Viltis Kristumi

Broliai ir seserys, šiuo Velykų metu dėmesį sutelkiame į šlovingą mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Prisimename Jo meilingą kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu.

Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“¹

Gelbėtojo kvietimas ateiti pas Jį yra kvietimas visiems ne tik ateiti pas Jį, bet taip pat priklausyti Jo Bažnyčiai.

Eilutėje, esančioje prieš šį meilingą kvietimą, Jėzus moko, kaip tai įvykdoma stengiantis sekti Juo. Jis pareiškė: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.“²

Jėzus nori, kad žinotume, jog Dievas yra mylintis Dangiškasis Tėvas.

Žinojimas, kad mūsų Dangiškasis Tėvas mus myli, padės mums žinoti, kas esame, ir žinoti, kad priklausome Jo didžiajai amžinajai šeimai.

Mėjo klinika neseniai pažymėjo: „Suvokti, kad kažkam priklausai, yra labai svarbu. […] Beveik visi mūsų gyvenimo aspektai yra susiję su priklausymu kažkam.“ Tame pranešime taip pat sakoma: „Priklausymo jausmo svarba neatsiejamai susijusi su mūsų fizine ir psichine sveikata“³ – ir, pridurčiau, mūsų dvasine sveikata.

Savo kentėjimų Getsemanėje ir mirties ant kryžiaus išvakarėse Gelbėtojas susitiko su savo mokiniais paskutinės vakarienės. Jis jiems tarė: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“⁴ Iki kitos dienos saulėlydžio Jėzus Kristus kentėjo ir „numirė už mūsų nuodėmes“⁵.

Pagalvojau, kokie vieniši turėjo jaustis Juo sekę ištikimi vyrai ir moterys Jeruzalėje, kai saulė nusileido ir juos apgaubė tamsa ir baimė.⁶

Kaip tie senovės mokiniai maždaug prieš 2 000 metų, daugelis iš jūsų kartais taip pat jaučiatės vieniši. Aš šią vienatvę patyriau po savo brangios žmonos Barbaros mirties daugiau nei prieš dvejus su puse metų. Žinau, ką reiškia būti apsuptam šeimos narių, draugų ir bendradarbių, bet vis tiek jaustis vienišam – nes šalia nebėra mano gyvenimo meilės.

COVID-19 pandemija sustiprino šį atskirties ir vienatvės jausmą daugeliui. Tačiau, kad ir su kokiais sunkumais susidurtume gyvenime, mes galime, tarsi tą pirmąjį Velykų rytą, pabusti naujam gyvenimui Kristuje su naujomis ir nuostabiomis galimybėmis bei realijomis, jei kreipsimės į Viešpatį vilties ir priklausymo.

Man asmeniškai skauda širdį dėl tų, kurie stokoja priklausymo jausmo. Žiūrėdamas žinias iš viso pasaulio, matau daugelį, kurie regis patiria šią vienatvę. Manau, kad daugeliui taip yra dėl to, kad jie gal nežino, jog juos myli Dangiškasis Tėvas ir kad mes visi priklausome Jo amžinai šeimai. Tikėjimas, kad Dievas mus myli ir kad esame Jo vaikai, yra guodžiantis ir padrąsinantis.

Kadangi esame dvasiniai Dievo vaikai, visi turime dievišką kilmę, prigimtį ir potencialą. Kiekvienas esame „mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra“.⁷ Tai mūsų tapatybė! Tai yra kas iš tikrųjų esame!

Mūsų dvasinė tapatybė išryškėja, kai suvokiame savo daugelį žemiškųjų tapatybių, pavyzdžiui, etninį, kultūrinį ar tautinį paveldą.

Šis dvasinės ir kultūrinės tapatybės suvokimas, meilė ir priklausymas gali įkvėpti viltį ir meilę Jėzui Kristui.

Netapatinu vilties Kristumi su nepagrįstu optimizmu. Kalbu apie viltį kaip apie lūkesčius, kurie išsipildys. Tokia viltis yra būtina įveikti pasipriešinimą, ugdyti dvasinį atsparumą bei stiprybę ir suvokti, kad Amžinasis Tėvas mus myli ir kad esame Jo vaikai, priklausantys Jo šeimai.

Vildamiesi Kristumi suvokiame, kad, mums sudarius šventas sandoras ir jų laikantis, mūsų karščiausi troškimai ir svajonės gali būti išpildyti per Jį.

Dvylikos Apaštalų Kvorumas tarėsi – pamaldžiai ir trokšdamas suprasti, – kaip padėti visiems, kurie jaučiasi vieniši ar jaučiasi nepriklausantys, ypač nesusituokusieji. Trokštame padėti visiems, kurie taip jaučiasi. Ypač norėčiau paminėti tuos, kurie dabar yra nesusituokę.

Broliai ir seserys, šiuo metu daugiau nei pusė suaugusiųjų Bažnyčioje yra našliai, išsituokę ar dar nesusituokę. Kai kuriems kyla klausimų dėl jų galimybių ir vietos Dievo plane bei Bažnyčioje. Turėtume suprasti, kad amžinasis gyvenimas yra ne tik vedybinės padėties klausimas, bet mokinystės ir buvimo šauniais Jėzaus liudytojais⁸ klausimas. Visų vienišų žmonių viltis yra ta pati kaip visų Viešpaties sugrąžintosios Bažnyčios narių viltis – priėjimas prie Kristaus malonės „per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms“⁹.

Siūlau apžvelgti keletą svarbių principų, kuriuos mums reikia suprasti.

