„Galimybė augti“, Liahona, 2022 m. liepa / rugpjūtis.
Tikėjimo išlaikymas senstant
Galimybė augti
Viešpats žinojo, kad vėl suklestėsiu ir žydėsiu.
Po mano vyro Džeroldo mirties praėjo keleri metai. Vėžys užklupo staigiai ir agresyviai, ir po trijų mėnesių vyras mirė. Apie jį galvojau darbuodamasi savo kieme.
Persodinant augalą man kilo mintis. Kol neįsikišau, augalui nebuvo nieko bloga. Jis buvo savo vietoje, vazone, bet neaugo. Žinojau, kad jei kada nors jo nepersodinsiu, jis greičiausiai nustos žydėti ir galbūt net nustos augti. Jis tikrai negalės klestėti.
Todėl nusprendžiau suteikti augalui vietos augti ir persodinti jį į didesnį vazoną. Nedaug didesnį – tik keliais centimetrais. Jei suteikčiau jam per daug vietos, jis gali būti perlaistytas ir sunykti nuo šaknų puvinio.
Numaniau, kad augalas sunkiai prisitaikys. Jam buvo gana patogu: jis buvo įsitaisęs vazone, prie kurio buvo pripratęs. Jis nenutuokė, kad pokyčiai padės jam toliau augti. Man reikėjo jį puoselėti, pasirūpinti, kad gautų reikiamos šviesos, vandens ir trąšų, reikalingų šiuo prisitaikymo laikotarpiu. Žinojau, kad galiausiai jis vėl pražys ir suklestės.
Galvodama apie savo, kaip našlės, gyvenimą, supratau, kad esu panaši į tą augalą. Buvau patogiai įsitaisiusi. Man gerai sekėsi. Tačiau mirus vyrui, išgirdau Dvasios kuždesį, kad įžengiu į naują augimo etapą. Man vis dar reikėjo daug ko išmokti ir daug ką padaryti šiame gyvenime.
Per ateinančius dvejus metus mirė dar septyni mūsų apylinkės vyrai. Pradėjau kviesti savo drauges našles susitikti, pasikalbėti, pasisvečiuoti, tarnauti kitiems, kad kiekviena iš mūsų jaustųsi ne tokia vieniša. Nė viena iš mūsų nebūtų pasirinkusi būti „persodinta“. Tačiau prisitaikydama prie mirtingojo gyvenimo be vyro supratau, kad galiu padėti tiems, kurie susiduria su panašiu iššūkiu. Taip pat turėjau daug progų leisti laiką su vaikais ir anūkais ir patikinti juos, kad dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo kitame gyvenime mūsų šeima vėl galės būti kartu.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad dėl sutuoktinio netekties galėsiu augti. Tačiau Dangiškasis Tėvas įsikišo ir „persodino“ mane, suteikdamas man vietos augti, įsodindamas į šiek tiek didesnį vazoną – naują iššūkį, kuris suteikė galimybę tobulėti.
Dar kasdien pasiilgstu Džeroldo. Po daugelio metų vis dar bandau prisitaikyti prie pokyčio – gyvenimo be jo. Tačiau žinau, kad Viešpats mane globos šiame kelyje. Laikui bėgant ir pasitikėdama Juo, vėl pražysiu ir suklestėsiu.
Autorė gyvena Aidaho valstijoje, JAV.