Dievo galia su didele šlove

Po Pirmojo regėjimo praėjus maždaug trejiems metams, 1823 m. rugsėjo 21 d., jaunasis Džozefas Smitas meldėsi, kad gautų nuodėmių atleidimą ir sužinotų savo būseną ir padėtį priešais Dievą.¹ Prie lovos krašto pasirodęs asmuo pašaukė Džozefą vardu ir „pasakė esąs pasiuntinys […] iš Dievo akivaizdos, ir kad jo vardas Moronis“. Jis paaiškino, „kad Dievas [Džozefui] skyręs atlikti darbą“², o tada davė jam nurodymus dėl Mormono Knygos išėjimo. Svarbu tai, kad Mormono Knyga buvo viena pirmųjų Moronio kalbos temų.

Mormono Knyga yra dar vienas liudijimas apie Jėzų Kristų ir didis atvertimo įrankis paskutinėmis dienomis. Dalijamės Evangelija tam, kad kviestume visus ateiti pas Jėzų Kristų,³ priimti sugrąžintosios Evangelijos palaimas ir per tikėjimą Gelbėtoju ištverti iki galo.⁴ Padėti žmonėms patirti tą galingą širdies permainą⁵ ir susaistyti save su Viešpačiu per šventas sandoras ir apeigas yra pagrindiniai Evangelijos skelbimo tikslai.

Moronis, pranešdamas Džozefui Smitui apie Mormono Knygą, pradėjo žmonių išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą šioje uždangos pusėje laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu.

Po to, toliau Džozefui duodamas nurodymus, Moronis pacitavo Senojo Testamento Malachijo knygos eilutę truputį kitaip, nei ji užrašyta Karaliaus Jokūbo Biblijos vertime:

„Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai, aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka.

[…] Ir jis vaikų širdyse pasodins jų tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į savo tėvus. Antraip visa žemė bus visiškai nuniokota jo atėjimo metu.“⁶

Statome šventyklas tam, kad būtų šventos vietos, kur gyviesiems ir mirusiesiems gali būti pateikiamos šventos sandoros ir apeigos, būtinos žmonijai išgelbėti ir išaukštinti. Džozefui Smitui skirtas Moronio mokymas apie gyvybiškai svarbų Elijos ir kunigystės įgaliojimo vaidmenį išplėtė išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą šioje uždangos pusėje ir mūsų Evangelijos laikotarpiu pradėjo darbą už mirusiuosius kitoje uždangos pusėje.

Apibendrinant, Moronio 1823 m. rugsėjį pateikti mokymai apie Mormono Knygą ir Elijos misiją paklojo doktrininį išgelbėjimo ir išaukštinimo darbo pamatą abiejose uždangos pusėse.

Iš Moronio gautos pamokos paveikė kiekvieną Džozefo Smito tarnystės dalį. Pavyzdžiui, 1837 m. balandžio 6 d. Kertlando šventykloje vykusioje iškilmingoje sueigoje šis pranašas pareiškė: „Po viso to, kas buvo pasakyta, didžiausia ir svarbiausia pareiga yra skelbti Evangeliją.“⁷

Beveik lygiai po septynerių metų, 1844 m. balandžio 7 d., Džozefas Smitas pasakė pamokslą, kuris dabar žinomas kaip Prakalba apie Kingą Foletą. Toje kalboje jis pareiškė: „Didžiausia Dievo mums duota atsakomybė šiame pasaulyje yra ieškoti savo mirusiųjų.“⁸

Bet kaip Evangelijos skelbimas ir savo mirusiųjų ieškojimas gali būti pati didžiausia Dievo mums duota atsakomybė ir pareiga? Manau, abiem teiginiais pranašas Džozefas Smitas norėjo pabrėžti vieną pagrindinę tiesą, kad sandoros, kurias sudarome per galiojančias kunigystės apeigas, gali susaistyti mus su Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir yra esminė išgelbėjimo ir išaukštinimo darbo abiejose uždangos pusėse šerdis.

Misionieriškas ir šventyklos bei šeimos istorijos darbas yra viena kitą papildančios ir tarpusavyje susijusios vieno didingo darbo dalys, darbo, kuris sutelktas į šventas sandoras ir apeigas, suteikiančias mums teisę savo gyvenime gauti dieviškumo galią ir galiausiai grįžti Dangiškojo Tėvo akivaizdon. Taigi tie du pranašo teiginiai, kurie iš pradžių, rodos, prieštarauja vienas kitam, iš tiesų pabrėžia esminę šio didžio paskutinių dienų darbo dalį.

Gelbėtojas sakė:

„Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“⁹

Paimame ant savęs Gelbėtojo jungą, kai mokomės šventų sandorų ir apeigų, vertai jas priimame ir jas gerbiame. Esame tvirtai susieti su Gelbėtoju, kai ištikimai atmename prisiimtus įsipareigojimus ir iš visų jėgų stengiamės gyventi pagal juos. O ta sąsaja su Juo yra dvasinės stiprybės visais mūsų gyvenimo laikotarpiais šaltinis.

Kviečiu jus apsvarstyti sandorų besilaikantiems Jėzaus Kristaus mokiniams pažadėtas palaimas. Pavyzdžiui, Nefis „[pamatė] Dievo Avinėlio bažnyčią [paskutinėmis dienomis] ir ji buvo negausi […], Dievo šventieji taip pat buvo ant viso žemės veido; bet jų valdos […] buvo mažos“¹⁰.

