„Šventyklos apeigos – pasiruošimas sugrįžti Dievo akivaizdon“, Liahona, 2022 m. liepa / rugpjūtis.
Šventyklos apeigos – pasiruošimas sugrįžti Dievo akivaizdon
Kviečiu jus, kad stengdamiesi ateiti pas Gelbėtoją uoliai mokytumėtės apie amžinąją šventyklos sandorų, šventyklos apeigų ir šventyklos garbinimo svarbą ir tai brangintumėte.
Leslio Nilson nuotrauka, „Atvirų durų diena Mesos šventykloje, Arizonos valstijoje“
Dievo darbas ir Jo šlovė yra „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39) – paruošti mus gyventi „kilnesniu ir šventesniu būdu“1, kad galėtume sugrįžti Jo akivaizdon.
Dėl savo beribio ir amžino gailestingumo Viešpats per savo pranašus ir apaštalus nuolat kvietė savo sūnus ir dukteris ruoštis Jo atėjimui ir tapti Sionės tauta, pasirengusia būti pakelta Jo pasitikti (žr. Almos 12:24; 34:32; Doktrinos ir Sandorų 45:45; 65:5; 88:96–97). Visada svarbiausia buvo mokytis Jėzaus Kristaus doktrinos, panaudoti tikėjimą Juo, atgailauti ir sudaryti šventąsias sandoras bei atlikti apeigas.
Senojo Testamento pavyzdžiai, kai Dievas kviečia savo vaikus ruoštis gyventi pagal aukštesnį įstatymą ir sudaryti išgelbėjimo sandoras bei atlikti apeigas, yra pamokantys ir šiandien.
Išėjimo knygoje Dievas ragino Izraelį tapti „ypatinga nuosavybe“ ir save pašventinti ruošiantis Jį pasitikti (žr. Išėjimo 19:4–6, 10–11, 17). Jehova davė Izraeliui „akmenines plokštes, įstatymą ir įsakymus“ (Išėjimo 24:12) ir jie sudarė sandorą su Dievu, sakydami: „Visa, ką Viešpats kalbėjo, darysime“ (Išėjimo 19:8; taip pat žr. 24:3). Viešpats pažadėjo, kad, jeigu jie bus paklusnūs sudarytoms sandoroms, Jis gyvens tarp jų (žr. Išėjimo 29:45–46). Tačiau izraelitai, pamatę Viešpaties šlovę (žr. Išėjimo 24:16) ant Sinajaus kalno, išsigando, stovėjo atokiai ir galiausiai sukilo prieš Dievą (žr. Išėjimo 20:18–21; 32:1–6).
Antrasis Senojo Testamento pavyzdys – karalius Saliamonas, pastatęs Viešpačiui namus (žr. 1 Karalių 6:11–13). Sandoros skrynia ir kiti šventi indai buvo padėti Šventų švenčiausioje (žr. 1 Karalių 8:6) ir „Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties namus“ (1 Karalių 8:11). Saliamonas sukalbėjo pašventinamąją maldą ir paprašė, kad atgailaujančiam ir besimeldžiančiam Izraeliui būtų suteikta materialinių ir dvasinių palaiminimų. Viešpats išklausė jų maldas ir pažadėjo Izraeliui didelių palaiminimų, jei jie bus paklusnūs. Vis dėlto Izraelis išsižadėjo Viešpaties ir garbino netikrus dievus. (Žr. 1 Karalių 9–11.)
Kiti Senojo Testamento pranašai uoliai stengėsi mokyti Izraelį ir jį pašventinti, „kad jie galėtų matyti Dievo veidą; bet šie užkietino savo širdis ir negalėjo ištverti jo akivaizdos“ (Doktrinos ir Sandorų 84:23–24).
Izraelio vaikai vis netikėdavo, bijodavo ar nenorėdavo keistis; jie troško lengvesnio kelio, jų širdys buvo nukreiptos į žemiškus dalykus; jie noriai maištavo prieš Viešpatį ir Jo pranašus. Kiekvieną kartą, kai Izraelis nusigręždavo nuo Dievo ir išsižadėdavo savo sandorų bei apeigų, „užsideg[davo] [Viešpaties] pyktis prieš juos“ (Doktrinos ir Sandorų 84:24) ir jie negalėjo gauti Jo šlovės pilnatvės.
Dieviškas surinkimo tikslas
Naujajame Testamente ir Mormono Knygoje taip pat pasakojama apie Viešpaties pastangas surinkti savo tautą ir palaiminti ją per šventyklos sandoras bei apeigas. Gelbėtojas sielvartavo: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mato 23:37; taip pat žr. 3 Nefio 10:4–6).
Pranašas Džozefas Smitas aiškino: „Koks buvo Dievo žmonių […] surinkimo tikslas visais pasaulio amžiais? […] Pagrindinis tikslas buvo pastatyti Viešpačiui namus, kuriuose Jis galėtų apreikšti savo žmonėms savo namų apeigas ir savo karalystės šloves bei mokyti žmones išgelbėjimo kelio; […] kad jie […] gautų apreiškimus iš dangaus ir būtų ištobulinti Dievo karalystės dalykuose – bet jie nenorėjo.“2
Viešpats nori surinkti Savo vaikus šiame Evangelijos laikotarpyje ir apreiškė tai, „kas buvo laikoma paslėpta dar prieš pasaulio sukūrimą, […] visa, kas susiję su šiais namais ir jų kunigyste“ (Doktrinos ir Sandorų 124:41–42). Jis ragina mus visus pasiruošti sugrįžti Jo akivaizdon – tai įmanoma per Jo apmokančiąją auką: „Štai, tai yra mano valia, kad visi, kurie šaukiasi mano vardo ir garbina mane pagal mano nesibaigiančią evangeliją, susirinktų ir stovėtų šventose vietose“ (Doktrinos ir Sandorų 101:22).