Pirma, Raštai ir pastarųjų dienų pranašai tvirtina, kad kiekvienas, kuris ištikimai laikosi Evangelijos sandorų, turės išaukštinimo galimybę. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Viešpaties būdu ir laiku nei vienas palaiminimas nebus sulaikytas nuo Jo ištikimų šventųjų. Viešpats teis ir atlygins kiekvienam asmeniui pagal širdies troškimą ir darbus.“¹⁰

Antra, tikslus laikas ir būdas, kuriuo šie išaukštinimo palaiminimai bus suteikti, ne visais atvejais yra apreikštas, bet jie yra užtikrinti.¹¹ Prezidentas Dalinas H. Ouksas paaiškino, kad kai kurios mirtingojo gyvenimo aplinkybės „bus sutvarkytos Tūkstantmetyje, kuris yra laikotarpis, skirtas sutvarkyti viską, kas neatitinka didžiojo laimės plano visiems vertiems mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams“¹².

Tai nereiškia, kad visi palaiminimai atidedami iki Tūkstantmečio; kai kuriuos jau gavome, o kai kuriuos dar gausime iki to meto.¹³

Trečia: Viešpaties laukimas apima nuolatinį paklusnumą ir dvasinę pažangą link Jo. Laukti Viešpaties nereiškia nieko neveikti. Niekada neturėtumėte jaustis, tarsi esate laukiamajame.

Laukti Viešpaties reiškia veikti. Bėgant metams supratau, kad mūsų viltis Kristumi stiprėja, kai tarnaujame kitiems. Tarnaudami taip, kaip tarnavo Jėzus, mes natūraliai stipriname savo viltį Juo.

Asmeninis augimas, kurį žmogus gali pasiekti dabar laukdamas Viešpaties ir Jo pažadų, yra neįkainojama, šventa Jo plano dalis kiekvienam iš mūsų. Indėlis, kurį žmogus gali įnešti dabar, kad padėtų statyti Bažnyčią žemėje ir surinkti Izraelį, yra labai reikalingas. Vedybinė padėtis niekaip nesusijusi su galimybe tarnauti. Viešpats gerbia tuos, kurie tarnauja ir kantriai, su tikėjimu laukia Jo.¹⁴

Ketvirta, Dievas siūlo amžinąjį gyvenimą visiems savo vaikams. Visi, kurie priima maloningą Gelbėtojo dovaną – atgailos galimybę ir gyvena pagal Jo įsakymus, gaus amžinąjį gyvenimą, net jei nepasieks visų jo savybių ir tobulų bruožų mirtingajame gyvenime. Atgailaujantieji patirs Viešpaties norą atleisti, nes Jis yra patikinęs: „Ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jiems jų nusižengimus prieš mane.“¹⁵

Galiausiai, žmogaus gabumai, norai ir galimybės naudotis valios laisve ir pasirinkimu, įskaitant pasiruošimą amžinoms palaimoms, yra dalykai, kuriuos tik Viešpats gali įvertinti.

Penkta, mūsų pasitikėjimas šiais užtikrinimais kyla iš mūsų tikėjimo Jėzumi Kristumi, iš kurio malonės bus sutvarkyta viskas, kas susiję su mirtinguoju gyvenimu.¹⁶ Visi pažadėti palaiminimai padaryti įmanomi per Jį, kuris per savo Apmokėjimą „nusileido žemiau visko“¹⁷ ir nugalėjo pasaulį.¹⁸ Jis „atsisėdo Dievo dešinėje, kad pareikštų Tėvui savo teises taikyti gailestingumą žmonių vaikams […] todėl jis užtaria žmonių vaikų bylą“¹⁹. Galiausiai, „šventieji bus pripildyti jo šlovės ir gaus savo paveldą“²⁰ kaip „paveldėtojai drauge su Kristumi“²¹.

Norime, kad šie principai padėtų visiems įgyti didesnę viltį Kristumi ir jaustis priklausantiems.

Niekada neužmirškite, kad esate Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, vaikas dabar ir per amžius. Jis myli jus, ir Bažnyčia laukia jūsų, jai reikia jūsų. Taip, mums reikia jūsų! Mums reikia jūsų balsų, talentų, įgūdžių, gerumo ir teisumo.

Daug metų kalbėjome apie jaunus vienišus suaugusiuosius, vienišus suaugusiuosius ir suaugusiuosius. Toks skirstymas kartais gali padėti administruoti, bet gali nejučia paveikti mūsų požiūrį į kitus.

Ar yra būdas išvengti šio žmogiško polinkio [skirstyti], galinčio atskirti vienus nuo kitų?

Prezidentas Nelsonas paprašė, kad save vadintume Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais. Regis, tai apima visus mus, ar ne?

Jėzaus Kristaus Evangelija turi galią suvienyti mus. Galiausiai, esame daugiau panašūs nei skirtingi. Kaip Dievo šeimos nariai, tikrai esame broliai ir seserys. Paulius sakė: „Iš vieno [Dievas] išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje.“²²

Jus, kuolų prezidentai, vyskupai bei kvorumų ir seserų vadovai, prašau kiekvieną savo kuolo, apylinkės, kvorumo ar organizacijos narį laikyti nariu, galinčiu prisidėti, tarnauti pašaukimuose ir įvairiais būdais dalyvauti.

Kiekvienas mūsų kvorumų, organizacijų, apylinkių ir kuolų narys turi Dievo duotų dovanų ir talentų, kurie gali padėti kurti Jo karalystę dabar.

Kvieskime vienišus narius tarnauti, pakylėti ir mokyti. Atsikratykite senų pažiūrų ir nuomonių, kurios kartais nejučia skatina juos manyti, kad jie vieniši ir nepriklauso ar negali tarnauti.

Šį Velykų savaitgalį liudiju apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir amžiną viltį, kurią Jis suteikė man ir visiems, kurie tiki Jo vardą. Nuolankiai tai liudiju šventuoju Jo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.