Sujungtos širdys

Ar ne nuostabu, kad reikšmingus mokslo atradimus kartais įkvepia tokie paprasti įvykiai kaip nuo medžio krentantis obuolys?

Šiandien leiskite papasakoti apie atradimą, kuris įvyko tiriant grupę triušių.

Aštuntajame dešimtmetyje mokslininkai surengė eksperimentą, norėdami ištirti mitybos poveikį širdžiai. Kelis mėnesius jie riebiu maistu maitino kontrolinę triušių grupę ir stebėjo jų kraujospūdį, širdies ritmą bei cholesterolio kiekį.

Kaip ir buvo tikėtasi, daugelio triušių arterijų viduje atsirado riebalų sankaupų. Bet tai buvo ne viskas! Mokslininkai atrado kai ką, kas atrodė nelogiška. Nors visiems triušiams atsirado sankaupų, stebėtinai vienoje grupelėje tai pasireiškė net 60 procentų mažiau nei kitose. Atrodė, lyg būtų tiriamos dvi skirtingos triušių grupės.

Tokie rezultatai mokslininkams gali sukelti nemigą. Kaip tai įmanoma? Visi triušiai buvo tos pačios veislės iš Naujosios Zelandijos, beveik identiško genofondo. Kiekvienas iš jų gavo vienodą kiekį to paties maisto.

Ką tai galėtų reikšti?

Ar rezultatai padarė tyrimą negaliojantį? Ar buvo trūkumų eksperimento sumanyme?

Mokslininkai kamavosi stengdamiesi suprasti šį nelauktą rezultatą!

Galų gale jie nukreipė savo dėmesį į tyrimų personalą. Ar buvo įmanoma, kad tyrėjai padarė kažką, kas paveiktų rezultatus? Bandydami išsiaiškinti, jie atrado, kad kiekvienas triušis, turėjęs mažiau riebalų sankaupų, buvo prižiūrimas vienos tyrėjos. Ji tuos triušius maitino tuo pačiu maistu, kaip ir visi kiti. Tačiau, kaip pranešė vienas mokslininkas, „tai buvo neįprastai maloni ir rūpestinga asmenybė“. Maitindama triušius, „ji kalbėjosi su jais, priglausdavo ir glostydavo. […] Ji negalėjo elgtis kitaip. Tiesiog ji buvo tokia“.¹

Paveikslėlis

Maloni tyrėja su triušiu

Ji triušiams davė daugiau nei vien tik maisto. Ji davė jiems meilę.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė mažai tikėtina, kad tai gali būti to dramatiško skirtumo priežastis, tačiau tyrimų grupė nematė jokios kitos.

Taigi, jie pakartojo eksperimentą – šį kartą griežtai kontroliuodami kiekvieną kitą kintamąjį. Išanalizavus rezultatus paaiškėjo tas pats! Mylinčios tyrėjos prižiūrimų triušių sveikatos rodikliai buvo žymiai geresni.

Šio tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė prestižiniame žurnale Science.²

Po daugelio metų šio eksperimento išvados vis dar daro įtaką medikų bendruomenei. Pastaraisiais metais daktarė Keli Harding išleido knygą Triušio efektas, kurios pavadinimas kilo iš to eksperimento. Jos išvada: „Paimkite nesveikai gyvenantį triušį. Kalbėkitės su juo. Laikykite rankose. Rodykite jam meilę. Tokie santykiai turi įtakos. […] Galiausiai, – užbaigia ji, – reikšmingiausias poveikis mūsų sveikatai glaudžiai susijęs su tuo, kaip mes elgiamės vieni su kitais, kaip gyvename ir kaip suprantame buvimą žmogumi“.³

Pasaulietiniame gyvenime mokslą nuo Evangelijos tiesų kartais skiria vos keli vienas nuo kito nutolę tiltai. Mums, kaip krikščionims – Jėzaus Kristaus pasekėjams, pastarųjų dienų šventiesiems – šio mokslinio tyrimo rezultatai gali atrodyti labiau nuspėjami nei stulbinantys. Manau, kad tai dar vienas įrodymas, kad gerumas yra esminis, gydantis Evangelijos principas, kuris gali emociškai, dvasiškai ir, kaip buvo parodyta, net fiziškai gydyti širdis.

