Mūsų liūdesys pavirs džiaugsmu

Prieš kelerius metus, man lankantis keliuose susirinkimuose Solt Leik Sityje, su manimi pasisveikino mūsų brangus pranašas Raselas M. Nelsonas. Jis įprastai šiltai ir asmeniškai paklausė: „Markai, kaip gyvena tavo mama?“

Pasakiau jam, kad savaitės pradžioje aplankiau ją namuose Naujojoje Zelandijoje, kad ji sensta, bet išlieka kupina tikėjimo ir įkvėpimo visiems, kurie ją pažįsta.

Tada jis pasakė: „Prašau, perduok jai mano meilę […] ir pasakyk, kad laukiu, kada vėl ją pamatysiu.“

Tai mane nustebino, todėl paklausiau: „Ar planuojate artimiausiu metu vykti į Naująją Zelandiją?“

Apgalvotai ir nuoširdžiai jis atsakė: „O ne, pamatysiu ją kitame gyvenime.“

Jo atsakyme nebuvo jokio lengvabūdiškumo. Tai buvo tobulai natūralus fakto išdėstymas. Tą asmenišką, neapsimestinę akimirką išgirdau ir pajutau tyrą gyvojo pranašo liudijimą, kad gyvenimas tęsiasi ir po mirties.

Šį konferencijos savaitgalį išgirsite gyvuosius apaštalus ir pranašus liudijant apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. „Esminis mūsų religijos principas yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė […]; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie [šios tiesos].“¹ Pažadu, kad, jei klausysite su tikru ketinimu, Dvasia patvirtins jūsų prote ir širdyje šių liudijimų teisingumą.²

Jėzaus senovės apaštalai amžiams pasikeitė, kai Jis po mirties jiems pasirodė. Dešimt iš jų patys matė Jį prisikėlusį. Tą kartą ten nebuvęs Tomas pareiškė: „Jeigu aš nepamatysiu […] – netikėsiu.“³ Vėliau Jėzus ragino Tomą: „Nebūk netikintis – būk tikintis.“⁴ Tada Viešpats mokė tikėjimo esminio vaidmens: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“⁵

Prisikėlęs Viešpats nurodė Savo apaštalams liudyti apie Jį. Kaip ir mūsų gyvieji apaštalai šiais laikais, jie taip pat paliko savo pasaulietiškas profesijas ir likusį gyvenimą praleido drąsiai skelbdami, kad Dievas prikėlė šį Jėzų. Dėl jų galingų liudijimų tūkstančiai priėmė kvietimą krikštytis.⁶

Šlovinga Velykų žinia užima pagrindinę vietą visoje krikščionybėje. Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų, o dėl to ir mes po mirties vėl gyvensime. Šis žinojimas suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir paskirtį. Jei tikėdami žengsime pirmyn, amžiams pasikeisime, kaip pasikeitė senovės apaštalai. Mes, kaip ir jie, su tikėjimu į Jėzų Kristų pajėgsime ištverti visus sunkumus. Šis tikėjimas taip pat suteikia mums vilties sulaukti meto, kai mūsų „liūdesys pavirs džiaugsmu“⁷.

Mano paties tikėjimas prasidėjo nuo sielvartingo laikotarpio.

Mano tėvas ir motina buvo avis auginantys ūkininkai Naujojoje Zelandijoje.⁸ Jie mėgavosi gyvenimu. Kaip jauna susituokusi pora, jie buvo palaiminti trimis mažomis mergaitėmis. Jauniausioji iš jų buvo vardu Ana. Vieną dieną, jiems drauge poilsiaujant prie ežero, pusantrų metų Ana viena kažkur nutipeno. Po kelių karštligiškos paieškos minučių ją rado vandenyje be gyvybės ženklų.

