Gyvybiškai svarbūs pasikalbėjimai

Ar kada nors esate susimąstę, kodėl Pradinukų organizacija vadinama pradinukų? Nors pavadinimas susijęs su vaikų gaunamu dvasiniu mokymu ankstyvaisiais jų gyvenimo metais, man jis taip pat primena galingą tiesą. Mūsų Dangiškajam Tėvui vaikai niekada nebuvo antraeiliai, jie visada buvo ir yra pirmaeiliai, t. y. pradiniai.¹

Jis tikisi, kad juos vertinsime, gerbsime ir saugosime kaip Dievo vaikus. Tai reiškia, kad niekada jų nenuskriausime fiziškai, žodžiu ar kaip nors emociškai, net kai įsisiautėja įtampa ar spaudimas. Mes vertiname vaikus ir darome viską, ką galime, kad pažabotume smurto blogį. Rūpinimasis jais mums, kaip ir Jam, yra pirmaeilės svarbos.²

Viena pora, mama ir tėvas, sėdėjo prie virtuvės stalo ir aptarinėjo prabėgusią dieną. Koridoriaus gale jie išgirdo dunkstelėjimą. Mama paklausė: „Kas tai?“

Tada jie išgirdo tylų verksmą, sklindantį iš jų keturmečio sūnaus miegamojo. Jie greit nuskubėjo koridoriumi. Jis gulėjo ant grindų šalia savo lovos. Mama pakėlė savo sūnelį ir paklausė, kas nutiko.

Jis atsakė: „Iškritau iš lovos.“

Ji paklausė: „Kodėl iškritai iš lovos?“

Jis gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Nežinau. Gal buvau per arti krašto.“

Šį rytą ir noriu kalbėti apie tai, kaip „nebūti per arti krašto“. Tai mūsų privilegija ir pareiga padėti vaikams nebūti per arti Jėzaus Kristaus Evangelijos krašto. Turime pradėti nuo mažumės.

Vaikų gyvenime yra išskirtinai ypatingas laikotarpis, kai jie būna apsaugoti nuo Šėtono įtakos. Tai metas, kai jie yra nekalti ir be nuodėmės.³ Tai šventas laikotarpis tėveliams ir vaikams. Vaikai turi būti mokomi žodžiu ir pavyzdžiu prieš tai, kai sulauks „atsakomybės prieš Dievą amžiaus“, ir po to.⁴

Prezidentas Henris B. Airingas mokė: „Geriausia žmogų pradėti mokyti nuo mažumės. Pats geriausias metas mokyti, kol jie dar vaikai, kol jų dar negundo Priešas, nelaukiant, kol tolimesnėje ateityje tiesos žodžiai pradės juos sunkiau pasiekti per jų asmeninių bėdų triukšmą.“⁵ Toks mokymas padės jiems suprasti savo dievišką tapatybę, savo tikslą ir gausius palaiminimus, kurie jų laukia, kai sandoros kelyje sudaro šventas sandoras ir atlieka apeigas.

Negalime laukti, kad mūsų vaikų atsivertimas įvyktų savaime. Atsitiktinis atsivertimas nėra Jėzaus Kristaus Evangelijos principas. Netapsime tokie, kaip mūsų Gelbėtojas, atsitiktinai. Sąmoningi veiksmai skleidžiant meilę, mokant ir liudijant gali padėti vaikams nuo mažumės pradėti jausti Šventosios Dvasios įtaką. Šventoji Dvasia yra gyvybiškai svarbi mūsų vaikų liudijimui ir atsivertimui į Jėzų Kristų; trokštame, kad jie „visuomet atm[intų] jį, kad jo Dvasia būtų su jais“⁶.

Paveikslėlis

Šeimos pasikalbėjimai

Apsvarstykite šeimos pasikalbėjimų apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, gyvybiškai svarbių pasikalbėjimų, galinčių pakviesti Dvasią, vertę. Kai taip kalbamės su savo vaikais, mes padedame jiems formuoti pamatą, kuris „yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti“⁷. Stiprindami vaikus stipriname šeimą.

