Ne kaip pasaulis duoda

Prieš tas pirmąsias Velykas, baigęs naujas sakramento, kurį Jis pateikė Dvylikai, apeigas Jėzus pradėjo Savo didingą atsisveikinimo pamokslą ir patraukė link Getsemanės, išdavystės ir nukryžiavimo. Tačiau, nujausdamas nerimą ir galbūt netgi baimę, kuriuos kai kurie iš tų vyrų parodė, Jis pasakė jiems (ir mums visiems):

„Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! […]

Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.

Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“¹

Sunkūs laikai šiame mirtingajame gyvenime ateina net ir ištikimiesiems, bet Kristus patikina, kad, nors Jis, Velykų Avinėlis, ir eis kaip „avinėlis, vedamas pjauti“², vis dėlto kelsis, kaip psalmių autorius sako, kad būtų mums „užtikrinta pagalba bėdoje“³.

Suvokdami, kad Kristaus, einančio link kryžiaus, ir Jo mokinių, nešančių Jo Evangeliją į pasaulį laiko viduryje, laukė sunkios valandos, pereikime prie Gelbėtojo Bažnyčios nariams pastarosiomis dienomis giminingos temos. Ji glūdi stulbinančiame skaičiuje Mormono Knygos eilučių, pašvęstų vienokiam ar kitokiam konfliktui, nuo Lamano ir Lemuelio nepaliaujamai įkyraus elgesio iki galutinių mūšių, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių karių. Viena akivaizdžiausių tokio akcento priežasčių yra tai, kad Mormono Knyga buvo rašoma pastarųjų dienų auditorijai; tie autoriai (kurie patys patyrė tiek daug kovų) pranašiškai įspėja mus, kad smurtas ir konfliktai bus pagrindinė santykių paskutinėmis dienomis charakteristika.

Žinoma, mano teorija apie pastarųjų dienų kovas nėra labai autentiška. Prieš du tūkstančius metų Gelbėtojas perspėjo, kad paskutinėmis dienomis bus „kar[ai] ir karų gand[ai]“⁴, o vėliau sakė, kad „taika bus paimta nuo žemės“⁵. Žinoma, šis Ramybės Kunigaikštis, pabrėžtinai mokęs, kad nesutarimai yra iš velnio⁶, turbūt rauda kartu su Savo Dievišku Tėvu dėl tų žmonių mūsų dienomis, kurie, pasak Raštų, yra „be jokio prieraišumo“ ir niekaip negali kartu gyventi meilėje.⁷

Broliai ir seserys, aplinkui matome per daug konfliktų, pykčio ir grubumo. Laimei, dabartinei kartai neteko kariauti Trečiajame pasauliniame kare, taip pat nepatyrėme pasaulinės ekonominės krizės, kaip 1929 m., kuri sukėlė didžiąją depresiją. Visgi, dalyvaujame tokiame Trečiajame pasauliniame kare, kuriame siekiama ne nukauti priešus, bet į Dievo vaikų tarnybą pašaukti savanorius, kurie labiau rūpintųsi vieni kitais ir padėtų gydyti žaizdas, kurias pastebime susipriešinusiame pasaulyje. Didžioji depresija, kurią patiriame dabar, yra ne tiek susijusi su milžiniškais mūsų santaupų praradimais, kiek su vidiniu pasitikėjimo praradimu, su dideliu tikėjimo, vilties ir tikrosios meilės deficitu aplink mus. Tačiau priemonių, kurių reikia, kad kurtume šviesesnį rytojų ir stiprintume nuoširdaus gerumo visuomenėje ekonomiką, yra gausu Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Tiek mes – tiek šis pasaulis – negalime sau leisti iki galo neišnaudoti šių Evangelijos principų ir stiprinančių sandorų tiek asmeniniam, tiek visuomeniniam labui.

Taigi, kaip, pasak Jehovos, „audrų mėtyta[me], nepaguosta[me]“ pasaulyje mums rasti tai, ką Jis pavadino „ramybės sandora“? Mes randame ją atsigręždami į Jį, kuris sakė, kad pasigailės mūsų ir su „amžina malone“ suteiks ramybę mūsų vaikams.⁸ Nepaisant bauginančių pranašysčių ir neraminančių Raštų ištraukų, skelbiančių, kad ramybė bus bendrai paimta nuo žemės, pranašai, įskaitant mūsų mylimą pranašą Raselą M. Nelsoną, mokė, kad ji neprivalo būti paimta iš mūsų asmeniškai!⁹ Tad per šias Velykas pasistenkime praktikuoti ramybę asmeniškai, pritaikydami Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimo malonę ir gydantį balzamą sau ir savo aplinkiniams. Laimei, netgi neįtikėtinai, šis gydantis balzamas mums yra prieinamas „be pinigų ir be kainos“¹⁰.

