Artinimasis prie Gelbėtojo

Viešpats paaiškino, kad šiais paskutiniais laikais prieš Jo sugrįžimą „kviečiai“, kuriuos Jis apibūdina kaip „karalystės vaikus“⁵, augs kartu su „raugėmis“, tai yra tais, kurie nemyli Dievo ir nesilaiko Jo įsakymų. Jie augs kartu, vieni šalia kitų.⁶

Kol Gelbėtojas sugrįš, toks bus mūsų pasaulis, su daugybe gėrio ir daugybe blogio kiekvienoje pusėje.⁷

Kartais galite nesijausti kaip stiprus, subrendęs kvietys. Būkite kantrūs sau! Viešpats pasakė, kad kviečiai iš pradžių bus švelnūs želmenys.⁸ Mes visi esame Jo pastarųjų dienų šventieji ir, nors dar ne visi tokie, kokie norime būti, rimtai trokštame būti tikrais Jo mokiniais.

Suprantame, jog tam, kad pasaulyje stiprėjant blogiui mes ir tie, kuriuos mylime, išgyventume dvasiškai, reikia vis labiau puoselėti, stiprinti ir tvirtinti tikėjimo Jėzumi Kristumi šaknis. Apaštalas Paulius patarė būti įsišaknijusiems⁹, įsitvirtinusiems ir nepajudinamiems¹⁰ Gelbėtojo meilėje ir pasiryžusiems sekti Juo. Dabar ir ateinančiomis dienomis reikia daugiau sutelktų pastangų, kad apsisaugotume nuo dėmesio blaškymo ir aplaidumo.¹¹

Bet net aplinkui stiprėjant pasaulietinėms įtakoms, mums nereikia bijoti. Viešpats niekada neapleis savo sandoros žmonių. Teisiesiems tai kompensuoja dvasinių dovanų galia ir dieviškasis vadovavimas.¹² Tačiau šis papildomas dvasinės galios palaiminimas mums duodamas ne vien todėl, kad esame šios kartos dalis. Jis duodamas, kai stipriname savo tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir laikomės Jo įsakymų, kai Jį pažįstame ir pamilstame. Maldoje Jėzus sakė: „Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų.“¹³

Kaip gerai žinome, tikėti Jėzų Kristų ir būti tikru mokiniu yra daugiau nei vienkartinis sprendimas – daugiau nei vienkartinis įvykis. Tai šventas, nuolatinis procesas, kuris auga ir plečiasi per mūsų gyvenimo laikotarpius ir tęsis tol, kol atsiklaupsime prie Jo kojų.

Kaip ateityje galime pagilinti ir sustiprinti savo atsidavimą Gelbėtojui, kai pasaulyje kartu su kviečiais auga raugės?

Štai trys mintys:

Pirma, galime labiau pasinerti į Jėzaus gyvenimą, Jo mokymus, Jo didybę, Jo galią ir Jo apmokantį pasiaukojimą. Gelbėtojas sakė: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane.“¹⁴ Apaštalas Jonas priminė: „Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo.“¹⁵ Vis labiau patirdami Jo meilę, mylime Jį dar labiau ir, labai natūraliai, geriau sekame Jo meilės ir rūpinimosi savo aplinkiniais pavyzdžiu. Su kiekvienu teisingu žingsniu link Jo mes pamatome Jį aiškiau.¹⁶ Garbiname Jį ir, pagal savo jėgas, stengiamės elgtis kaip Jis.¹⁷

Antra, geriau pažinę ir mylėdami Gelbėtoją, dar labiau trokštame pažadėti Jam savo ištikimybę ir pasitikėjimą. Sudarome sandoras su Juo. Pradedame nuo savo krikšto pažadų ir patvirtiname šiuos bei kitus pažadus kasdien atgailaudami, prašydami atleidimo ir nekantriai laukdami sakramento priėmimo kiekvieną savaitę. Pasižadame „visada Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų“¹⁸.

