Vieta užeigoje
Šiuo Velykų laikotarpiu Jėzus Kristus kviečia mus tapti kaip Jis, geraisiais samariečiais, kad padarytume Jo užeigą (Jo Bažnyčią) prieglobsčiu visiems.
Brangūs broliai ir seserys, nors mano tėvas mirė prieš 20 metų, būna, kad jo ilgiuosi. Velykos žada, kad vėl jį pamatysiu.
Kai studijavau magistrantūroje Anglijoje, mane aplankė mano tėvas. Jo tėviška širdis žinojo, kad pasiilgau namų.
Mano tėvui patiko nuotykiai, tik ne maisto atžvilgiu. Net Prancūzijoje, garsioje savo virtuve, jis sakydavo: „Pavalgykime kiniško maisto.“ Mano tėvas, ilgametis Bažnyčios patriarchas, buvo dvasingas ir užjaučiantis. Vieną vakarą, kai per Paryžių lėkė greitosios pagalbos automobiliai su garsiomis sirenomis, jis pasakė: „Geritai, tai riksmai dėl miesto žaizdų.“
Toje kelionėje pajutau kitus riksmus ir žaizdas. Mergina pardavinėjo ledus iš mažo stumiamo vežimėlio. Jos vaflių kūgeliai buvo skirti tik vienam ledų kaušeliui. Dėl kažko tą merginą užsipuolė stambus vyras. Rėkdamas ir stumdamas jis apvertė jos vežimėlį išbarstydamas ledų kūgelius. Nieko negalėjau padaryti, kai jis traiškė tuos kūgelius savo batais. Vis dar galiu prisiminti tą merginą ant kelių gatvėje, bandančią išgelbėti sulaužytų kūgelių gabalus, ašaroms ir sielvartui srūvant jos veidu. Mane tebelanko Jos atvaizdas – priminimas apie beširdiškumą, žiaurumą, nesupratimą, kuriais pernelyg dažnai žeidžiame vieni kitus.
Kitą popietę netoli Paryžiaus mudu su tėvu aplankėme didingą Šartro katedrą. Malkolmas Mileris,1 pasaulinis tos katedros ekspertas, atkreipė dėmesį į tris Šartro katedros vitražinių langų eiles. Jis sakė, kad jos pasakoja istoriją.
Pirmoji langų eilė vaizduoja Adomą ir Ievą, paliekančius Edeno sodą.
Antroji eilė pasakoja palyginimą apie gerąjį samarietį.
Trečioji vaizduoja antrąjį Viešpaties atėjimą.
Visi kartu šie vitražiniai langai gali atvaizduoti mūsų gyvenimo kelionę. Jie kviečia mus visiems maloniai rasti vietos Jo užeigoje.2
iStock.com/digitalimagination
Kaip Adomas ir Ieva, mes atvykstame į šį erškėčių ir usnių pasaulį.3
iStock.com/digitalimagination
Savo dulkėtame kelyje į Jerichą esame užpulti, sumušti ir palikti skausmuose.4
Nors turėtume padėti vieni kitiems, pernelyg dažnai pereiname į kitą kelio pusę dėl vienos ar kitos priežasties.
Tačiau, Gerasis Samarietis su užuojauta sustoja ir aptvarsto mūsų žaizdas su vynu ir aliejumi. Vynas ir aliejus – sakramento ir kitų apeigų simboliai – nukreipia mus į Jėzuje Kristuje glūdintį dvasinį gydymą.5 Gerasis Samarietis užkelia mus ant Savo asilaičio arba, kaip vaizduojama kai kuriuose vitražuose, neša mus ant Savo pečių. Jis atneša mus į užeigą, kas gali simbolizuoti Jo Bažnyčią. Šioje užeigoje Gerasis Samarietis sako: „Slaugyk jį […] Sugrįžęs atsilyginsiu.“6 Gerasis Samarietis, mūsų Gelbėtojo simbolis, žada sugrįžti – šį kartą didingai ir šlovingai.
iStock.com/digitalimagination
Šiuo Velykų laikotarpiu Jėzus Kristus kviečia mus tapti kaip Jis, geraisiais samariečiais, kad padarytume Jo užeigą (Jo Bažnyčią) prieglobsčiu visiems nuo gyvenimo sumušimų ir audrų.7 Mes ruošiamės Jo pažadėtam antrajam atėjimui kiekvieną dieną darydami „vienam iš šitų mažiausių“8 tai, ką Jam darytume. Kiekvienas iš mūsų esame tas mažiausiasis.
Kai su Geruoju Samariečiu atvykstame į užeigą, sužinome penkis dalykus apie Jėzų Kristų ir save.
Pirma, atvykstame į užeigą tokie, kokie esame, su silpnybėmis ir netobulumais, kurių visi turime. Tačiau kiekvienas turime kažką reikalingo kitiems. Savo kelią pas Dievą dažnai randame drauge. Mes priklausome vieni kitiems kaip vieninga bendruomenė – tiek kovodami su pandemijomis, audromis, greitai plintančiais gaisrais, sausromis, tiek tyliai tenkindami kasdienes reikmes. Įkvėpimą gauname drauge tardamiesi, išklausydami kiekvieną asmenį, įskaitant kiekvieną seserį, ir Dvasią.