Paklaustas: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias […]?“, Gelbėtojas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi“ ir pridūrė: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.⁴ Gelbėtojo atsakymas sustiprina mūsų dangišką pareigą. Senovės pranašai įsakė, kad „nebūtų jokių nesutarimų vienas su kitu, bet kad [mes] vieningai žvelgt[ume] ateitin, […] [mūsų] širdims esant sujungtoms vienybe ir meile vienas kitam“⁵. Taip pat žinome, kad „galia ar įtaka […] turi būti palaikoma […] gerumu, romumu, […] maloningumu […] be veidmainystės ir klastos“.⁶

Manau, kad šis principas taikytinas visiems pastarųjų dienų šventiesiems – suaugusiems, jaunimui ir vaikams.

Todėl leiskite man tarti keletą žodžių jums, Pradinukų organizacijos vaikai.

Jūs jau suprantate, kaip svarbu būti maloniam. Vienos iš pradinukų dainų, „Aš stengiuosi būt kaip Jėzus“, priedainis moko:

Bet vis tiek kartais jums gali būti sunku. Štai istorija, kuri galėtų jums padėti, apie Pradinukų organizacijos berniuką iš Pietų Korėjos, vardu Minčanas Kimas. Jo šeima prisijungė prie Bažnyčios maždaug prieš šešerius metus.

Paveikslėlis

Minčanas Kimas

„Vieną dieną mokykloje keli mano bendraklasiai šaipėsi iš kito mokinio, jį pravardžiuodami. Atrodė smagu, todėl kelias savaites elgiausi taip pat.

Nors ir apsimetė, kad jam nerūpi, tas berniukas po kelių savaičių man pasakė, kad jį skaudino mūsų žodžiai ir jis kiekvieną vakarą verkė. Kai jis man tai pasakė, aš beveik apsiverkiau. Man buvo labai gaila ir norėjau jam padėti. Kitą dieną aš priėjau prie jo, padėjau ranką jam ant peties ir atsiprašiau sakydamas: „Labai atsiprašau, kad šaipiausi iš tavęs.“ Jis linktelėjo reaguodamas į mano žodžius, o jo akis užplūdo ašaros.

Bet kiti vaikai vis tiek iš jo šaipėsi. Tada prisiminiau, ką išmokau per pradinukų pamoką – pasirinkti tiesą. Taigi, paprašiau klasės draugų liautis. Dauguma jų nusprendė nekeisti savo elgesio ir supyko ant manęs. Tačiau vienas iš jų atsiprašė ir mes trys tapome gerais draugais.

Nors kai kurie nesiliovė šaipęsi, jis pasijuto geriau, nes turėjo mus.

Pasirinkau tiesą padėdamas draugui, kuriam to reikėjo.“⁸

Paveikslėlis

Minčano Kimo nuotrauka

Ar tai ne geras pavyzdys, kaip stengtis tapti panašiam į Jėzų?

Dabar, vaikinai ir merginos, jums augant pašaipos gali peraugti į kai ką labai pavojingo. Dažnai patyčias lydi nerimas, depresija ir dar blogesni dalykai. „Nors patyčios nėra nauja sąvoka, socialinė žiniasklaida ir technologijos patyčias pakėlė į naują lygmenį. Tai tampa vis pastovesne nuolatine grėsme – patyčiomis internete.“⁹

Aišku, priešininkas tai naudoja, norėdamas pakenkti jūsų kartai. To neturi būti jūsų virtualioje erdvėje, kaimynystėje, mokyklose, kvorumuose ar klasėse. Prašau padaryti viską, kad šios vietos būtų malonesnės ir saugesnės. Jei pasyviai stebite arba dalyvaujate patyčiose, nežinau geresnio patarimo nei tas, kurį anksčiau davė vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas:

