Tačiau turime apsispręsti veikti su tikėjimu Kristumi, nusivilkti protinį ir emocinį apsiaustą, kurį galbūt vis dar dėvime norėdami paslėpti pasiteisinimus ar nuodėmę, ir jį numesti, žinodami, kad Jis gali išgydyti mus ir išgydys.
Niekada nėra tinkama teisinantis sakyti: „Esu toks, koks esu dėl tam tikrų nelaimingų ir nemalonių aplinkybių. Ir negaliu pasikeisti, todėl esu išteisintas.“
Kai taip galvojame, nusprendžiame, kad būsime veikiami.
Pasiliekame elgetos apsiaustą.
Veikti su tikėjimu reiškia pasikliauti Gelbėtoju, tikėti, kad per Jo Apmokėjimą, Jam paliepus, galime pakilti virš visko.
Trečiasis principas yra paskutiniuose keturiuose žodžiuose: „[Jis] atėjo prie Jėzaus.“
Kaip jis galėjo eiti prie Jėzaus būdamas aklas? Vienintelis būdas eiti prie Jėzaus buvo klausantis Jo balso.
Ir tai yra trečiasis principas: aiškų dvasinį regėjimą išlaikome, jei klausome Viešpaties balso ir leidžiame Jam mums vadovauti.
Kaip šis žmogus savo balsą pakėlė tarp jį supančių balsų, taip jis galėjo išgirsti Viešpaties balsą tarp visų kitų balsų.
Tai tas pats tikėjimas, kuris leido Petrui eiti vandeniu tol, kol jis išlaikė savo dvasinį dėmesį sutelktą į Viešpatį ir jo neblaškė jį supantys vėjai.
Tada šio aklojo istorija baigiasi žodžiais: „Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.“5
Viena iš svarbiausių šios istorijos pamokų yra ta, kad šis žmogus iš tikrųjų tikėjo Jėzų Kristų ir patyrė stebuklą, nes paprašė su tikru ketinimu, tikrai ketindamas Juo sekti.
Ir tai pagrindinė priežastis, kodėl gauname palaiminimus savo gyvenime, – tai sekimas Jėzumi Kristumi. Tai Jo atpažinimas, sandorų su Dievu sudarymas ir jų laikymąsis Jo dėka, pačios savo prigimties pakeitimas per Jį ir ištvėrimas iki galo Juo sekant.
Aiškaus dvasinio regėjimo išlaikymas man reiškia dėmesio sutelkimą į Jėzų Kristų.
Taigi, ar mano dvasinis regėjimas tampa aiškus, kai gaunu akių injekcijas? Kas aš toks, kad spręsčiau? Bet esu dėkingas už tai, ką matau.
Aiškiai matau Viešpaties ranką šiame šventame darbe ir savo gyvenime.
Kad ir kur eičiau, matau tikėjimą daugelio žmonių, kurie stiprina mano tikėjimą.
Visur aplink save matau angelus.
Matau tikėjimą daugelio, kurie fiziškai nemato Viešpaties, bet atpažįsta Jį dvasiškai, nes artimai Jį pažįsta.
Liudiju, kad ši evangelija yra atsakymas į viską, nes Jėzus Kristus yra atsakymas visiems. Esu dėkingas už tai, ką galiu matyti, sekdamas Gelbėtoju.
Pažadu, kad, jei klausysime Viešpaties balso ir leisime Jam vesti mus sandoros keliu, visą gyvenimą būsime palaiminti aiškiu regėjimu, dvasiniu supratimu ir širdies bei proto ramybe.
Šaukime savo liudijimus apie Jį garsiau už mus supančius balsus pasaulyje, kuriam reikia daugiau, o ne mažiau girdėti apie Jėzų Kristų. Nusivilkime elgetos apsiaustą, kurį galbūt vis dar dėvime, ir pakilkime virš pasaulio į geresnį gyvenimą Kristuje ir per Kristų. Atsikratykime visų pasiteisinimų nesekti Jėzumi Kristumi ir atraskime visas tinkamas priežastis Juo sekti, kai girdime Jo balsą. To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.