Šis košmaras sukėlė neapsakomą sielvartą. Po daugelio metų tėtis rašė, kad iš jų gyvenimo amžiams išnyko dalis juoko. Šis įvykis taip pat sukėlė troškimą rasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus: „Kas bus su mūsų brangiąja Ana? Ar kada nors vėl ją išvysime? Kaip mūsų šeima vėl kada nors galės būti laiminga?“

Po šios tragedijos praėjus keleriems metams mūsų ūkyje apsilankė du jauni misionieriai iš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Jie ėmė mokyti tiesų, užrašytų Mormono Knygoje ir Biblijoje. Viena iš šių tiesų yra patikinimas, kad dabar Ana gyvena dvasių pasaulyje. Dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo ji taip pat bus prikelta. Jie mokė, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo dar kartą atkurta žemėje su gyvuoju pranašu ir dvylika apaštalų. Ir jie mokė išskirtinės ir nepaprastos doktrinos, kad šeima gali būti sujungta drauge amžiams tuo pačiu kunigystės įgaliojimu, kurį Jėzus Kristus suteikė Savo vyriausiajam apaštalui Petrui.⁹

Mama tuoj pat atpažino tiesą ir gavo Dvasios liudijimą. Tačiau tėtis dar metus kamavosi blaškydamasis tarp abejonių ir dvasinių raginimų. Taip pat jis nenorėjo keisti gyvenimo būdo. Vieną rytą po bemiegės nakties vaikščiodamas po kambarį pirmyn atgal, jis pasisuko į mamą ir pasakė: „Aš krikštysiuosi arba šiandien, arba niekada.“

Mama papasakojo misionieriams, kas atsitiko, ir jie iš karto suvokė, kad mano tėvo tikėjimo kibirkštis dabar arba įsižiebs, arba užges.

Tą patį rytą mūsų šeima nuvyko iki artimiausio paplūdimio. Nežinodami, kas vyksta, mes, vaikai, smėlio kopose surengėme pikniką, o vyresnieji Boidas Grynas ir Garis Šefildas nuvedė mano tėvelius prie vandenyno ir pakrikštijo. Žengdamas kitą tikėjimu paremtą žingsnį, tėtis mintyse prieš Viešpatį įsipareigojo, jog, kad ir kas benutiktų, jis išliks ištikimas duotiems pažadams visą gyvenimą.

Po metų Naujojoje Zelandijoje, Hamiltone, buvo pašventinta šventykla. Netrukus po to mūsų šeima, drauge su Anai atstovaujančiu žmogumi, atsiklaupėme aplink altorių tuose šventuose Viešpaties namuose. Ten, kunigystės galia, per paprastas ir nuostabias apeigas buvome sujungti kaip amžina šeima. Tai atnešė didelę ramybę ir džiaugsmą.

Po daugelio metų tėtis man sakė, kad jei ne tragiška Anos mirtis, jis niekada nebūtų buvęs pakankamai nuolankus, kad priimtų sugrąžintąją Evangeliją. Tačiau Viešpaties Dvasia įžiebė jam viltį, kad tai, ko mokė misionieriai, yra tikra. Mano tėvų tikėjimas toliau stiprėjo, kol jie abu suliepsnojo liudijimo ugnimi, liudijimo, kuris tyliai ir nuolankiai vedė juos priimant visus gyvenimo sprendimus.

Visada būsiu dėkingas už tėvų pavyzdį ateities kartoms. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek gyvenimų amžiams pasikeitė dėl jų tikėjimu paremtų poelgių reaguojant į didžiulį sielvartą.

Kviečiu visus, jaučiančius sielvartą, visus, kovojančius su abejonėmis, visus, svarstančius, kas nutinka po mirties, sutelkti savo tikėjimą į Kristų. Pažadu, kad jeigu trokšite tikėti, o tada veiksite tikėjimu ir seksite Dvasios kuždesiais, rasite džiaugsmą šiame gyvenime ir ateinančiame pasaulyje.

Kaip aš laukiu tos dienos, kai sutiksiu savo sesutę Aną. Nekantraudamas laukiu džiaugsmingo susitikimo su savo tėvu, mirusiu daugiau nei prieš 30 metų. Liudiju apie džiaugsmą, randamą gyvenant tikėjimu, – tikint nemačius, bet Šventosios Dvasios galia žinant, kad Jėzus Kristus gyvas. Visa širdimi ir siela pasirenku sekti Jėzumi Kristumi ir Jo sugrąžintąja Evangelija. Tai visais atžvilgiais laimina mano gyvenimą. Žinau, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.