„Būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas“
Galime būti ramūs ir žinoti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas.
Neseniai vykusiame naujų Viešpaties namų atvirų durų ir žiniasklaidos dienos renginyje žurnalistų grupei vedžiau ekskursiją po tą šventą statinį. Paaiškinau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios šventyklų paskirtį ir atsakiau į daugelį jų puikių klausimų.
Prieš įžengiant į celestialinį kambarį paaiškinau, kad šis konkretus Viešpaties namų kambarys simboliškai vaizduoja dangiškųjų namų, į kuriuos galime sugrįžti po šio gyvenimo, ramybę ir grožį. Mūsų svečiams pranešiau, kad būdami celestialiniame kambaryje nekalbėsime, bet aš su džiaugsmu atsakysiu į bet kokius klausimus po to, kai sustosime kitoje ekskursijos vietoje.
Išėjus iš celestialinio kambario ir visiems renkantis kitoje vietoje mūsų svečių paklausiau, ar turi kokių pastabų, kurias norėtų išsakyti. Viena žurnalistė labai jausmingai pasakė: „Per visą gyvenimą nesu patyrusi nieko panašaus. Nežinojau, kad pasaulyje egzistuoja tokia tyla. Paprasčiausiai netikėjau, kad tokia ramuma įmanoma.“
Mane nustebino šio asmens pareiškimo nuoširdumas ir išbaigtumas. Žurnalistės reakcija pabrėžė vieną svarbų ramumos aspektą – būtina įveikti mūsų išorinės aplinkos sąmyšį ir atsiriboti nuo jo.
Vėliau man apmąstant tą žurnalistės pastabą ir svarstant apie dažnai karštligišką mūsų šiuolaikinio gyvenimo tempą – užimtumą, triukšmą, nukrypimus, blaškymąsi ir aplinkkelius, kurie taip dažnai reikalauja mūsų dėmesio, – į galvą atėjo viena Raštų ištrauka: „Būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas.“1
Meldžiu, kad Šventoji Dvasia apšviestų kiekvieną iš mūsų, kai mąstysime apie aukštesnį ir šventesnį ramumos mūsų gyvenime aspektą – vidinę dvasinę sielos ramybę, kuri įgalina mus žinoti ir atminti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas. Ši nepaprasta palaima prieinama visiems Bažnyčios nariams, kurie ištikimai stengiasi tapti „Viešpaties sandoros žmon[ėmis]“2.
Būkite ramūs
1833 metais šventieji Misūryje kentėjo nuo intensyvių persekiojimų. Gaujos išvarė juos iš namų Džeksono apygardoje, ir kai kurie Bažnyčios nariai pamėgino įsikurti kitose aplinkinėse apygardose. Bet persekiojimai nesiliovė ir skambėjo daugybė grasinimų mirtimi. Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Viešpats pranašui Džozefui Smitui Kertlande, Ohajo valst., apreiškė tokį nurodymą:
„Todėl tebūna paguostos jūsų širdys dėl Sionės; nes visas kūnas yra mano rankose; būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas.“3
Manau, Viešpaties nurodymas „būkite ramūs“ reiškia daug daugiau nei paprasčiausiai nekalbėti ar nejudėti. Galbūt Jis norėjo, kad atmintume Jį ir pasikliautume Juo ir Jo galia „visada ir visame, ir visur, kur bebūtum[e]“4. Taigi paliepimas „būkite ramūs“ gali būti būdas priminti mums likti nepaliaujamai susitelkusiems į Gelbėtoją kaip į pagrindinį dvasinės sielos ramybės šaltinį, stiprinantį mus, kad atliktume ir įveiktume sunkius dalykus.
Statykite ant uolos
Tikrasis tikėjimas visada sutelktas į Viešpatį Jėzų Kristų – dievišką ir viengimį amžinojo Tėvo Sūnų – ir į Jo atliktą išperkančiąją misiją.
„Nes jis įvykdė įstatymo tikslus ir turi teisę į visus tuos, kurie tiki jį; ir tie, kas tiki jį, glausis prie visko, kas gera; todėl jis užtaria žmonių vaikų bylą.“5
Jėzus Kristus yra mūsų Išpirkėjas6, mūsų Tarpininkas7 ir mūsų Užtarėjas8 pas amžinąjį Tėvą, ir uola, ant kurios turėtume statyti dvasinį savo gyvenimo pamatą.
Helamanas aiškino: „Atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti.“9
Kristaus kaip „uolos“, ant kurios turėtume statyti savo gyvenimo pamatą, simbolizmas yra labiausiai pamokantis. Prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šioje eilutėje Gelbėtojas nėra tas pamatas. Esame mokomi ant Jo statyti savo asmeninį dvasinį pamatą.10
Pamatas yra pastato dalis, kuri jungia jį su žeme. Stiprus pamatas suteikia apsaugą nuo stichinių nelaimių ir daugelio kitų destruktyvių jėgų. Tinkamas pamatas taip pat paskirsto statinio svorį po didelį plotą, kad būtų galima išvengti po juo esančio grunto perkrovimo, ir suteikia konstrukcijai lygų pagrindą.
Stipri ir patikima jungtis tarp grunto ir pamato yra būtina, jei norime, kad statinys laikui bėgant išliktų tvirtas ir stabilus. Tam tikrose statybose gali būti naudojami inkariniai kaiščiai ir plieniniai strypai, kad sujungtų pastato pamatą su uoliena, t. y. tvirta uola po paviršiniu gruntu, tokiu kaip dirvožemis ar žvyras.