Kai esame pasiruošę, priimame šventyklos apeigas ir sandoras. Jausdami amžinybės įtaką šventomis, ramiomis akimirkomis Viešpaties namuose, noriai sudarome sandoras su Dievu ir stipriname savo pasiryžimą jų laikytis.

Sandorų sudarymas ir laikymasis leidžia Gelbėtojo meilei giliau įsiskverbti į mūsų širdį. Šio mėnesio Liahonoje prezidentas Raselas M. Nelsonas rašė: „[Mūsų] sandora (-os) ves mus vis arčiau ir arčiau Jo. […] Dievas neapleis savo ryšio su tais, kurie užmezgė tokį ryšį su Juo.“¹⁹ Šį rytą gražiai pasakė prezidentas Nelsonas: „Pašventinus kiekvieną naują šventyklą, į pasaulį ateina daugiau dieviškos galios, kuri mus sustiprina ir atremia vis intensyvėjančias priešininko pastangas.“²⁰

Ar suprantame, kodėl Viešpats nurodė savo pranašui priartinti šventas šventyklas prie mūsų ir leisti mums dažniau būti Jo namuose?

Įžengę į Viešpaties namus, laikinai išsivaduojame nuo mus supančių pasaulio įtakų, nes sužinome savo gyvenimo tikslą ir apie amžinąsias dovanas, pasiūlytas mums per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Galiausiai trečioji mano mintis: siekdami šio švento tikslo, mes branginame, saugome ir giname Šventosios Dvasios dovaną. Tiek prezidentas M. Raselas Balardas, tiek vyresnysis Kevinas V. Pyrsonas neseniai kalbėjo apie pranašišką prezidento Nelsono įspėjimą, kurį pakartosiu dar kartą: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“²¹ Tai neįkainojama dovana. Kasdien iš visų jėgų stengiamės elgtis taip, kad Šventoji Dvasia pasiliktų su mumis. Esame šviesa pasauliui ir, kai reikia, noriai pasirenkame būti kitokie nei kiti. Prezidentas Dalinas H. Ouksas neseniai paklausė jaunų suaugusiųjų: „Ar išdrįstate būti kitokie? […] [Ypač] svarbūs yra pasirinkimai, kuriuos darote asmeniniame gyvenime. […] Ar einate pirmyn, nepaisydami pasaulio priešpriešos?“²²

Neseniai socialiniuose tinkluose paskelbtame įraše paprašiau Kristaus pasekėjų papasakoti apie pasirinkimus, dėl kurių jie turėjo skirtis nuo pasaulio. Gavau šimtus atsakymų.²³ Čia tik keletas:

Amanda: „Esu medicinos sesuo, dirbu vietiniame kalėjime. Stengiuosi rūpintis kaliniais, kaip tai darytų Kristus.“

Reičelė: „Esu operos dainininkė ir dažnai manoma, kad vilkėsiu bet kokį man duotą kostiumą, nepaisydama kuklumo. [Kadangi esu priėmusi endaumentą,] pasakiau [prodiuseriams], kad kostiumas turi būti [kuklus]. Jie buvo nepatenkinti […], bet nenoriai padarė pakeitimus. Neiškeisčiau ramybės, kylančios iš nuolatinio buvimo Kristaus liudytoja.“

Krisė: „Esu (besigydanti) alkoholikė, verta įžengti į šventyklą Bažnyčios narė. Aš dalijuosi savo patirtimi, susijusia su priklausomybe, ir gaunamu liudijimu apie [Jėzaus Kristaus] Apmokėjimą.“

Loren: „Mokykloje su bendraklasiais rašėme komišką scenarijų. Jie norėjo, kad mano tyli, santūri veikėja staiga pratrūktų nešvankiai keiktis. Jie mane nuolat spaudė, bet aš atsisakiau ir laikiausi savo pozicijos.“