Kai mūsų širdys pasikeičia ir įgyjame Jo atvaizdą savo veide,9 pamatome Jo ir savo vietą Jo Bažnyčioje. Jame randame aiškumą, ne disonansą. Jame randame motyvą daryti gera, būti geriems ir augantį gebėjimą tapti geresniems. Jame randame tvarų tikėjimą, išlaisvinantį nesavanaudiškumą, rūpestingumo pokytį ir pasitikėjimą Dievu. Jo užeigoje randame ir vystome savo asmeninį ryšį su Dievu, mūsų Tėvu, ir Jėzumi Kristumi.
Jis patiki mums padėti padaryti tą užeigą mūsų, tokia vieta, kokia Jam reikia, kad ji būtų. Kai atnašaujame savo talentus ir darome viską, ką galime, taip pat stiprina ir laimina Jo dvasinės dovanos.10
Vienas vertėjas į ispanų kalbą man pasakė: „Vyresnysis Gongai, per Dvasią sužinojau, ką ketinote pasakyti, tad galėjau versti per kalbų dovaną.“
Tikėjimo ir patikinimo dovanos ateina ir pasireiškia skirtingai skirtingose situacijose. Viena brangi sesuo gavo dvasinę paguodą jos vyrui mirus nuo COVID-19. Ji sakė: „Aš žinau, kad mudu su mano brangiu vyru vėl būsime drauge.“ Kitokioje COVID situacijoje dar viena brangi sesuo sakė: „Jaučiau, kad turiu maldauti Viešpatį ir gydytojus duoti mano vyrui tik truputį daugiau laiko.“
Antra, Jis prašo mus padaryti Jo užeigą malonia ir atvira vieta, kur visi galėtų susirinkti ir visiems būtų vietos. Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai visi yra lygūs – nėra antrarūšių.
Visus šiltai kviečiame lankyti sakramento susirinkimus, kitus sekmadienio susirinkimus ir visuomeninius renginius.11 Mes pagarbiai garbiname mūsų Gelbėtoją rūpindamiesi ir gerbdami vieni kitus. Mes pastebime ir pripažįstame kiekvieną žmogų. Mes šypsomės, atsisėdame prie tų, kurie sėdi vieni, įsimename vardus, pavyzdžiui, naujų atsivertusiųjų, sugrįžusių brolių ir seserų, vaikinų ir merginų, kiekvieno mielo Pradinukų organizacijos vaiko.
Įsivaizduodami save jų vietoje, mes pasveikiname draugus, svečius, naujai atvykusius, labai užsiėmusius žmones. Mes gedime, džiaugiamės ir esame pasiruošę vieni kitiems padėti. Kai mums nepavyksta išlaikyti savo idealų – pasielgiame skubotai, nežinodami tiesos, teisėjiškai ar iš anksto nusistatę – prašome vienas kito atleidimo ir pasitaisome.
Šeima iš Afrikos, dabar gyvenanti Jungtinėse Valstijose, sakė: „Nuo pirmos dienos Bažnyčios nariai buvo draugiški ir malonūs. Kiekvienas padėjo mums jaustis, kad esame namuose. Nė vienas į mus nežiūrėjo iš aukšto.“ Jų tėvas sakė: „Šventa Biblija moko, kad evangeliniai vaisiai kyla iš evangelinių šaknų.“ „Ir misionieriai…, – pridūrė tėvas ir motina, – norime, kad mūsų sūnūs ir dukterys užaugtų tokie, kaip tie misionieriai.“ Broliai ir seserys, kiekvienas visus širdingai priimkime į Jo užeigą.
Trečia, Jo užeigoje mokomės, kad tobulumas glūdi Jėzuje Kristuje, o ne pasaulio perfekcionizme. Netikras ir nerealus pasaulietiškas, instagramo išfiltruotas perfekcionizmas gali priversti mus jaustis, kad esame netinkami, priklausomi nuo perbraukimų, patiktukų ir dvigubų bakstelėjimų. O mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus žino apie mus viską, ko nenorėtume, kad kas nors kitas žinotų, ir vis tiek mus myli. Jo Evangelija yra per Jo apmokančią auką suteiktų pakartotinų galimybių Evangelija.12 Jis kviečia kiekvieną iš mūsų būti geruoju samariečiu, mažiau teisti ir daugiau atleisti sau ir vieni kitiems, net jei stengiamės stropiau laikytis Jo įsakymų.
Mes padedame sau padėdami kitiems. Viena mano pažįstama šeima gyveno šalia judraus kelio. Keliautojai dažnai sustodavo, kad paprašytų pagalbos. Vieną ankstų rytą ta šeima išgirdo garsų beldimą į duris. Pavargę ir sunerimę, kas tai būtų 2 valandą ryto, jie pagalvojo, ar bent šį kartą negalėtų padėti kas nors kitas. Beldimui nesiliaujant jie išgirdo: „Gaisras – ugnis jūsų namo kieme!“ Gerieji samariečiai padeda vieni kitiems.
