Tarnystės misionieriai. Karalystės statymas per tarnavimą ir meilę

Kvietimą tarnauti gavau likus maždaug mėnesiui iki misijos pradžios. Tai reiškė, kad susipažinau su savo tarnystės misijos vadovais, dalyvavau savo krašto tarnystės misijos konferencijoje ir net buvau paprašyta pravesti studijavimą poromis su kitomis dviem seserimis savo krašte dar prieš tai, kai buvau paskirta.

Mėnesį nuo tada, kai gavau kvietimą, iki „atsisveikinimo“ kalbos (nors niekur nevažiavau) išnaudojau tam, kad sužinočiau daugiau apie tarnystės misijas ir mane supančius tarnystės misionierius.

Tarnystės misijos konferencijoje, kurioje dalyvavau, sužinojau, kad daug tarnaujančių misionierių, pirmą kartą pašauktų į tarnystę, jaučiasi netinkami tarnauti nuolatinėje misijoje. Nedrąsiai prisiminiau savo pirmą reakciją į pašaukimą.

Galiausiai supratau, kad buvau pašaukta į tarnystės misiją ne todėl, kad buvau netinkama, bet todėl, kad Dangiškasis Tėvas taip man skyrė. Nebuvau „menkesnė“ už nuolatinius misionierius; Jam reikėjo, kad padėčiau statyti Jo karalystę kitais tarnavimo būdais. Gavau stiprų liudijimą, kad visos misijos svarbios Dangiškajam Tėvui ir svarbios Jo darbe, nes visi misionieriai trokšta Jam tarnauti ir tarnauti Jo vaikams.

Sužinojusi apie kitus savo krašto misionierius, susitikusi su jais ir išgirdusi jų istorijas, supratau, kad jie yra nuostabūs, dori Viešpaties tarnai. Supratau, kad, nors kai kurie iš mūsų misijos pradžioje šiek tiek gailėjosi savęs, visi priėjome prie tos pačios išvados: Viešpats myli tarnystės misionierius ir mes esame ten, kur Jis nori, kad būtume, – mokomės ir tobulėjame tarnaudami Jam, būdami Jo rankomis žemėje.

Misionieriai yra labai, nesvarbu kokiuose paskyrimuose jie tarnauja. Mums reikia misionierių, kurie maždaug dvejiems metams paliktų savo šeimas ir namus, kad mokytų ir skelbtų Evangeliją visam pasauliui. Tačiau mums taip pat reikia kurti Sionės bendruomenes, kupinas meilės kitiems ir troškimo tarnauti bei pakylėti mažiausiuosius. Tai daro tarnystės misionieriai. Kurdami meilės ir tarnystės kultūrą, kuriame Sionę. Taip sukuriama draugiška, dora ir pakili bendruomenė visiems Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams – tiek ilgamečiams nariams, tiek naujai atsivertusiems – visiems.

Tarnystės misija Bažnyčios žurnalų redakcijoje padėjo man pamatyti, kokia iš tiesų esu palaiminta. Tai, ką sužinojau apie savo gyvenimo išbandymus, galėjau panaudoti, kad padėčiau pakylėti tuos, kuriems sunku. Stengiuosi dalytis savo patirtimi su kitais ir taip paskatinti juos pasidalyti savo istorijomis. Visi Dievo vaikai yra svarbūs. Mano tarnystės misija padėjo man parodyti jiems palankumą ir padėjo pamilti juos tokius, kokie jie yra, nes mes kartu stengiamės ateiti pas Kristų.

Tarnystės misionieriai savo laiką ir energiją skiria Sionei kurti įvairiais naudingais būdais. Kai kurie padeda fiziškai tarnaudami tokiose vietose kaip Gerovės aikštė ar vietiniai maisto sandėliai. Esama tarnystės misionierių, kurie gražina šventyklos teritoriją ir tarnauja šventykloje kaip apeigininkai. Kai kurie padeda dalyti maistą vaikams, kurie jo neturi, kai nebūna pamokų, ir tarnauja juos ugdydami. Kiti padeda skleisti Evangeliją ir stiprinti ją jau pažinusius narius. Būna net misionierių, kurie padeda prižiūrėti įvairias tarnybines Bažnyčios transporto priemones.

Paveikslėlis

vyras tvarko automobilį

Tarnystės misionieriai taip pat tarnauja kitais būdais, pavyzdžiui, vyskupams gamina Bažnyčios pastatuose naudojamus ženklus, dirba Bažnyčios kino studijoje ir valo daugybę daiktų, kad COVID-19 metu visi būtų saugūs. Kad ir kokios įvairios būtų mūsų užduotys, mes padedame statyti Sionę puoselėdami meilės ir nesavanaudiškos tarnystės aplinką.

Visi mes, misionieriai, kasdien studijuojame Raštus, vedame pamokas, dalyvaujame pamokose ir apygardos tarybose, stipriname ir pakylėjame vieni kitus bei visus aplinkinius, nepriklausomai nuo to, ar tai yra mūsų oficialios užduotys, ar ne.

Viena svarbiausių mano užduočių mažiau susijusi su mano oficialia užduotimi Bažnyčios žurnalų jaunimui rengimo grupėje, o daugiau su tarnavimu kitiems mano grupės misionieriams Šventyklos aikštės teritorijoje. Tarnauju rūpindamasi, kad jie jaustųsi pastebėti ir išgirsti, kad žinotų, jog jie man rūpi ir yra ne vieni.

Argi ne tai daro visi misionieriai? Juk visi misionieriai visame pasaulyje patikina, kad čia, Dievo karalystėje, visi Jo vaikai užima svarbią asmeninę vietą. Nuolatiniai misionieriai padeda mokyti pasaulį, kad Dievo karalystė yra žemėje, o tarnystės misionieriai padeda kitiems pamatyti, kaip ta karalystė turėtų atrodyti, kai ruošiamės antrajam Gelbėtojo atėjimui – metui, kai mūsų širdys atsigręžusios į kitus, kai tarnaujame be išlygų ir padedame kitiems suprasti, kad jie nepalikti vieni.

Kad ir kur tarnautume, visi misionieriai daro vieną dalyką – tarnauja taip, kaip tarnavo Jėzus Kristus, tarnaudami tam vieninteliam.

Mūsų tikslas yra ne tik vykdyti asmenines užduotis, bet ir „padėti kitiems ateiti pas Kristų tarnaujant jiems taip, kaip tarnautų Gelbėtojas. Savanoriškai tarnaujame labdaros organizacijose, Bažnyčios renginiuose ir bendruomenėje. Mes tarnausime Jo vardu tam vieninteliam, kaip tai darė Jis, rodydami Jo meilę.“¹

Mes, tarnystės misionieriai, branginame tai, kas parašyta mūsų tiksle, nes žinome, kad Gelbėtojas tarnauja mums asmeniškai, ir esame pajutę Jo maloningumą. Per savo misiją jaučiau Gelbėtojo maloningumą, nes geriau Jį pažinau, mano išbandymai tapo lengvi, mano liudijimas sustiprėjo, o aplinkiniai misionieriai mane mylėjo ir pakylėjo.

Tarnystės misionieriai stengiasi dalytis Kristaus maloningumu su visais aplinkiniais, todėl savo gyvenimą pašvenčiame tam, kad tai darytume per visą savo misijos laikotarpį ir visą likusį gyvenimą.