Adamas: „Daugelis manimi netiki, kai sakau, kad laikausi skaistybės įstatymo ir renkuosi susilaikyti nuo pornografijos. Jie nesupranta džiaugsmo ir dvasios ramybės pranašumo, kurį tai man teikia.“

Ela: „Mano tėvas yra LGBT bendruomenės narys. Visada stengiuosi atsižvelgti į kitų žmonių jausmus, likdama Kristaus liudytoja ir ištikima tam, kuo tikiu.“

Andradė: „Nusprendžiau toliau lankyti bažnyčią, kai mano šeima nusprendė nebelankyti.“

Ir galiausiai Šerė: „Dalyvavome renginyje gubernatoriaus rezidencijoje. Norėdami paskelbti gubernatoriui tostą, jie ėmė dalyti šampaną. Primygtinai prašiau vandens, nors bendradarbiai sakė, kad tai būtų įžeidimas. Buvo paskelbtas tostas gubernatoriui, ir aš aukštai iškėliau savo vandens taurę! Gubernatorius neįsižeidė.“

Prezidentas Nelsonas sakė: „Taip, jūs gyvenate pasaulyje, tačiau jūsų standartai visai kitokie nei pasaulio. Jie padeda jums išvengti pasaulio įtakos.“²⁴

Anastasija, jauna mama iš Ukrainos, ligoninėje buvo ką tik pagimdžiusi berniuką, kai vasarį Kijeve prasidėjo bombardavimai. Seselė atidarė palatos duris ir skubiai pasakė: „Imk savo kūdikį, suvyniok jį į antklodę ir išeik į koridorių – greičiau!“

Vėliau Anastasija pakomentavo:

„Niekada neįsivaizdavau, kad mano pirmosios motinystės dienos bus tokios sunkios, bet aš sutelkiu dėmesį į palaimas ir stebuklus, kuriuos mačiau. […]

Šiuo metu […] gali atrodyti, kad neįmanoma kada nors atleisti tiems, kurie padarė tiek daug nuniokojimų ir žalos […], bet, kaip Kristaus mokinė, tikiu, kad galėsiu [atleisti]. […]

Nežinau visko, kas nutiks ateityje, bet žinau, kad mūsų sandorų laikymasis leis Dvasiai nuolat būti su mumis […], leis mums jausti džiaugsmą ir viltį net sunkiais laikais.“²⁵

Mano broliai ir seserys, esu palaimintas mūsų mylimo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus meilės gausa. Žinau, kad Jis gyvena ir vadovauja savo šventam darbui. Man trūksta žodžių išreikšti savo meilę Jam.

Visi esame „sandoros vaikai“, išblaškyti po visą žemę tarp visų žemynų tautų ir kultūrų, skaičiuojami milijonais, laukiantys šlovingo mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo sugrįžimo. Būdami šviesa aplinkiniams, sąmoningai formuojame savo troškimus, mintis, pasirinkimus ir veiksmus. Visa širdimi stengdamiesi pažinti ir mylėti Gelbėtoją, per sandoras su Dievu mes atsiskiriame nuo pasaulio. Esame neeiliniai, kitokie ir ypatingi, nes gerbiame Jį ir Jo mokymus, bet neatsiribojame nuo tų, kurie tiki kitaip.

Buvimas kviečiais tarp raugių – tai nuostabi kelionė, kartais kupina širdgėlos, bet visada nuraminama mūsų tikėjimo brandumo ir užtikrinimo. Kai leisite savo meilei Gelbėtojui ir Jo meilei jums įsiskverbti giliai į jūsų širdį, pažadu jums daugiau pasitikėjimo, ramybės ir džiaugsmo pasitinkant gyvenimo iššūkius. Ir Gelbėtojas pažada: „Aš [surinksiu] savo žmones pagal palyginimą apie kviečius ir rauges, kad kviečiai būtų apsaugoti kluonuose, idant turėtų amžinąjį gyvenimą ir būtų karūnuoti celestialine šlove.“²⁶ Jėzaus Kristaus vardu, amen.