„Kai kyla neapykanta, apkalbinėjimas, nepaisymas, niekinimas, pagieža ar noras pakenkti, prašau, naudokitės tokiu patarimu:

Liaukitės!“¹⁰

Girdėjote? Liaukitės! Pažadu, kad maloniai, rūpestingai ir atjaučiančiai bendraudami, net jei tai darote internete, pakylėsite nusvirusias rankas ir gydysite širdis.

Pakalbėjęs Pradinukų organizacijos vaikams ir jaunimui, dabar kreipiuosi į Bažnyčios suaugusiuosius. Mūsų pagrindinė pareiga yra išlaikyti tinkamą toną ir būti gerumo, draugiškumo ir mandagumo pavyzdžiais – žodžiais ir veiksmais mokyti augančią kartą krikščioniško elgesio. Tai ypač svarbu, nes matome ryškų visuomenės polinkį į susiskaldymą politikoje, socialinėje erdvėje ir beveik visuose kituose žmonių sukurtuose skirtumuose.

Prezidentas M. Raselas Balardas taip pat mokė, kad pastarųjų dienų šventieji turi būti malonūs ne tik vieni kitiems, bet ir visiems aplinkiniams. Jis pastebėjo: „Retkarčiais girdžiu, kaip nariai įžeidžia kitų tikėjimų atstovus, jų nepaisydami ir neįsileisdami į savo aplinką. Tai ypač gali pasireikšti bendruomenėse, kuriose mūsų narių yra dauguma. Girdėjau apie ribotų pažiūrų tėvus, sakančius vaikams, kad šie negali žaisti su konkrečiu vaiku kaimynystėje vien dėl to, kad jo šeima nepriklauso mūsų Bažnyčiai. Toks elgesys neatitinka Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymo. Negaliu suprasti, kodėl kuris nors mūsų Bažnyčios narys turėtų leisti vykti tokiems dalykams. […] Niekada negirdėjau, kad šios Bažnyčios nariai būtų raginami nebūti mylintys, malonūs, tolerantiški ir geranoriški kitą tikėjimą išpažįstantiems mūsų draugams ir kaimynams.“¹¹

Viešpats tikisi, kad mokysime, jog draugiškumas yra teigiama priemonė vienybei pasiekti ir kad atskirtis veda į susiskaldymą.

Mes, kaip Jėzaus Kristaus pasekėjai, esame sunerimę, kai girdime, jog netinkamai elgiamasi su Dievo vaikais dėl jų rasės. Buvo skaudu klausytis apie pastarojo meto išpuolius prieš juodaodžius, azijiečius, Lotynų Amerikos tautybių žmones ar bet kurią kitą grupę. Išankstiniam nusistatymui, rasinei įtampai ar smurtui niekada neturėtų būti vietos mūsų kaimynystėse, bendruomenėse ar Bažnyčioje.

Tegul kiekvienas iš mūsų, kad ir kokio amžiaus būtų, stengiasi būti geriausias.

Jums stengiantis bendrauti su meile, pagarba ir gerumu, jus neabejotinai skaudins ar neigiamai veiks blogi kitų pasirinkimai. Ką mums daryti tada? Mes vadovaujamės Viešpaties raginimu „mylė[ti] savo priešus, […] mels[tis] už savo skriaudėjus“.¹²

Darome viską, kad įveiktume kelyje atsiradusią priešpriešą. Stengiamės ištverti iki galo, visą laiką melsdamiesi, kad Viešpaties ranka pakeistų mūsų aplinkybes. Dėkojame už tuos, kuriuos Jis siunčia padėti mums kelyje.

