Viskas bus gerai dėl šventyklos sandorų

Mano mylimi broliai ir seserys, ši visuotinės konferencijos sesija man buvo šventas laikas. Esu dėkingas už pavedimą kalbėti milijonams pastarųjų dienų šventųjų ir mūsų draugų visame pasaulyje. Myliu jus ir žinau, kad jus myli Viešpats.

Daugiau kaip prieš 50 metų man teko privilegija tarnauti Rikso koledžo prezidentu Reksburge, Aidaho valstijoje. 1976 m. birželio 5 d. rytą mano žmona Keti ir aš iš Reksburgo nuvažiavome į Aidaho Folso šventyklą Aidaho valstijoje dalyvauti artimo draugo užantspaudavimo apeigose. Žinoma, tuo metu mūsų namuose augant keturiems berniukams, vykti į šventyklą galėjome tik narsios auklės padedami! Palikę savo brangius vaikus jos globai, per 30 minučių nuvažiavome iki šventyklos.

Mūsų patirtis šventykloje tą dieną buvo nuostabi, kaip visada. Tačiau pasibaigus šventyklos užantspaudavimo apeigoms, kai ruošėmės grįžti namo, šventyklos vestibiulyje pastebėjome būrį neramiai besikalbančių šventyklos darbuotojų ir lankytojų. Netrukus vienas iš šventyklos darbuotojų mums pasakė, kad sugriuvo rytinėje Aidaho dalyje naujai pastatyta Tetono užtvanka! Daugiau nei 300 milijonų kubinių metrų vandens pro užtvanką plūdo į gretimus 770 kvadratinių kilometrų slėnius. Didžioji Reksburgo miesto dalis buvo užtvindyta, potvynio vandenys nešė namus ir transporto priemones. Du trečdaliai iš 9 000 gyventojų staiga liko benamiai.¹

Kaip galite įsivaizduoti, mūsų mintys ir rūpesčiai iškart nukrypo į mūsų brangių vaikų, šimtų koledžo studentų ir dėstytojų bei bendruomenės, kurią mylėjome, saugumą. Buvome mažiau nei už 50 km nuo namų, tačiau tądien, gerokai prieš mobiliuosius telefonus ir pranešimų gaviklius, neturėjome galimybių iš karto susisiekti su vaikais ir negalėjome važiuoti iš Aidaho Folso į Reksburgą, nes visi keliai buvo uždaryti.

Vienintelė mūsų galimybė buvo nakvoti vietiniame motelyje Aidaho Folse. Ketė ir aš atsiklaupėme savo mažame motelio kambaryje ir nuolankiai maldavome Dangiškąjį Tėvą dėl savo brangių vaikų ir tūkstančių kitų, nukentėjusių nuo šio tragiško įvykio, saugumo. Prisimenu, kaip Ketė iš nerimo dėl savo vaikų vaikščiojo pirmyn atgal iki pat ankstyvo ryto. Nepaisant susirūpinimo, man pavyko nusiraminti ir užmigti.

Netrukus mano miela amžinoji bendražygė pažadino mane ir pasakė: „Halai, kaip gali miegoti tokiu metu?“

Tada į mano širdį ir protą aiškiai atėjo šie žodžiai. Pasakiau juos savo žmonai: „Kete, kad ir kas nutiktų, viskas bus gerai dėl šventyklos. Mes sudarėme sandoras su Dievu ir buvome užantspauduoti kaip amžina šeima.“

Tą akimirką atrodė, kad mūsų širdyse ir mintyse Viešpaties Dvasia patvirtino tai, ką mes abu jau žinojome esant tiesa: užantspaudavimo apeigos, randamos tik Viešpaties namuose ir atliekamos tinkamu kunigystės įgaliojimu, mus surišo kartu kaip vyrą ir žmoną, o mūsų vaikai buvo užantspauduoti prie mūsų. Iš tikrųjų nereikėjo bijoti, ir vėliau dėkojome sužinoję, kad mūsų berniukai yra saugūs.

Galbūt tai, ką Ketė ir aš jautėme tą nepamirštamą naktį, geriausiai iliustruoja šis prezidento Tomo S. Monsono teiginys. „Lankydamiesi šventykloje galime pajusti dvasingumą ir ramybę. […] Suvoksime tikrąją šių Gelbėtojo žodžių prasmę: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. […] Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta (Jono 14:27).“²

Buvau palaimintas, kad jausčiau tą ramybę kiekvieną kartą įžengęs į šventą šventyklą. Prisimenu, kaip pirmą kartą įėjau į Solt Leiko šventyklą. Tada buvau jaunuolis.

Pažvelgiau į aukštas baltas lubas, dėl kurių kambaryje buvo taip šviesu, kad atrodė, jog pro jas matėsi dangus. Tą akimirką man toptelėjo šie aiškūs žodžiai: „Jau esu buvęs šioje šviesioje vietoje.“ Bet tada iš karto man atėjo kita mintis, ne mano balsu: „Ne, čia niekada nesi buvęs. Tu prisimeni akimirką, kuri buvo prieš tau gimstant. Buvai tokioje pačioje šventoje vietoje, kur galėjo ateiti Viešpats.“

Broliai ir seserys, nuolankiai liudiju, kad kai lankomės šventykloje, mums gali būti priminta apie amžinąją mūsų dvasios prigimtį, apie mūsų ryšį su Tėvu ir Jo dieviškuoju Sūnumi ir apie mūsų galutinį troškimą sugrįžti į savo dangiškuosius namus.