Jis taip pat „išvyd[o] Dievo Avinėlio galią, nusileidusią ant Avinėlio bažnyčios šventųjų ir ant Viešpaties sandoros žmonių, […] ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“¹¹.

Frazė „ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“ nėra tiesiog graži idėja ar vaizdžios Raštuose vartojamos kalbos pavyzdys. Šios palaimos labai akivaizdžios nesuskaičiuojamų Viešpaties pastarųjų dienų mokinių gyvenimuose.

Mano, kaip Dvylikos nario, pavedimai veda mane po visą pasaulį. Esu palaimintas galimybe sutikti daugelį jūsų ir gauti įsimintinų pamokų. Liudiju, kad Viešpaties sandoros žmonės šiais laikais iš tiesų ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove. Mačiau tikėjimą, drąsą, žvelgimą iš perspektyvos, atkaklumą ir džiaugsmą, kurie gerokai viršija mirtingojo žmogaus gebėjimą – tokius tik Dievas gali suteikti.

Mačiau, kaip teisumas ir Dievo galia su didele šlove per ištikimybę sandoroms ir apeigoms gaunami jauno Bažnyčios nario, kuris iš dalies liko paralyžiuotas po siaubingos automobilio avarijos, gyvenime. Po sunkių šio žmogaus sveikimo mėnesių ir jam prisitaikius prie naujo gyvenimo būdo, kai judėjimas yra apribotas, susitikau ir pasikalbėjau su šia tvirta siela. Per mūsų pokalbį paklausiau: „Ko ši patirtis padėjo tau išmokti?“ Tuoj pat man buvo atsakyta: „Aš neliūdžiu. Aš nepykstu. Viskas bus gerai.“

Mačiau, kaip teisumas ir Dievo galia su didele šlove per ištikimybę sandoroms ir apeigoms gaunami neseniai pakrikštytų Bažnyčios narių gyvenime. Šie atsivertusieji troško mokytis ir tarnauti, troško, bet dažnai nežinojo, kaip atsisakyti senų įpročių ir tvirtų tradicijų, bet vis tiek džiaugėsi galėdami tapti „šventųjų bendrapiliečiai[s] ir Dievo namiškiai[s]“¹².

Mačiau, kaip teisumas ir Dievo galia su didele šlove per ištikimybę sandoroms ir apeigoms gaunami gyvenime šeimos, kuri švelniai rūpinasi mirtina liga sergančiu sutuoktiniu ir gimdytoju. Šie šaunūs mokiniai pasakojo apie laikus, kai jų šeima jautėsi visiškai vieniša, ir apie laikus, kai jie žinojo, kad Viešpaties ranka juos kelia ir stiprina. Ši šeima išreiškė nuoširdų dėkingumą už sunkią mirtingojo gyvenimo patirtį, kuri leidžia mums augti ir tapti panašesniems į Dangiškąjį Tėvą ir mūsų Išpirkėją Jėzų Kristų. Dievas padėjo šiai šeimai, laimino ją Šventosios Dvasios bendryste ir padarė jų namus tokiu pat šventu prieglobsčiu kaip šventykla.

Mačiau, kaip teisumas ir Dievo galia su didele šlove per ištikimybę sandoroms ir apeigoms gaunami skyrybų širdgėlą patyrusios Bažnyčios narės gyvenime. Šios sesers dvasinį ir emocinį skausmą sustiprino neteisybė, kurią ji jautėsi patyrusi dėl sutuoktinio pasirinkimo sulaužyti sandoras ir nutraukti santuoką. Ji troško teisingumo. Ji troško, kad jis už tai atsakytų.

Taip kamuodamasi dėl viso to, kas jai nutiko, ši ištikima moteris studijavo ir apmąstė Gelbėtojo Apmokėjimą daugiau ir intensyviau nei kada nors anksčiau gyvenime. Palaipsniui gilus Kristaus išperkančios misijos – Jo kentėjimo dėl mūsų nuodėmių, taip pat dėl mūsų skausmų, silpnybių, nusivylimų ir širdgėlos – suvokimas nusileido ant jos sielos. Ji buvo įkvėpta pateikti sau tokį širdį veriantį klausimą: jei už tas nuodėmes jau sumokėta, ar tu reikalauji, kad už jas būtų sumokėta dar kartą? Ji suvokė, kad toks reikalavimas nebūtų nei teisingas, nei gailestingas.

Ši moteris sužinojo, kad savęs susaistymas su Gelbėtoju per sandoras ir apeigas gali išgydyti žaizdas, kurias, neteisiai naudodamasis moraline laisve, padarė kitas asmuo, ir tai leido jai įgyti jėgų atleisti ir rasti ramybę, gailestingumą ir meilę.

Per sandoras gaunami pažadai ir palaimos įmanomi tik dėl Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Jis kviečia mus žvelgti į Jį,¹³ ateiti pas Jį,¹⁴ mokytis iš Jo¹⁵ ir susaistyti save su Juo¹⁶ per Jo sugrąžintosios Evangelijos sandoras ir apeigas. Liudiju ir pažadu, kad gerbdami savo sandoras būsime ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove. Ir liudiju, kad gyvasis Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Apie šias tiesas džiugiai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.