Ketvirta, Jo užeigoje tampame dalimi evangelinės bendruomenės, susitelkusios Jėzuje Kristuje, besilaikančios sugrąžintos tiesos, dabartinių pranašų ir apaštalų bei dar vieno Jėzaus Kristaus testamento – Mormono Knygos. Jis atveda mus į Savo užeigą ir taip pat į Savo namus – šventą šventyklą. Viešpaties namai yra vieta, kur, kaip Jericho kelyje sužeistą vyrą, Gerasis Samarietis gali apvalyti ir aprengti mus, paruošti sugrįžti Dievo akivaizdon ir amžiams suvienyti Dievo šeimoje. Jo šventyklos yra atviros visiems, kurie gyvena pagal Jo Evangeliją su tikėjimu ir paklusnumu.
Šventyklos džiaugsmas apima evangelinę vienybę tarp įvairių paveldų, kultūrų, kalbų ir kartų. Per Teilorsvilio Jutoje šventyklos statybos pradžios ceremoniją 17-metis Maksas Harkeris papasakojo apie šeimos tikėjimo palikimą, kuris prasidėjo prieš šešias kartas nuo jo proproprosenelio Džozefo Harkerio ir jo žmonos Siuzanos Snyf. Sugrąžintoje Jėzaus Kristaus Evangelijoje kiekvienas galime tapti stipria grandimi savo šeimos kartų grandinėje.
Galiausiai, penkta, mes džiaugiamės, kad Dievas myli Savo vaikus, nepaisydamas mūsų skirtingos kilmės ir aplinkybių, tautybės, giminės ir kalbos – Savo užeigoje turi vietos visiems.
Per pastaruosius 40 metų Bažnyčios bendruomenė tapo vis labiau tarptautinė. Nuo 1998 metų daugiau narių gyveno už Jungtinių Valstijų ir Kanados ribų nei jų viduje. Numatome, kad iki 2025 metų Lotynų Amerikoje gyvens tiek pat narių, kiek Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. Ištikimų tėvo Lehio palikuonių rinkimasis pildo pranašystę. Ištikimi šventieji, įskaitant gyvenančius „pionierių koridoriuje“, lieka pasišventimo ir tarnavimo rezervuaru pasaulinei Bažnyčiai.
Be to, dabar dauguma suaugusių Bažnyčios narių yra nesusituokę, našliai ar išsituokę. Tai svarbus pokytis. Jis apima daugiau nei pusę mūsų Paramos bendrijos seserų ir daugiau nei pusę mūsų suaugusių kunigijos brolių. Tokia demografinė sudėtis Bažnyčioje pasaulio mastu egzistuoja nuo 1992 m., o Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje – nuo 2019 m.
Mūsų padėtį priešais Viešpatį Jo Bažnyčioje nusako ne mūsų vedybinė padėtis, o tapimas ištikimais ir šauniais Jėzaus Kristaus mokiniais.13 Suaugusieji nori, kad į juos žvelgtų kaip į suaugusius, ir nori būti atsakingi ir naudingi kaip suaugusieji. Jėzaus Kristaus mokiniai ateina iš visur, įvairios išvaizdos, didumo, atspalvio ir amžiaus, kiekvienas su talentais, teisiais norais ir didžiuliais pajėgumais laiminti ir tarnauti. Kasdien stengiamės sekti Jėzumi Kristumi su tikėjimu atgailai14 ir nesiliaujančiu džiaugsmu.
Šiame gyvenime kartais laukiame Viešpaties. Tačiau galime būti ne ten, kur tikimės ir norime būti ateityje. Viena pasišventusi sesuo sakė: „Ištikimai laukti Viešpaties, kad palaimintų, yra šventa pozicija. Tai neturi būti sutinkama su gailesčiu, globėjiškumu ar teisimu, bet verčiau su šventa pagarba.“15 Tuo tarpu, gyvename dabar, nelaukdami, kada prasidės gyvenimas.
Izaijas pažadėjo: „Tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.“16
Mūsų Gerasis Samarietis žada sugrįžti. Kai Jo vardu rūpinamės vieni kitais taip, kaip Jis rūpintųsi, vyksta stebuklai. Kai sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis17 ateiname pas Jėzų Kristų, Jis išklauso mus ir apkabina savo supratingomis saugumo rankomis.18 Šventos apeigos teikia priklausymą pagal sandorą ir „dieviškumo galią“19, pašventinančias vidinius ketinimus ir išorinius veiksmus. Dėl Jo meilingo gerumo ir kantrumo Jo Bažnyčia tampa mūsų užeiga.
Mums kuriant vietą Jo užeigoje, šiltai sutinkant visus, mūsų Gerasis Samarietis gali išgydyti mus mūsų dulkėtuose mirtingojo gyvenimo keliuose. Su tobula meile mūsų Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus žada „ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“20, „kad ir jūs būtumėte ten, kur aš“21. Su dėkingumu tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.