Mūsų asmeninis Gelbėtojas

Prieš trisdešimt ketverius metus mudu su misijos porininku sutikome ir mokėme labai intelektualų vyriškį, kuris rašė straipsnius vietiniam laikraščiui Davao mieste, Filipinuose. Mums patiko jį mokyti, nes jis turėjo daugybę klausimų ir labai gerbė mūsų įsitikinimus. Įsimintiniausias jo mums užduotas klausimas buvo: „Ką jūs manote apie Kristų?“² Mes, žinoma, su užsidegimu pasidalijome savo jausmais ir paliudijome apie Jėzų Kristų. Vėliau ta tema jis išleido straipsnį, kuriame buvo nuostabūs žodžiai ir frazės apie Gelbėtoją. Prisimenu, kad buvau sužavėtas, bet nepakylėtas. Jame buvo gera informacija, tačiau jis atrodė tuščias ir jam trūko dvasinės galios.

„Ką jūs manote apie Kristų?“ Suvokiu, kad nuo to, kaip artimai pažįstu Gelbėtoją, labai priklauso mano gebėjimas klausyti Jo, o taip pat ir reaguoti. Prieš kelerius metus vyresnysis Deividas A. Bednaris savo kalboje uždavė tokius klausimus: „Ar mes tik žinome apie Gelbėtoją, ar mes vis geriau Jį pažįstame? Kaip pažinti Viešpatį?“³

Studijuodamas ir apmąstydamas aiškiai suvokiau, jog tai, ką žinau apie Gelbėtoją, labai nusveria tai, kaip tikrai Jį pažįstu. Tada nusprendžiau įdėti daugiau pastangų, kad Jį pažinčiau. Esu labai dėkingas už Raštus ir ištikimų Jėzaus Kristaus mokinių vyrų bei moterų liudijimus. Aš pats per pastaruosius kelerius metus keliavau įvairiais studijų ir atradimų keliais. Meldžiuosi, kad Šventoji Dvasia šiandien perteiktų jums daug didingesnę žinią nei mano užrašyti netobuli žodžiai.

Pirma, turime suvokti, kad Gelbėtojo pažinimas yra pats svarbiausias mūsų gyvenimo siekis. Šis prioritetas turėtų būtų aukščiau visko.

„Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų.“⁴

„Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“⁵

„Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą.“⁶

Antra, kai vis geriau pažįstame Gelbėtoją, Raštų ištraukos ir pranašų žodžiai tampa tokie asmeniškai prasmingi, kad jie tampa mūsų pačių žodžiais. Tai reiškia ne mėgdžioti kitų žmonių žodžius, jausmus ir patyrimus, bet patiems sužinoti savitu būdu, išbandant žodį⁷ ir gaunant liudijimą iš Šventosios Dvasios. Pranašas Alma pareiškė:

„Argi netikite, kad aš pats žinau apie tai? Štai, liudiju jums, kad žinau, jog tai, apie ką kalbėjau, yra tikra. Ir kaip, jūsų manymu, aš žinau apie viso to tikrumą?

Štai sakau jums, kad tai atskleista man Dievo Šventąja Dvasia. Štai aš daug dienų pasninkavau ir meldžiausi, kad pats galėčiau tai žinoti. Ir dabar aš pats žinau, kad tai yra tiesa; nes Viešpats Dievas atskleidė man tai savo Šventąja Dvasia; ir tai apreiškimo dvasia, kuri yra manyje.“⁸

Trečia, didėjantis supratimas, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas taikomas mums asmeniškai ir individualiai, padės pažinti Jį. Dažnai galvoti ir kalbėti apie Kristaus Apmokėjimą bendrais terminais mums yra lengviau, nei pripažinti jo svarbą asmeniškai mums. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra begalinis, amžinas ir jo mastas bei gylis yra visa apimantis, tačiau jo poveikis yra visiškai asmeniškas. Dėl Savo apmokančiosios aukos Gelbėtojas turi galią mus po vieną apvalyti, išgydyti ir sustiprinti.

