Viešpats ištesėjo savo pažadą

Paveikslėlis

aliejaus lašai, krintantys į dubenį

Praėjus dviem mėnesiams po to, kai buvau pašauktas patarėju mūsų kuolo prezidentūroje, netekau darbo. Nerimavau dėl to, kaip aprūpinsiu žmoną ir du mūsų vaikus.

Ieškodamas naujo darbo, atsidaviau savo pašaukimui, kuris man suteikė daugybę galimybių tarnauti broliams ir seserims. Tiesą sakant, buvau taip užsiėmęs savo pašaukimu, kad žmona teiravosi, ar kuole yra kas nors, kas galėtų atlikti kai kurias mano užduotis.

Vieną lietingą vakarą, prieš pat šeimos namų vakarą, suskambo telefonas. Sunkiai sergančiam broliui kuole reikėjo palaiminimo, ir manęs paprašė nueiti pas jį. Iš karto pasirūpinau, kad mane lydėtų draugas.

Kai atvykome, iškart atpažinau sergantį brolį ir buvau dėkingas už skambutį. Prieš kelias dienas jis buvo pakviestas į pokalbį dėl pašaukimo kuole. Patepę ir palaiminę jį, pasakėme, kad vėliau grįšime pasiteirauti, kaip jam sekasi.

Grįžau namo vėlai ir peršlapęs, bet dar spėjome surengti trumpą namų vakaro pamokėlę. Nusprendėme pažiūrėti filmuką apie Eliją ir Sareptos našlę.

Kai našlė ruošėsi iš paskutinių skurdžių atsargų pasigaminti sau ir savo sūnui valgyti, Elija jai tarė: „Iškepk man pirma mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui padarysi.“ Už paklusnumą „Miltai statinaitėje nesibaig[ė] ir puodelyje aliejaus nesumažė[jo] iki tos dienos, kol Viešpats žemei [davė] lietaus“ (1 Karalių 17:13–14).

Elijos žodžiai „iškepk man pirma“ persmelkė mano širdį. Su ašaromis akyse pasakiau žmonai: „Štai! Pirmiausia turime daryti viską, ką Viešpats įsako, o tada ateis palaiminimai.“

Kaip išsipildė Elijos pažadas našlei, taip mūsų maistas ir aliejus „nesibaigė“, kol buvau bedarbis. Viešpats žinojo mūsų sunkią finansinę padėtį ir palaimino mus. Kitą rytą po mūsų šeimos namų vakaro sulaukiau darbo pasiūlymo.

Žinau, kad Viešpats laikosi savo pažadų. Dėl šios patirties mano tikėjimas yra didis, kaip ir dėkingumas Jam.