Paveikslėlis

Stebuklas Kvinsyje, Ilinojuje

Mane įkvėpė pavyzdys iš ankstyvosios mūsų Bažnyčios istorijos. 1838 metų žiemą Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai buvo įkalinti Liberčio kalėjime, kai pastarųjų dienų šventieji buvo jėga išvaryti iš savo namų Misūrio valstijoje. Šventieji gyveno skurde, neturėjo draugų ir labai kentėjo nuo šalčio ir išteklių stygiaus. Ilinojaus valstijoje Kvinsio gyventojai pamatė jų beviltišką padėtį ir ištiesė užuojautos ir draugystės ranką.

Kvinsio gyventojas Vendlas Meisas vėliau prisiminė, kai pirmą kartą pamatė šventuosius savadarbėse palapinėse palei Misisipės upę: „Kai kurie buvo įtempę paklodes, kad susikurtų bent kokią užuovėją, […] vaikai drebėjo susėdę aplink taip vėjo plaikstomą ugnį, kad ji jiems mažai tepadėjo. Vargšai šventieji siaubingai kentėjo.“¹³

Pamatę šventųjų sunkią padėtį, Kvinsio gyventojai suvienijo jėgas jiems padėti; kai kurie netgi padėjo persikelti jų naujiesiems draugams per upę. Meisas tęsė: „[Jie] dosniai aukojo; prekybininkai varžėsi tarpusavyje, kuris bus dosnesnis […] kiauliena, […] cukrumi, batais ir drabužiais, viskuo, ko šiems vargšams labai reikėjo.“¹⁴ Neilgai trukus pabėgėliai savo skaičiumi pralenkė Kvinsio gyventojus, kurie atvėrė jiems savo duris ir dalijosi savo menkais ištekliais.¹⁵

Daugelis šventųjų tą atšiaurią žiemą išgyveno tik dėl Kvinsio gyventojų atjautos ir dosnumo. Šie žemiškieji angelai atvėrė savo širdis ir namus, atnešdami kenčiantiems šventiesiems gyvybę gelbstintį maistą, šilumą ir, svarbiausia, ištiesdami draugystės ranką. Nors jų viešnagė Kvinsyje buvo gana trumpa, šventieji niekada nepamiršo dėkingumo skolos mylimiems kaimynams, o Kvinsis tapo žinomas kaip „prieglobsčio miestas“.¹⁶

Kai kritiški, neigiami, net piktybiški veiksmai mums atneša negandas ir kančias, galime pasirinkti viltis Kristumi. Ši viltis kyla iš Jo kvietimo ir pažado: „būkite džiugūs, nes aš jus vesiu“¹⁷, ir žinojimo, kad jūsų kančias Jis pašvęs jūsų naudai.¹⁸

Dabar baikime tuo, nuo ko pradėjome: gailestinga prižiūrėtoja bendravo maloniai, rūpestingai, ir buvo gautas netikėtas rezultatas – jos prižiūrimų gyvūnų širdžių gydymas. Kodėl? Todėl, kad ji tiesiog buvo tokia!

Žvelgdami per Evangelijos prizmę suprantame, kad ir mes esame prižiūrimi gailestingo globėjo, kuris bendrauja maloniai ir rūpestingai. Gerasis Ganytojas pažįsta kiekvieną iš mūsų vardu ir „asmeniškai mumis domisi“.¹⁹ Jėzus sakė: „Aš gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias […] Ir už avis guldau savo gyvybę.“²⁰

Paveikslėlis

Suradus pražuvusią avelę

Velykų savaitgalį ilgalaikę ramybę randu žinodamas, kad „Viešpats yra mano ganytojas“²¹ ir kad Jis visus mus pažįsta ir visais maloniai rūpinasi. Kai susidursime su gyvenimo vėjais ir audromis, ligomis ir traumomis, Viešpats – mūsų Ganytojas, mūsų Globėjas – maitins mus meile ir gerumu. Jis išgydys mūsų širdį ir atgaivins mūsų sielą.

Apie tai liudiju – ir apie Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją – Jėzaus Kristaus vardu, amen.