Vienintelis Gelbėtojo troškimas, vienintelis Jo tikslas nuo pat pradžių buvo vykdyti Tėvo valią. Pagal Tėvo valią Jis turėjo padėti „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“⁹ tapdamas mūsų „Užtarėj[u] pas Tėvą“¹⁰. Todėl, „nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta“¹¹.

„Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; […]

Ir paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, […] ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, […] kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.

[…] Dievo Sūnus kenčia kūnu, kad paimtų ant savęs savo žmonių nuodėmes, kad savo išlaisvinimo galia ištrintų jų prasižengimus.“¹²

Noriu papasakoti paprastą patyrimą, kuris vaizduoja sunkumus, su kuriais tenka kartais susidurti asmeniškai priimant Viešpaties Apmokėjimą.

Prieš daug metų, mano tiesioginiam vadovui pakvietus, nuo pradžios iki galo perskaičiau Mormono Knygą ir pasižymėjau eilutes, kuriose paminėtas Viešpaties Apmokėjimas. Mano vadovas taip pat pakvietė mane sudaryti vieno puslapio santrauką to, ką sužinojau. Sau tariau: „Vienas puslapis? Žinoma, tai bus lengva.“ Mano nuostabai, pastebėjau, kad užduotis buvo ypatingai sunki, ir man nepavyko jos atlikti.

Po to supratau, jog man nepavyko todėl, kad ne ten taikiausi ir dariau klaidingas prielaidas. Pirma, maniau, kad ta santrauka turi įkvėpti visus. Santrauka buvo skirta man ir niekam kitam. Joje turėjo atsispindėti mano emocijos ir jausmai apie Gelbėtoją ir ką Jis padarė dėl manęs, kad kaskart ją skaitant, ji primintų nuostabius, skvarbius ir asmeninius dvasinius patyrimus.

Antra, maniau, kad santrauka turi būti didinga, įmantri ir joje turi būti sudėtingi žodžiai ir frazės. Ji neturėjo būti pilna sudėtingų žodžių. Tai turėjo būti aiškus ir paprastas įsitikinimo pareiškimas. „Nes mano siela gėrisi aiškumu; nes taip Viešpats Dievas dirba tarp žmonių vaikų. Nes Viešpats Dievas duoda šviesą supratimui.“¹³

Trečia, maniau, kad ji turi būti tobula, visų santraukų santrauka – galutinė santrauka, kurios niekas negalėtų ir neturėtų papildyti, – o ne nuolatinis darbas, kurį galėčiau vis papildyti žodeliu čia ar fraze ten, kai mano Jėzaus Kristaus Apmokėjimo supratimas augs.

Būdamas jaunuolis daug išmokau iš pokalbių su savo vyskupu. Jaunas ir nepatyręs išmokau branginti šiuos mėgstamos giesmės žodžius:

Pranašas Moronis mus kviečia: „Ir dabar, aš noriu jus paraginti ieškoti šito Jėzaus, apie kurį rašė pranašai ir apaštalai.“¹⁵

Prezidentas Raselas M. Nelsonas pažadėjo, kad „jei [mes] stengsimės sužinoti visa, ką galime, apie Jėzų Kristų, […] augs [mūsų] gebėjimas nusigręžti nuo nuodėmės. Stipriai išaugs [mūsų] troškimas laikytis įsakymų.“¹⁶

Šį Velykų sekmadienį, kaip Gelbėtojas išėjo iš Savo akmens kapo, taip ir mes pabuskime iš savo dvasinio snaudulio ir pakilkime virš abejonės debesų, baimės gniaužtų, išdidumo svaigulio ir apatiško nusiraminimo. Jėzus Kristus ir Dangiškasis Tėvas yra gyvi. Liudiju apie jų tobulą meilę mums. Jėzaus Kristaus vardu, amen.