Kodėl šventyklos apeigos tokios svarbios?
Šventykla yra švenčiausia iš visų garbinimo vietų. Visa, ko mokomasi ir kas daroma pastarųjų dienų šventyklose, yra susiję su didžiuoju Dangiškojo Tėvo laimės planu, Jėzaus Kristaus dieviškumu ir Jo, kaip mūsų Gelbėtojo, vaidmeniu. Tos šventyklose sudaromos sandoros ir atliekamos apeigos būtinos, kad būtų pašventintos mūsų širdys ir įvyktų galutinis Dievo sūnų ir dukterų išaukštinimas.
„Ir ši aukštesnioji kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą.
Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia.
Ir be jos apeigų bei kunigystės įgaliojimo dieviškumo galia neapsireiškia žmonėms kūne“ (Doktrinos ir Sandorų 84:19–21).
Šventos apeigos, kurias priimame būdami verti ir kurias nuolat prisimename, atveria dangaus kanalus, kuriais į mūsų gyvenimą gali tekėti dieviškumo galia. Priimdami kunigystės apeigas, sudarydami šventas sandoras ir jų laikydamiesi, paimame Gelbėtojo jungą ir tampame su Juo susieti (žr. Mato 11:28–30)3, ir, ruošdamiesi sugrįžti Dievo akivaizdon, galime būti palaiminti stiprybe, pranokstančia mus pačius, kad įveiktume mirtingojo gyvenimo pagundas ir iššūkius.
Šventyklos sandorų ir apeigų palaiminimai
Fragmentas iš Karlo Blocho paveikslo „Kristus ir vaikelis“
Du svarbūs palaiminimai, gaunami per šventyklos sandoras ir apeigas, yra augantis džiaugsmas ir galia.
Išpirkėjas yra didžiausias ir vienintelis neblėstančio džiaugsmo šaltinis. Tikrąjį džiaugsmą teikia tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų, šventų sandorų ir apeigų priėmimas mums esant vertiems bei ištikimas jų laikymasis ir siekis giliai patikėti Gelbėtoju ir Jo tikslais.
Alma mokė savo sūnų, kad didesnis šventumas ir džiaugsmas mūsų gyvenime tampa įmanomi, kai esame apvalomi ir pašventinami per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Tik per tikėjimą Išpirkėju, atgailą ir sandorų laikymąsi galime pajusti nesibaigiančią laimę, kurią visi trokštame patirti ir išlaikyti.4
Prašau atkreipti dėmesį į prezidento Nelsono laimės pažadą: „Mes kviečiame visus Dievo vaikus abiejose uždangos pusėse ateiti pas Gelbėtoją, priimti šventos šventyklos palaiminimus, visada džiaugtis ir būti vertus amžinojo gyvenimo.“5
Mūsų dienomis, kai tamsos jėgos siautėja „ir grasina ramybę sugriaut“6, kiekvienam iš mūsų per šventyklos sandoras ir apeigas prieinama apsauganti galia (žr. Doktrinos ir Sandorų 38:32; 43:16; 76:39–42; 105:11–12, 33; 138:12–15). Nefis matė regėjimą ir „išvyd[o] Dievo Avinėlio galią, nusileidusią […] ant Viešpaties sandoros žmonių, […] ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“ (1 Nefio 14:14).
Kertlando šventyklos pašventinimo maldoje pranašas Džozefas Smitas meldė Tėvą, kad „tavo tarnai išeitų iš šių namų apginkluoti tavo galia“ ir „kad jokia nelabumo sąjunga neturėtų galios pakilti ir pergalėti tavo žmonių, kuriems šiuose namuose bus suteiktas tavo vardas“ (Doktrinos ir Sandorų 109:22, 26).
Glenas S. Hopkinsonas, „Šlovinga šviesa: Kertlando šventykla“, nekopijuoti.
Kiekvienas iš mūsų turėtume stengtis sužinoti ir geriau suprasti Viešpaties namuose prieinamų sandorų ir apeigų galią, kad mes, kaip mokiniai, galėtume „stovė[ti] šventose vietose ir […] nebū[ti] pajudinti“ (Doktrinos ir Sandorų 45:32), ir „piktą dieną pasipriešinti“ (Efeziečiams 6:13).
Raginimas ir liudijimas
Raginu jus, kad stengdamiesi ateiti pas Gelbėtoją ir priimti per Jo Apmokėjimą įmanomus palaiminimus uoliai mokytumėtės apie amžinąją šventyklos sandorų, šventyklos apeigų ir šventyklos garbinimo svarbą ir tai brangintumėte. Ir aš džiaugsmingai liudiju, kad Dievas Tėvas ir Jo Sūnus, Jėzus Kristus, gyvena ir Jų didžiausias troškimas yra, kad sugrįžtume Jų akivaizdon ir dalytumės Jų šlove (žr. Doktrinos ir Sandorų 97:16; 101:38).