Tokie gyvybiškai svarbūs pasikalbėjimai gali padėti vaikams:

• suprasti atgailos doktriną;

• tikėti Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi;

• sulaukus aštuonerių metų pasirinkti krikštą ir Šventosios Dvasios dovaną;⁸

• melstis ir teisiai vaikščioti priešais Viešpatį.⁹

Gelbėtojas ragino: „Todėl aš duodu tau įsakymą, kad gausiai mokytum to savo vaikus.“¹⁰ Ko gi Jis norėjo, kad taip gausiai mokytume?

1. Apie Adomo nuopuolį

2. Apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą

3. Apie gimimo iš naujo¹¹ svarbą

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas sakė: „Tikrai priešininkas yra patenkintas, kada tėvai neskuba mokyti ir ugdyti savo vaikų, kad jie tikėtų Kristų ir dvasiškai užgimtų iš naujo.“¹²

Gelbėtojas, priešingai, nori, kad padėtume vaikams „pasitikė[ti] ta Dvasia, kuri veda daryti gera“¹³. Norėdami tai padaryti, galime padėti vaikams suprasti, kada jie jaučia Dvasią, ir pamatyti, kokie poelgiai priverčia Ją pasitraukti. Taip per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą jie išmoksta atgailauti ir sugrįžti į šviesą. Tai padeda ugdytis dvasinį atsparumą.

Pasitelkdami smagias priemones galime padėti savo bet kurio amžiaus vaikams stiprinti dvasinį atsparumą. Tai neturi būti sudėtinga arba reikalauti daug laiko. Paprasti, rūpestingi pasikalbėjimai gali padėti vaikams žinoti ne tik tai, ką jie tiki, bet svarbiausia – kodėl tuo tiki. Rūpestingi, natūraliai ir nuosekliai vykstantys pasikalbėjimai gali padėti geriau suprasti ir rasti atsakymus. Nepiktnaudžiaukime elektroniniais įrenginiais ir neleiskime jiems trukdyti mums mokyti savo vaikus, jų klausytis ir žvelgti jiems į akis.

Paveikslėlis

Motinos ir dukters pasikalbėjimai

Papildomų progų šiems gyvybiškai svarbiems pasikalbėjimams galime susikurti per vaidinimus. Šeimos nariai gali suvaidinti tam tikras aplinkybes, kuriose jie gali būti gundomi arba gali jausti spaudimą priimti blogą sprendimą. Tokia užduotėlė gali sustiprinti vaikus, kad šie būtų pasiruošę sudėtingoms aplinkybėms. Pavyzdžiui, galime suvaidinti ir po to aptarti klausdami vaikų, ką jie darytų:

• jeigu būtų gundomi nepaklusti Išminties žodžiui;

• jeigu pamatytų pornografiją;

• Jeigu gundytųsi meluoti, vogti ar apgaudinėti;

• jeigu iš draugo ar mokytojo mokykloje išgirstų ką nors tokio, kas prieštarauja jų įsitikinimams ar vertybėms.

Jeigu suvaidins galimas situacijas ir tada jas aptars, vaikai nebus užklupti nepasiruošę priešiškai nusiteikusioje bendraamžių draugijoje, bet bus apsiginklavę tikėjimo skydu, su kuriuo bus „pajėgūs užgesinti visas ugningas nelabųjų strėles“¹⁴.

Mano artimas draugas būdamas 18-os išmoko šią svarbią pamoką. Jis įstojo į Jungtinių Valstijų karines pajėgas tuo metu, kai vyko konfliktas tarp Jungtinių Valstijų ir Vietnamo. Jis buvo paskirtas į pėstininkų kuopą, kurioje praėjo bazinį karinį parengimą. Jis pasakojo, kad tas parengimas buvo labai varginantis. Savo pratybų instruktorių apibūdino kaip negailestingą ir nehumanišką.