Pastarųjų konferencijų kalbose prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė:

„Dvasiškai saugiausia gyventi laikantis savo šventyklos sandorų!“

„Viskas, kuo tikime, ir visi Dievo pažadai, kuriuos Jis davė savo sandoros žmonėms, šventykloje susijungia į viena.“³

„Kiekvienas žmogus, kuris sudaro sandoras […] šventyklose – ir jas vykdo, – turi geresnę prieigą prie Jėzaus Kristaus galios.“⁴

Jis taip pat mokė: „Sudarę sandorą su Dievu, amžiams paliekame neutralią žemę. Dievas neapleis savo ryšio su tais, kurie užmezgė tokį ryšį su Juo. Tiesą sakant, visi tie, kurie sudarė sandorą su Dievu, turi prieigą prie ypatingos rūšies meilės ir gailestingumo.“⁵

Viešpats per įkvėptą prezidento Nelsono vadovavimą paspartino ir toliau spartins šventyklų statybą visame pasaulyje. Tai suteiks galimybę visiems Dievo vaikams priimti išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas ir sudaryti šventas sandoras bei jų laikytis. Atitikti reikalavimus šventoms sandoroms sudaryti yra ne vienkartinė pastanga, o modelis visam gyvenimui. Viešpats pasakė, kad tai pareikalaus visos mūsų širdies, galios, proto ir stiprybės.⁶

Dažnas dalyvavimas šventyklos apeigose gali išugdyti pasišventimo Viešpačiui modelį. Kai laikotės šventyklos sandorų ir jas atsimenate, puoselėjate Šventosios Dvasios bendrystę, kad ji jus stiprintų ir taurintų.

Tada galite patirti šviesos ir vilties jausmą, liudijantį, kad tie pažadai yra tikri. Sužinosite, kad kiekviena sandora su Dievu yra galimybė priartėti prie Jo, o tai jūsų širdyje sukels troškimą laikytis šventyklos sandorų.

Mums buvo pažadėta: „Dėl mūsų sandoros su Dievu Jis niekada nepavargs stengdamasis mums padėti, ir mes niekada neišnaudosime Jo gailestingos kantrybės mums.“⁷

Būtent per užantspaudavimo sandoras šventykloje galime gauti patikinimą dėl meilingų šeimos ryšių, besitęsiančių po mirties ir visą amžinybę. Santuokos ir šeimos sandorų, sudarytų Dievo šventykloje, gerbimas saugos nuo egoizmo ir išdidumo blogio.

Nuolatinis brolių ir seserų rūpinimasis vienų kitais ateis tik per atkaklias pastangas vesti savo šeimą Viešpaties keliu. Suteikite vaikams galimybę melstis vieniems už kitus. Greitai įžvelkite nesantaikos užuomazgas ir teigiamai pažymėkite nesavanaudiškos tarnystės veiksmus, ypač vienas kitam. Kai broliai ir seserys meldžiasi vieni už kitus ir tarnauja vieni kitiems, širdys minkštėja ir gręžiasi vienas į kitą ir į savo tėvus.

Iš dalies taip kalbėjo Malachijas, pranašaudamas apie pranašo Elijo atėjimą: „Jis pasodins vaikų širdyse tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į jų tėvus. Jei taip nebūtų, visa žemė būtų visiškai nuniokota jo atėjimo metu.“⁸

Išbandymai, iššūkiai ir širdgėla tikrai aplankys mus visus. Nė vienas nesame apsaugotas nuo „dyglių kūne“⁹. Tačiau lankydami šventyklą ir atmindami savo sandoras galime pasiruošti gauti asmeninį Viešpaties vadovavimą.

Kai Ketė ir aš buvome sutuokti ir užantspauduoti Jutos Logano šventykloje, užantspaudavimą atliko tuomet vyresnysis Spenseris V. Kimbolas. Nedaugžodžiaudamas jis patarė: „Halai ir Kete, gyvenkite taip, kad gavę pašaukimą galėtumėte nesunkiai išvykti.“

Iš pradžių nesupratome, ką tas patarimas reiškia, bet padarėme viską, kad gyventume taip, jog būtume pasirengę išvykti tarnauti Viešpačiui, kai Jis pašauks. Po to, kai buvome susituokę beveik 10 metų, netikėtai paskambino Bažnyčios švietimo įgaliotinis Nylas A. Maksvelas.

Šventykloje prezidento Kimbolo išsakytas meilingas patarimas „lengvai išvykti“ tapo realybe. Ketė ir aš sulaukėme pašaukimo išvykti iš, regis, idiliškos šeimos padėties Kalifornijoje ir tarnauti pareigose ir vietovėje, apie kurias nieko nežinojau. Tačiau mūsų šeima buvo pasiruošusi išvykti, nes pranašas šventoje šventykloje, apreiškimo vietoje, pamatė būsimą įvykį, kuriam tada buvome ruošiami.

Mano brangūs broliai ir seserys, liudiju, kad nėra nieko svarbiau, kaip gerbti sandoras, kurias sudarėte ar sudarysite šventykloje. Kad ir kur esate sandoros kelyje, raginu jus atitikti reikalavimus ir tapti tinkamiems lankytis šventykloje. Lankykitės taip dažnai, kaip leidžia aplinkybės. Sudarykite šventas sandoras su Dievu ir jų laikykitės. Galiu jums patvirtinti tą pačią tiesą, kurią pasakiau Ketei tą naktį prieš beveik penkis dešimtmečius mažame Aidaho Folso motelio kambaryje: „Kad ir kas nutiktų, viskas bus gerai dėl šventyklos sandorų.“

Aš jums tvirtai liudiju, kad Jėzus yra Kristus. Jis gyvena ir vadovauja savo Bažnyčiai. Šventyklos yra Viešpaties namai. Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra Dievo pranašas žemėje. Myliu jį ir myliu kiekvieną iš jūsų. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.