Tokia pagalba ir viltis yra be galo reikalinga, nes šiame pasauliniame susirinkime dabar yra nemažai kovojančių su daugybe sunkumų – fizinių ar emocinių, socialinių ar finansinių – ar tuzinu kitų vargų. Tačiau daugelio jų mes nesame pakankamai stiprūs išspręsti patys, nes pagalba ir ramybė, kurios mums reikia, nėra ta, kurią „pasaulis duoda“¹¹. Ne, išties sudėtingoms problemoms spręsti mums reikia to, ką Raštai vadina „dangaus galiomis“, o kad pasiektume tas galias, turime gyventi pagal tai, ką tie patys Raštai vadina „teisumo principais“¹². Taigi, suprasti tą ryšį tarp principo ir galios – tai ta pamoka, kurios žmonijos šeima niekada, tikriausiai, nepajėgia išmokti, kaip sako dangaus ir žemės Dievas!¹³

Ir kokie gi tie principai? Na, jie yra ne kartą išsakyti Raštuose, jie yra vėl ir vėl mokomi konferencijose, kaip ši, ir mūsų Evangelijos laikotarpiu pranašas Džozefas Smitas buvo jų mokomas savojoje kreipimosi „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ versijoje¹⁴. Būdamas įkalintas šaltame ir žiauriame Liberčio kalėjime jis buvo mokomas, kad teisumo principai apima tokias dorybes kaip kantrybė, didis kantrumas, gerumas ir neveidmainiška meilė.¹⁵ Akivaizdu, kad be tų principų mes galiausiai patirtume nesantaiką ir priešiškumą.

Todėl noriu trumpai pakalbėti apie tų teisumo principų stoką kai kuriose srityse mūsų laikais. Paprastai esu optimistiškas, linksmas vyrukas, ir mūsų pasaulyje yra daug gerų ir nuostabių dalykų. Tikrai turime daugiau materialinių palaiminimų nei bet kuri karta istorijoje, tačiau 21-o amžiaus kultūroje bendrai, ir per dažnai Bažnyčioje, mes vis dar matome gyvenančius bėdoje, su kompromisais, dėl kurių yra per daug sulaužytų sandorų ir per daug sudaužytų širdžių. Pagalvokite apie vulgarią kalbą, lygiagrečią seksualinei nuodėmei, kurios tiek daug filmuose arba televizijoje ir seksualinius priekabiavimus ir kitą nederamą elgesį darbovietėse, – apie tai dažnai skaitome šiais laikais. Kalbant apie sandorinį tyrumą, tai, kas šventa, per dažnai padaroma tuo, kas įprasta ar pasaulietiška. Kiekvienas, kuris yra gundomas vaikščioti, kalbėti arba elgtis, taip sakant, „kaip duoda pasaulis“, tegu nesitiki ramaus patyrimo; Viešpaties vardu pažadu, kad to nebus. „Nelabumas niekada nebuvo laimė“¹⁶, – kartą sakė senovės pranašas. Kai muzika baigiasi,visada reikia sumokėti muzikantui, ir dažniausiai kaina yra ašaros ir apgailestavimas.¹⁷

O gal būt pastebime kitas prievartos ar pažeminimų formas. Kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai, turime būti ypač atsargūs, kad netaptume tokios elgsenos dalyviais. Jokiu būdu negalime būti kalti dėl bet kokios formos smurto ar neteisėtos valdžios, ar amoralios prievartos – tiek fizinės, tiek emocinės, ekleziastinės ar bet kokios kitos. Prisimenu, kaip jaučiau prezidento Gordono B. Hinklio užsidegimą prieš keliolika metų, kai jis kalbėjo Bažnyčios vyrams apie tuos, kuriuos jis pavadino „tironais savo pačių namuose“¹⁸:

„Koks tragiškas ir pasibjaurėtinas reiškinys yra smurtas prieš žmoną, – sakė jis. – Nė vienas šios bažnyčios vyras, skriaudžiantis, menkinantis, skaudinantis savo žmoną, neteisiai jai viešpataujantis, nėra vertas kunigystės. […] [Jis] nevertas turėti šventyklos rekomendaciją.“¹⁹ Panašiai niekinga, sakė jis, bet kokia smurto prieš vaikus forma – ar bet koks kitas smurtas.²⁰

Per daug dažnai, kitais atžvilgiais atrodantys ištikimi vyrai, moterys ir netgi vaikai gali būti kalti dėl nemandagaus, netgi destruktyvaus kalbėjimo su tais, su kuriais jie gal net yra užantspauduoti šventomis apeigomis Viešpaties šventykloje. Kiekvienas turi teisę būti mylimas, jausti ramybę ir rasti saugumą namuose. Prašau, stenkimės juose palaikyti tokią aplinką. Taikdariams pažadėta, kad turėsite Šventąją Dvasią savo nuolatine bendražyge ir palaimos plūs į jus „be prievartos“ per amžius.²¹ Nei vienas negali kandžiai ar nemandagiai kalbėti, ir vis dar „gied[oti] išperkančios meilės giesmę“²².

Norėčiau baigti tuo, nuo ko pradėjau. Rytoj Velykos, laikas teisiems Jėzaus Kristaus Evangelijos ir Jo Apmokėjimo principams „peržengti“ nesantaiką ir nesutarimus, peržengti neviltį ir nusižengimus bei, galiausiai, peržengti mirtį. Tai metas žodžiais ir darbais prisiekti ištikimybę Dievo Avinėliui, kuris „nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus“²³ apsisprendęs užbaigti išgelbėjimo darbą mūsų labui.

Nepaisant išdavystės ir skausmo, patyčių ir žiaurumo, nešdamas visas žmonijos nuodėmes ir širdgėlą, Gyvojo Dievo Sūnus pažvelgė į ilgą mirtingojo gyvenimo kelią, pamatė mus šį savaitgalį ir pasakė: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“²⁴ Linkiu jums palaimingų, džiugių, ramių Velykų. Už jų nenusakomas galimybes jau sumokėjo Ramybės Kunigaikštis, kurį myliu visa širdimi, kurio yra ši Bažnyčia ir apie kurį aiškiai liudiju, būtent Viešpatį Jėzų Kristų, amen.