Vieną dieną jo kuopa apsirengusi visa karine ginkluote kopė į kalną tvankiame karštyje. Pratybų instruktorius staiga įsakė griūti ant žemės ir nejudėti. Jis stebėjo norėdamas pamatyti nors menkiausią krustelėjimą. Bet koks krustelėjimas tuo metu reikštų rimtas pasekmes vėliau. Kuopa daugiau nei dvi valandas kentė tame karštyje, jų pyktis ir įtūžis savo vadui virte virė.

Praėjus daug mėnesių mūsų draugas vedė savo būrį per Vietnamo džiungles. Tai buvo tikra, ne kokie parengiamieji mokymai. Iš juos supančių medžių pasipylė šūviai. Visa kuopa bemat puolė ant žemės.

Ką priešas stengėsi įžvelgti? Krustelėjimą. Net menkiausias judesys išprovokuotų kulkų laviną. Mano draugas sakė, kad kai gulėjo prakaituodamas ir nejudėdamas ant tų džiunglių žemės ir kelias ilgas valandas laukė tamsos, jis prisiminė savo bazinį parengimą. Jis prisiminė, kaip smarkiai nemėgo savo instruktoriaus. Tą akimirką jis jautė didžiulį dėkingumą už tai, ko instruktorius mokė ir kaip paruošė šioms pražūtingoms aplinkybėms. Pratybų instruktorius mūsų draugą ir jo kuopą išmintingai apginklavo žinojimu, ką daryti šėlstant mūšiui. Jis, tiesą sakant, išgelbėjo mūsų draugo gyvybę.

Kaip tą patį dvasiškai galime padaryti savo vaikams? Kaip galime dar labiau stengtis mokyti, stiprinti ir ruošti savo vaikus dar prieš jiems įžengiant į gyvenimo mūšio lauką?¹⁵ Kaip galime paskatinti juos nebūti per arti krašto? Ar nenorėtume, kad jie lietų prakaitą saugiai mokydamiesi namuose, užuot lieję kraują gyvenimo mūšio lauke?

Mąstydama apie praeitį matau, kad kartais su vyru nuoširdžiai stengdamiesi padėti savo vaikams gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją jausdavomės tarsi pratybų instruktoriai. Regis, pranašas Jokūbas išreiškė tuos pačius jausmus sakydamas: „Trokštu jūsų sielų gerovės. Taip, didis yra mano susirūpinimas dėl jūsų; ir jūs patys žinote, jog taip visada buvo.“¹⁶

Vaikams mokantis ir tobulėjant, jų įsitikinimams bus mestas iššūkis. Tačiau jeigu bus deramai apginkluoti, jie galės augti tikėjimu, drąsa bei pasitikėjimu net ir didelės priešpriešos apsupty.

Alma mus mokė „paruošt[i] […] vaikų protus“¹⁷. Mes ruošiame augančiąją kartą ateityje būti tikėjimo gynėjais, suprasti, kad jie „laisvi veikti savo nuožiūra – pasirinkti nesibaigiančios mirties arba amžinojo gyvenimo kelią“¹⁸. Vaikai turi teisę suprasti šią nuostabią tiesą: amžinybė – tai ne tas dalykas, dėl kurio galima klysti.

Tegul mūsų paprasti, bet tuo pačiu metu gyvybiškai svarbūs pasikalbėjimai su vaikais padeda jiems jau dabar mėgautis amžinojo gyvenimo žodžiais, kad galėtų mėgautis „amžinuoju gyvenimu ateinančiame pasaulyje, būtent nemirtingąja šlove“¹⁹.

Auklėdami ir ruošdami savo vaikus mes leidžiame jiems naudotis savo valios laisve, mes mylime juos iš visos širdies, mes mokome juos Dievo įsakymų ir apie atgailą – Jo dovaną, ir niekada, niekada nenuleidžiame rankų. Juk būtent taip su kiekvienu iš mūsų elgiasi Viešpats.

Veržkimės pirmyn būdami nepajudinami dėl Kristaus, žinodami, kad per mūsų mylintį Gelbėtoją galime turėti „tobulą vilties skaistumą“²⁰.

Liudiju, kad Jame visi atsakymai. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.