Panašiai ir mūsų gyvenimo pamatas turi būti sujungtas su Kristaus uola, jei norime išlikti tvirti ir nepajudinami. Šventos Gelbėtojo sugrąžintosios evangelijos sandoros ir apeigos gali būti palygintos su tais inkariniais kaiščiais ir plieniniais strypais, naudojamais sujungti pastatą su uoliena. Kas kartą, kai ištikimai priimame, peržvelgiame, atmename ir atnaujiname šventas sandoras, mūsų dvasiniai inkarai dar tvirčiau ir patikimiau prisitvirtina prie Jėzaus Kristaus „uolos“.
„Todėl kiekvienas, kuris tiki Dievą, gali tikrai viltis geresnio pasaulio, taip, būtent vietos Dievo dešinėje; ši viltis kyla iš tikėjimo ir tampa inkaru žmonių sieloms, kuris padaro juos tvirtus ir nepajudinamus, visuomet dosnius gerų darbų ir veda šlovinti Dievo.“11
Bėgant laikui12 laipsniškai ir vis stipriau „dorybė nepaliaujamai puošia [mūsų] mintis“, mūsų „pasitikėjimas Dievo akivaizdoje [vis auga ir auga]“, o „Šventoji Dvasia [būna mūsų] nuolatinė bendražygė“13. Tampame vis tvirčiau įsitvirtinę, įsišakniję ir įaugę.14 Kai mūsų gyvenimo pamatas statomas ant Gelbėtojo, esame laiminami tuo, kad galime būti „ramūs“ – turime dvasinį patikinimą, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas.
Šventas laikas, šventos vietos ir namai
Viešpats suteikia mums švento laiko ir šventų vietų, kad padėtų patirti šią vidinę sielos ramybę ir apie ją mokytis.
Pavyzdžiui, šabas yra Dievo diena, šventas laikas, skirtas atminti ir garbinti Tėvą Jo Sūnaus vardu, dalyvauti kunigystės apeigose ir priimti bei atnaujinti šventas sandoras. Kas savaitę garbiname Viešpatį studijuodami namuose ir kaip „šventųjų bendrapiliečiai“15 per sakramentą ir kituose susirinkimuose. Jo šventą dieną mūsų mintys, veiksmai ir elgesys yra mūsų ženklai Dievui, rodantys mūsų meilę Jam.16 Kas sekmadienį, jei norime, galime būti ramūs ir žinoti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas.
Pagrindinė mūsų garbinimo dalis šabo dieną yra „eit[i] į maldos namus ir atnašau[ti] savo sakramentus [Viešpaties] šventą dieną“17. „Maldos namai“, kuriuose renkamės šabo dieną, yra susirinkimų namai ir kitos patvirtintos patalpos – šventos pagarbumo, garbinimo ir mokymosi vietos. Visi susirinkimų namai ir tam skirtos patalpos yra kunigystės įgaliojimu pašventinti kaip vietos, kur gali būti Viešpaties Dvasia ir kur Dievo vaikai gali „at[eiti] į savo Išpirkėjo pažinimą“18. Jei norime, galime „būti ramūs“ savo šventose garbinimo vietose ir dar tvirčiau žinoti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas.
Šventyklos yra kitos šventos vietos, kurios konkrečiai paskirtos Dievo garbinimui ir tarnavimui Jam bei amžinųjų tiesų mokymuisi. Būdami Viešpaties namuose galvojame, veikiame ir rengiamės kitaip nei bet kur kitur, kur dažnai lankomės. Jo šventuose namuose, jei norime, galime būti ramūs ir žinoti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas.
Pagrindinės švento laiko ir šventų vietų paskirtys yra visiškai vienodos: nuolat telkti mūsų dėmesį į Dangiškąjį Tėvą ir Jo planą, į Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą, į ugdančią Šventosios Dvasios galią ir pažadus, susijusius su šventomis Gelbėtojo sugrąžintosios evangelijos apeigomis ir sandoromis.
Šiandien kartoju principą, kurį pabrėžiau anksčiau. Mūsų namai turėtų būti geriausias švento laiko ir šventos vietos derinys, kur pavieniai asmenys ir šeimos gali būti ramūs ir žinoti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas. Išeiti iš namų garbinti Dievo per šabą ir Viešpaties namuose neabejotinai yra būtina. Bet tik sugrįždami į namus su tose šventose vietose ir veiklose įgytais dvasiniu požiūriu ir stiprybe galime išlaikyti dėmesį, sutelktą į pagrindinius mirtingojo gyvenimo tikslus ir įveikti mūsų puolusiame pasaulyje taip paplitusias pagundas.
Mūsų nuolatinės garbinimo per šabą, šventykloje ir namuose patirtys turėtų sutvirtinti mus Šventosios Dvasios galia, nuolatiniu ir stipresniu sandoriniu ryšiu su Tėvu bei Sūnumi ir „tobul[u] vilties skaistum[u]“19 per Dievo amžinuosius pažadus.
Namams ir Bažnyčiai vienijantis Kristuje20 galime būti visaip spaudžiami, bet nebūsime sugniuždyti protuose ir širdyse. Galime būti aplinkybių ir iššūkių sugluminti, bet nepulsime į neviltį. Galime būti persekiojami, bet taip pat suvoksime, kad niekada nesame vieni.21 Galime gauti dvasinės stiprybės, kad taptume ir išliktume tvirti, nepajudinami ir ištikimi.
Pažadas ir liudijimas
Pažadu, kad, jei gyvenimo pamatą statysime ant Jėzaus Kristaus „uolos“, galime būti Šventosios Dvasios palaiminti ir gauti asmeninę bei dvasinę sielos ramybę, kuri įgalina mus pažinti ir atminti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas, ir kad galime būti palaiminti atlikti ir įveikti sunkius dalykus.
Džiaugsmingai liudiju, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus yra mūsų Išpirkėjas ir mūsų išgelbėjimo „uola“. Tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.